Jaukinimas spiningaujant. Antra dalis
Jaukinimas spiningaujant suteikia dar ir tokį privalumą, kad sutraukia galybę karpinių žvynuotųjų, kurios taip pat nespjauna į mikromasalus. Juk jais galima sugundyti kuojas, raudes, karšius. Todėl jauko pripiltoje žūklavietėje niekada negali žinoti, kas paklius ant smulkaus masalo kabliuko. Ir apskritai „baltų“ žuvų pagavimai be jaukinimo – daugiau atsitiktiniai atvejai. O pripylus prievilo visa tai jau tampa nuspėjama ir žūklė dažniau būna sėkminga.
Pajaukinus dažnai pasikeičia žuvų elgsena. Atsimenu vienas varžybas Viešintų ežere. Prie žolių tądien pavyko aptikti raudžių., bet niekaip nesisekė tų žuvų pagauti. Tik priplaukus, jos tuojau pat išsibaidydavo arba vos vos gribštelėdavo guminuko uodegėlę.
Tačiau užteko tik sumesti jauką ir visas atsargumas dingo – vos masalas tekštelėdavo į vandenį ir imdavo grimzti, raudė tuojau pat atsidurdavo tinklelyje. Kuomet prievilo debesis išsisklaidė, žuvys vėl tapo atsargesnės. Pakartoti eksperimento tądien negalėjau, nes paprasčiausiai baigėsi jaukas. Garantuoju, jog raudės būtų elgęsi kaip ir pirmą kartą.
Pirmoje rašinio dalyje labiausiai akcentavau jaukinimo taktiką spiningaujant ežeruose ir tvenkiniuose. Tačiau ir jaukindamas upėje ne sykį esu priviliojęs šapalų, salačių. Manau, nėra didelio skirtumo, kokio tipo telkinys – stovinčio ar tekančio vandens.
Pradėjęs spiningavime naudoti prievilus pasidomėjau, ar šis būdas yra kam nors žinomas. Pasirodo, tai nėra kokia nors naujiena ir kai kuriose Vakarų šalyse jaukinimo taktika naudojama jau seniai. Žymios prievilų gamybos kompanijos – Sensas ir kitos – gamina plėšrioms žuvims skirtus jaukus.
Kadangi ir pats turiu jaukų gamybos firmą, ištyrinėjau jų sudėtį. Šie prievilai susideda iš labai smulkių komponentų ir veikia visada vienu ir tuo pačiu principu – primasina smulkmę, paskui kurią pasirodo plėšrūnės. Nemanau, kad galima sukurti kokį nors kitokį plėšrioms žuvims skirtą jauką, kuris galėtų tuo pat metu pritraukti ir lydeką, ir ešerį, nors galimai klystu. Apie jaukus skirtus konkrečiai ešeriams, šapalams ar meknėms, dabar nekalbu.
Išsamiau apie jaukinimo taktiką
Prieš tai gana pripuolamai aptariau pagrindinius du masinimo būdus, nors jų yra daugiau. Tačiau apie pastaruosius pakalbėsiu išsamiau.
1 pavyzdys – tai mano anksčiau minėtas takelis palei meldus, padedantis „iškrapštyti“ mailių ir jo medžiotojus iš priekrantės žolių. Suradęs tinkamą vietą, kur augalijoje „turškiasi“ smulkios žuvelės ir jas vaiko ešeriai, plaukiu apie 1–2 metrų atstumu nuo žolių ir maždaug kas metrą įmetu po jauko rutulį.
Tokios juostos ilgis priklauso nuo masalo užmetimo atstumo, paprastai ji būna apytiksliai 20–25 metrai. Baigęs formuoti takelį grįžtu į pradinę vietą ir, išmetęs inkarą, laukiu reakcijos. Retai kada tenka tuščiai mojuoti spiningu ilgiau nei 10 minučių – netrukus vandens paviršiuje pasirodo mailiaus skleidžiami ratilai, tuojau pat čia suguža ir ešeriai.
Dažniausiai išsyk ištrauki 10–15 dryžuočių, kol prievilo debesis išsisklaido ir tenka vėl viską pradėti nuo pradžių. Tokiam jaukinimui būtina naudoti tik smulkų ir lengvą prastai suklijuotą jauką, kuo plačiau besiskleidžiantį vandens paviršiuje, gerai veikia specializuoti prievilai aukšlėms, raudėms, smulkioms kuojoms.
Ši taktika pasiteisina ne vien sekliuose ežeruose. Man tokiu būdu labai sėkmingai pavyko spiningauti ir Kauno mariose – šiame vandens telkinyje ešeriai itin gerai reaguoja į jaukinimą. Vieną įspūdingesnių žūklių mariose esu patyręs žvejodamas ties Kapitoniškėmis, kur pavyko įsitaisyti tarp dviejų dugnines užmetusių meškeriotojų.
Dugnininkai, bandydami gaudyti karšius ir kuojas, šėryklėlėmis primetė gana daug jaukino. Nežinau, kokia situacija buvo su karšiais, tačiau ešerių toje vietoje susirinko begalė, todėl vos spėjau darbuotis, kai kolegos tuo metu pagavo vos kelis ešeriukus ir vieną kitą kuoją.
2 pavyzdyje parodytas būdas irgi yra jau minėtas. Tai vadinamieji „atsparos taškai“, kurie įrengiami iš anksto, paprastai prieš dieną. Aš šiam reikalui, panašiai kaip plūdininkai, jauko pripilu į tris aikšteles. Skirtumas tik toks, kad sumetu prievilą į didesnį plotą, kadangi plūdininkai ir dugnininkai mėgsta gaudyti labiau apibrėžtame taške, o spiningautojas nori to ar ne, turi užgriebti daugiau akvatorijos.
Dažniausiai jaukinti išplaukiu valtimi su elektriniu varikliu ir darau savotišką kvadratą – paplaukiu viena kryptimi ir skaičiuoju iki penkių, per tą laiką pasuku valtį 90 laipsnių kampu, vėl skaičiuoju bei metu rutulius ir t. t., kol suformavęs keturkampio formos jaukinimo zoną grįžtu į pradinę padėtį.
Į tokį keleto kvadratinių metrų ploto kvadratą dažniausiai sumetu apie 5 kg prievilo. Nors galima išsiversti ir su mažesniu kiekiu jauko, juolab, kad prievilo kokybė čia nėra tokia svarbi kaip gaudant taikiąsias žuvis, tad galima naudoti patį pigiausią arba savadarbį. Svarbiausias dalykas – tiksliai prisiminti, kur masinai žuvis.
Per varžybas plūduro merkti negali – išsyk pastebės varžovai, tad tenka įsidėmėti kokius nors išskirtinius orientyrus: įdomesnės formos žoles, pakrantės nelygumus ar kažką panašaus. Idealiausias atvejis – GPS, nors aš puikiai galiu išsiversti ir be to. Tačiau gal visai be reikalo tokius dalykus pasakoju, nes paprastam žvejui baimintis konkurentų nereikia, nors...
Padeda ir iš nevilties
Kai atsisuku į praeitį, prisimenu 2002 m. vykusias varžybas Nemune ties Merkine, kuomet itin pasiteisino tokia spiningavimo taktika. Dalyvių tąsyk buvo tikrai labai daug, lijo stiprus lietus ir beveik niekas nieko nepagavo. Daugelis spiningautojų pasklido po upę, o kadangi aš po patirtos traumos negaliu greitai ir toli vaikščioti, teko žvejoti kone starto vietoje.
Kažko daug nesitikėdamas vandenyje susiradau apsemtą akmenį ir aplipinau jį labai lipniu jauku. Prievilą srovė po truputį plovė, o aš toje vietoje mėčiau mažą vobleriuką. Maždaug po pusvalandžio sulaukiau vieno kibimo, po to – antro. Deja, abu sykius kažkokios stambios žuvys kaip siūlelį nutraukė 0,14 mm diametro monofilamentinį valą, net ritės stabdžiai nepadėjo.
Tada susivyniojau turėtą storiausią 0,18 mm giją ir išsyk sulaukiau trečio kibimo – ištraukiau šiek tiek mažesnį nei 2 kg šapalą. Ta žuvis man padovanojo aukštą vietą turnyrinėje lentelėje. Tuomet galutinai įsitikinau, kad jaukas tikrai patraukė žuvis, nes tą sykį dauguma spiningautojų apskritai nieko nepagavo.
Kitas panašus atvejis įvyko jau kitose varžybose ežere. Tuomet irgi kibimas, galima sakyti, buvo lygus nuliui ir tik mano „atsparos“, nors tądien veikiau „nevilties“ taškuose pavyko suvilioti vieną kitą ešeriuką.
Šalimais mane sekę kolegos žuvavo šiek tiek didesniais guminukais, tačiau sulaukė tik tuščių kibimų. Užmečiau mažytį guminuką į patį „atsparos“ taško centrą ir, vos pakėlus masalą nuo dugno, jį kažkas pristabdė. Pakirtau, kotas išlinko, bet žuvis pradžioje nepasidavė pajudinama iš vietos. Galiausiai šiaip ne taip 0,10 mm storio valu pavyko ištraukti didžiausią tų varžybų žuvį – 3,3 kg lydeką.
Tokių įvykių mano praktikoje pasitaikė dar ne vienas ir ne du, todėl tikrai galiu tvirtinti, jog jaukinimas spiningaujant yra dėmesio verta žūklavimo taktika. Rašinyje miniu tik ankstesnius įvykius ir nieko nekalbėjau apie taikiųjų žuvų spiningavimą jaukinant. Tačiau apie tai, tikiuosi papasakoti ateityje, nes tokiu principu labai sėkmingai žvejoju iki šių dienų...
Aidas Juška
