Itin efektyvus veidrodėlių ir taškelių panaudojimas
Veidrodėlių, taškelių ir paprastų lengvų avižėlių panaudojimo spektras žieminėje žūklėje yra labai platus. Todėl mane kitąsyk stebina, kad šių masalų kai kurių mūsų poledinės žvejybos entuziastų masalinėse nerastum nė vieno.
Aišku, jei žvejai labiau mėgsta blizgiauti, tuomet panašaus tipo viliokliai gal ir nereikalingi, nors net ir šiuo atveju jie gali būti pritaikomi, kaip papildomi masalai. Tačiau žuvaujantiems paprastomis avižėlėmis arba netgi poledine plūdine meškere, veidrodėliai ir taškeliai netgi labai pravers.
Patraukiant
Bene pats efektyviausias būdas gaudyti tokiais antriniais masalais (kodėl „antriniai“ aiškinau ankstesniuose straipsniuose) yra „patraukiant“. Keistai gal skamba šio žūklės būdo pavadinimas, tačiau taip kauniečiai kartais meškerioja Kauno mariose didesniuose gyliuose ties pačia marių vaga, kur būna gana smarki srovė.
Laimikiai įvairūs, bet dominuoja karpinės žuvys: kuojos, vietiniai žiobriai, plakiai, na, ir, suprantama, meškeriotojų labiausiai geidžiami stambūs karšiai. Tiesa, pastarųjų ir pastarieji vis mažyn ir mažyn, tai kažkada, maždaug prieš dvidešimt metų tokiu būdu karšių pagaudavo tikrai neretai, daugiau, o pusantro kilogramo šios rūšies egzemplioriai nieko nestebindavo.
Sistemėlė padaroma taip, kaip mes rišame dugninę arba paprastą plūdinę su slankiojančiu svareliu, tačiau vietoje kabliuko dabar būna veidrodėliai, taškeliai arba lengvos plokščios švininės avižėlės. Šiuo atveju reikalingas ir smulkus suktukas, nors kiti žvejai jo nenaudoja. Bet tada riša trumpus pavadėlius, nors man geresni rezultatai būdavo, kuomet pasirinkdavau bent 50 cm o, kitąsyk ir iki 70 cm ilgio pasaitėlį.
Meškeriotojas lengvais bet plačiais rankos judesiais kilnoja meškerėlę visą laiką jausdamas kontaktą su valo gale esančiu masalu ir kilus menkiausiam įtarimui, jog žuvis čiupo masalą, pakerta. Rankos judesiais žvejys toli nuo savęs (kilsteli ranką – srovė paneša svarelį) nuplukdo vilioklį, dėl ko gali apgaudyti po ledu didelį dugno plotą.
Šis žūklės būdas man kažkuo primena paprasčiausią gaudymą palaidyne, kada masalas pakeliamas nuo grunto kilstelėjus meškerykočio viršūnę, o tuo metu veikiama srovės plūdė jį nuplukdo toliau nuo žvejo. Taip ir dabar – pakeltą (patrauktą) gramzdą tėkmė neša tolyn iki jis vėl nuskęsta, masalas, suprantama, sujuda ir taip gundo žuvį.
Aišku, galima naudoti ir paprastą kabliuką, visgi jis pernelyg smarkiai plevėsuos virš dugno ir per daug aukštai kils. Veidrodėliai, taškeliai ir smulkios avižėlės visgi turi šiek tiek masės, tokie antriniai viliokliai laikysis arčiau grunto, o be to blizgūs metalo gabalėliai, kurie yra prie kabliuko, labiau atkreipia žvynuotųjų dėmesį.
Neatmetu varianto, kad dugnu vis pasislenkantis svarelis sujudina nedidelį drumzlių debesėlį (gaudymo velniu principas) ir tai taip pat kažkiek domina žuvis.
Žuvaujant šiuo būdu meškerėlei sargelis nėra būtinas, daugelis žvejų įsigudrino jas gamintis iš paprasčiausių stiklo pluošto dugninių viršūnėlių. Meškerėlės būna ilgesnės nei įprasta žiemą, nes tenka nuolat aukštai mojuoti ranka. Minkšta dugninės viršūnėlė puikiai parodo kimbančios žuvies prisilietimą prie masalo ir gerai amortizuoja stipresnius laimikio pasipriešinimus.
Bet tokios meškerėlės – praeitis. Dabar galima žūklės prekių parduotuvėse įsigyti įvairių ilgų spiningavimui žiemą skirtų meškerių, kurių viršūnėlės puikiausiai atitiks šios žvejybos reikalavimus, nes yra pakankamai jautrios. Labai tinka poledinei žūklei specialiai sukonstruotos dugninės, jos, beje, yra analogiškos toms, kurias anksčiau žvejai gamindavosi patys.
Svarelis, gaudant tokiu būdu, parenkamas atsižvelgiant į srovės stiprumą. Pernelyg sunkus labai greitai krenta į dugną ir, pakėlus jį aukštyn, neplaukia toli nuo eketės. Labai lengvą tėkmė nuneša per dideliu atstumu, jis „negaudo“ dugno, tampa nekontroliuojamas, prarandamas ryšys su masalu. Svareliai paprastai naudojami slyvelės arba kriaušės formos, rečiau – šratai.
Masalai šiam žūklės būdui parenkami įvairūs, bet patys efektyviausi, mano nuomone, yra jau išvardyti trys: taškeliai, veidrodėliai ir mažytės lengvos avižėlės. Avižėlės geriausiai plokščios. Deja, jų kabliukai būna gana trumpi. Dėl šios priežasties gana toli nuo meškeriojo atleistos avižėlės sunkiau „įsisega“ žuvims į lūpas. Gal tai lemia tas faktas, kad masalas yra toli nuo žvejo, tėkmėje ir kažkokį akimirksnį pakirtimas vėluoja, tad trumpą kabliuką žuvis spėja išspjauti. Bet čia tik tokia mano versija.
Kaip ir sakiau, galima rišti paprasčiausią kabliuką, žuvys gal ir pasikirs geriau, bet, kiek parodė praktika, avižėlės, kaip ir veidrodėliai su taškeliais, labiau patinka žvynuotosioms. Būna dienų, kuomet meškeriojant su paprastu kabliuku žuvys visiškai nenori griebti masalo, bet vos tik jį pakeiti kuriuo nors iš minėtų antrinių masalų, prasideda kibimas.
Tiesą sakant, tai, jog veidrodėliuose, taškeliuose bei avižėlėse esantis metalo lašas atlieka ne vien svarelio, nes toks masalas menkiau kyla nuo dugno tėkmėje, vaidmenį, o vilioja žuvis, yra faktas. Tai nesunku įsitikinti, kuomet kartais žvynuotosios nori labai blizgančių balto metalo tokio tipo masaliukų, tačiau būna dienų, kai griebia beveik tik bronzinius, varinius, dvispalvius ir panašiai.
Patraukiant tik kartais
Esu bandęs ir paprastesnę konstrukciją. Kada tėkmė būdavo itin smarki, o nuolatos „patraukinėti“ pavargdavo rankos, pasidarydavau šoninio pavadėlio sistemėlę. Tačiau šiuo atveju geriausiai pavadėlį rišti aukščiau gramzdo iki 5 cm nuotoliu. Čia bus viduržiemio variantas. Pavasariop galima kelti pavadėlį jau gerokai aukščiau, nes žuvys tampa judresnės, jos neretai kimba aukščiau dugno. Ypač kuojos.
Kuomet naudodavau paternoster sistemėlę, jau tvirtindavau sunkesnius svarelius, meškerėlę nebūtinai laikydavau rankose. Kartais netgi geriau, kada ją ilgesniam laikui palieki padėtą ant atramėlių, tada kažkodėl karšiai dažniau susigundydavo masalu. Veikiausiai ant ilgesnio pavadėlio pririštas veidrodėlis ar taškelis liesdavo dugną ir plačiašoniai tąsyk pageidaudavo beveik nejudančio masalo.
Šitas mažiau judrus gaudymo variantas visada labiau pasiteisindavo jaukinant. Bet tai nenuostabu, nes laimikis – karpinės žuvys.
Tiesa, kada svarelis yra sunkesnis, o meškerėlės nelaikai rankose, reikalingas sargelis. Visgi gramzdas gali būti ir 10 g svorio ar sunkesnis, todėl reikia atitinkamų sargelių. Jie turėtų būti ilgi, kur jautrumas dera su tuo faktoriumi, kurį ką tik minėjau – didele svarelio mase.
Geriausi taip žuvaujant yra ilgi metaliniai sargeliai, jų neaprašinėsiu, matote pavyzdžiuose, paėmiau keletą jų iš savo atsargų specialiai nerinkdamas, kuris geresnis ar prastesnis, tinka daugmaž visi. Kada gaudai stacionariai arba pusiau stacionariai, pageidautina, kad sargelis turėtų platesnę kilpelę valui – gija neprišals prie sargelio, nestrigs.
Nenoriu plėstis, apie sargelius reikės parašyti atskirą straipsnį, paminėsiu tik, kad jie metaliniai, ilgis reguliuojamas, todėl galima kaitaliojant svarelius keisti ir sargelių jautrumą – pailginus jie taps jautresni, patrumpinus galima bus gaudyti su sunkesniu gramzdu. Atitinkamos modifikacijos sargelių paprastai į žūkle nešuosi apie tuziną, bet gal tiek daug nereikia, pakanka 3–4 vienetų.
Jei prieš tai aprašytas būdas „patraukiant“ buvo toks, kuomet tenka labai aktyviai meškerioti, tai pastarąjį visgi vardyčiau kaip vidutiniškai aktyvų. Turiu omenyje masalą, bet ne žvejį, kuris prie vienos eketės gali išsėdėti visą dieną. O taip yra todėl, kad tėkmėje visgi bandoma kartas nuo karto kilstelėti gramzdą, jis tuo metu pasislenka šiek tiek dugnu, sustoja jau kitoje vietoje. Vėlgi, kaip ir žuvaujant ankstesniuoju būdu, svarelio masė pasirenkama optimaliai sunki, nes labai sunkus svarelis gulės lyg įkaltas.
Gana keista, tačiau faktas, jog kartais svarelio vieta dugne gali turėti labai reikšmingą poveikį kibimui. Regis, koks gali būti skirtumas – 5–10 cm toliau ar arčiau gulintis gramzdas ant telkinio grunto, kai pavadėlis pakankamai ilgas? Bet visgi skirtumas yra, tad kitąsyk reikia ieškoti to „kibaus“ taško, ypač kuomet ilgesnį laiką sargelis nerodo, kad žuvys domisi masalu.
Kur nėra ledo
Panašiu principu žuvaujama ir upėse, kuriose žiemą nebūna ledo arba pavasariop net ir stovinčio vandens telkiniuose, ypač tvenkiniuose, kada priekrantėse atsiveria pirmosios properšos. Tokį meškeriojimą propaguoja labai nedaug žvejų, visgi jis gali būti tikrai rezultatyvus. Galbūt didesnė problema rasti šiuo metu neužšalusių upių, o tose upėse – tinkamų vietų.
Paprastai šiltesnę žiemą sraunesnės šaltavandenės, turinčios daugiau šaltiniuotų intakų vidutinio dydžio arba mažesniosios upės apsitraukia ledu ne visiškai, bet tik vietomis, čia galima rasti šaltyje garuojančių atvirų vandens plotų. Faktas, kad ten bus smarki tėkmė, menkesnis gylis ir vargu ar surastume žuvų.
Visgi ne visur taip nutiks, nes properšos pradžioje toji smarki srovė toliau nuslopsta, bet vanduo neužšąla – rastume pagilėjimą. Geros vietos bus ties upių posūkiais, kur paprastai gana gilu, plaikstosi grįžtamosios srovės, yra koks nors intakėlis ir žuvys čia atplaukia. Ypač antroje žiemos pusėje, kuomet žvynuotosios nujausdamos nerštą atkunta.
Tada galima naudoti jau aprašytą šoninio pavadėlio sistemėlę ir gaudyti lengva dugnine meškere. Ir išties ant šių mano vadinamų antrinių masalų kabliukų užmautos uodo trūklio, musės lervos labiau patiks žuvims, nei tas pats natūralios kilmės vilioklis užnertas ant paprastų kabliukų. Bandykite ir įsitikinsite.
Romualdas Žilinskas
