Geriausi šapalų kibimo laikotarpiai. Rytinė žūklė
Vasarą yra du praktiškai lygiaverčiai laikotarpiai, kada geriausiai kimba žuvys – tai ankstyvas rytas ir vėlyva popietė. Priklausomai nuo oro, rytinis kibimas gali tęstis iki kokios vienuoliktos valandos, o neprasta vakarinė žvejyba prasidėti anksčiau. Galbūt žuvys masalus mielai ragaus ir sutemus, o tai reiškia, kad dar neišaušus bei vėlyvą vakarą.
Tai būtų žvejybinė abėcėlė, jei turėtume omenyje žuvis apskritai. Tačiau kalbėdami apie konkrečias žvynuotųjų rūšis, galime rasti įvairių niuansų.
Kaip supratote iš straipsnio pavadinimo, šio rašinio pagrindinis „herojus“ yra šapalas, todėl pasistengsiu nenukrypti pamąstymais apie kitų žuvų gaudymą. Tiesa, žūklės įrankis – spiningas, nes meškeriojimas dugnine arba plūdine – jau kas kita.
Psichologiniai žūklės aspektai
Atvirai pasakius, aš labiau mėgstu žvejoti vakarais, nors, jei tik pasitaiko galimybė, nepraleidžiu spiningavimo ir rytais. O kodėl man labiau patinka antroji dienos pusė, turiu svarią priežastį – žvynuotųjų kibimas, laikrodžio rodyklei nenumaldomai sukantis į priekį, intensyvėja. Paaiškinsiu plačiau.
Jei ateinu žuvauti anksti ryte, kuomet vos švinta, praktiškai didžiausios žuvys (čia vėlgi kalbu plačiąja prasme) dažniausiai masalus griebia vos užmetus masalą. Nesakau, kad kylant saulei nepagausiu nieko arba bus daug blogiau, bet plėšrūnės po truputį traukiasi toliau nuo krantų, jų medžioklės azartas menkėja, kol galiausiai visai išblėsta. Tai dažnas, sakyčiau, tipinis rytinės žvejybos variantas.
Antroje dienos pusėje viskas vyksta kita tvarka. Atsirandu prie upės ar ežero po pietų, svaidau į vandenį vilioklius, žuvys dar nepradėjusios kibti arba kimba vangokai. Bet saulei artėjant prie laidos, plėšrūnės vis dažniau ima vaikyti mailių, vis daugiau grobuonių pasirodo arčiau krantų.
Jei ryte žiūrėdamas į laikrodį sulig kiekviena valanda matau prastesnę perspektyvą tos dienos žūklei, tai dabar priešingai – kibimas gali būti tik geresnis. Bus ar ne – kitas klausimas, tačiau tikimybė, kad didžioji dauguma žuvų, stambiausi laimikiai dar ateityje, išlieka.
Gali taip nutikti, ir neretai nutinka, kad žvejybos „pakilimas“ sutampa su paskutinėmis šviesos minutėmis. Po to staiga sutemsta ir žuvys kažin kur dingsta. Žinoma, priklauso, kokios žvynuotąsias vilioju. Bet iš principo tokia žuvų gaudymo eiga man priimtinesnė psichologiškai. Gal kitiems meškeriotojams yra kitaip.
Kol neprašvito ir brėkšta
Vasarą rytinis šapalų kibimas kartais prasideda labai anksti. Jei, tarkim, saulė kyla apie penktą valandą ryto, visai įmanoma, kad šios žuvys į masalus ims reaguoti porą valandų anksčiau, kuomet dar visiškai tamsu.
Kita vertus, giedros vasaros naktys išsiskiria tuo, kad brėkšta anksti, gerokai anksčiau nei pasirodo saulė. Faktiškai kone valanda iki saulės pasirodymo jau iš tolo ant upės paviršiaus galima įžvelgti žuvų sukeltus ratilus, masalą prie karabino prikabinti ne apčiuopomis ar pasišviečiant žibintuvėliu.
Netgi jei dar ir visiškai tamsu, šapalai jau ima atkusti, kai kuriose upės vietose jie gana godžiai stveria spininginius vilioklius. Paprastai tai būna nemaži egzemplioriai, na, bent jau nuo pusės kilogramo šapalai, kurie atplaukia prie pat kranto ryti mailiaus. Jei dar nieko negali įžiūrėti, juos girdi. Masalą tuomet plėšrūnai kartais stveria visai šalia spiningautojo.
Bet yra vienas „bet“ – reikia šapalus gaudyti pačiame vandens paviršiuje. Man kartais susidaro įspūdis, kad šie akyli plėšrūnai prierytinėje tamsoje būna truputį apžlibę, kadangi labiau reaguoja į konkrečius masalus mažiau paisydami jų spalvų. Kita vertus, šią teoriją patvirtina ir faktas, jog jie visgi labiau reaguoja į blizgančius vilioklius.
Kaip pavyzdys būtų maži (geriausiai tam tinka 1–2 colių) guminukai, kuriuos sviesdavau pamautus ant lengvų galvakablių, traukdavau sąlyginai greitai. Dažniausiai plėšrūnai griebdavo tuos, kurių kūnelyje yra daugiau brokato, kurie pagaminti iš minkštesnio silikono, t. y. judresni, labiau akcentuotais judesiais.
Nepaisant guminukų smulkumo, juos pačiumpa ir daugiau nei kilogramą sveriantys šapalai. Masalai gali būti ir riperiai, ir tvisteriai, didesnės reikšmės jų tipas neturi, bet aš kažkaip labiau pasitikiu pirmaisiais. Kaip geresnius silikoninius vilioklius galėčiau parekomenduoti Keitech Swing Impact, Easy Shiner, Lucky John Tioga, Baby Rockfish, J.I.B. Tail, Micro Grub guminukus.
Jei spiningausite sukriukėmis arba vobleriais, tuomet pageidautini metalo spindesio viliokliai, nors kitąsyk neprasti būdavo salotinių, ryškiai geltonų spalvų ar jų derinių masalai. Neblogi vobleriai, kurių pilvai ir šonai yra nudažyti pieno baltumo spalva. Manding, jog šapalas tamsoje tokius geriau regi žiūrėdamas iš apačios į viršų, todėl voblerių nugarėlės būdavo tik antraeilis dalykas, nes, kaip jau sakiau, masalai traukiami vandens paviršiuje.
Tokiu paros metu nebūtina vilioklius vesti, kad jie visai nenirtų – nereikia prieš tai minėto sakinio suprasti tiesiogiai. Pasakymas „vandens paviršiuje“ apima iki 30–40 cm panirimo gylį.
Kaip ners guminukas ar sukriukė, priklausys nuo tų vilioklių masės ir traukimo greičio. O voblerius teks pasirinkti pagal jiems „užprogramuotą“ žaidimo gelmę. Todėl galima naudoti tiek skęstančiuosius, tiek neutralaus plūdrumo, tiek ir plaukiančiuosius modelius. Visgi pastarieji šapalų žvejyboje vienareikšmiškai bus dominuojantys (apie tai dar pasakosiu), kadangi šiuo atveju juos galima traukti ir greičiau, ir lėčiau, jei tik masalų panirimo gylis neviršija nurodytos ribos.
Esant tokios žūklės sąlygoms reikalingi judrūs crank tipo modeliai. Ne ką menkiau traukiami gali spurdėti ir minnow ar shad masalai, tačiau kažkodėl šapalai juos tomis valandomis čiupdavo gerokai prasčiau. O ir apskritai vasarą visokie „burbulinės“ formos maži vobleriai jiems patinka labiau.
Galiu pavardyti keletą tokio tipo masalų. Šapalai nelieka abejingi, jei, suprantama, tą ankstyvą rytą kimba ant paviršiumi traukiamų voblerių, Jackall Chubby 38F SSR, Lucky John Chubby 4F, Pro Haira Tiny ATG 33F SP, Pro Haira Tiny 33F SP, Salmo Tiny modeliams. Bet tai klasika, nes „čiubikus“ ir „tinius“, neretai net nepriklausomai nuo gamintojo, vertina daugelis šapalautojų.
Man toks grobuonių pasirinkimas atrodo nelabai logiškai, kuomet šapalai vaikydavo mailių, nes bent jau teoriškai minnow modelis pagal savo formą, žaidimo braižą būtų artimesnis mažai žuvelei. Bet yra taip, kaip yra – šapalams žvejų logikos nerūpi.
Pastebėjimas. Jei iki švintant šapalai kimba ant guminukų, jie vargu ar tuo metu čiups voblerius ir sukriukes. Ir priešingai – kada plėšrūnai nori besisukančių blizgių ir voblerių, jie ignoruos silikoninius vilioklius, nors abiem atvejais, pasikartosiu, tai bus „paviršinis“ gaudymas. Kas apsprendžia tokį plėšrūnų pasirinkimą, sunku atsakyti.
Beje, visas šis šapalų gaudymas būna sėkmingas ne visada. Reikalingi tykūs, gana šilti rytai ir naktys, nes pučiant smarkiam vėjui, staigiau atvėsus šapalai prierytinėje tamsoje paprastai būna pasyvūs arba vienas kitas užkimba ant giliau vedamų masalų, paprastai tai būna truputį didesni shad tipo vobleriai.
Kada jau plykstelėjo saulė
Kol kas kalbėjau tik apie žvejybą tamsoje iki švintant, brėkšmoje. Bet tai laiko tarpas, kuri gana daug žvejų ignoruoja, paprastai jie spiningauti pradeda sulig pirmais saulės spinduliais. Kurį laiką, o paprastai valandą, gal kiek daugiau, kai prašvinta, mano nurodyti masalai ir „naktinė“ žūklės taktika pasiteisina.
Tačiau vėliau, o kartais ir išsyk, kada pakyla saulė, imu žvejoti jau kitaip. Dabar silikoninius masalus atidedu į šalį ir visą dėmesį sutelkiu spiningavimui sukriukėmis ir vobleriais. Apie tai rašoma, kalbama gana daug, bet aš irgi turiu savų pastebėjimų.
Visų pirma keičiu jų spalvines variacijas, nors kai kurie vobleriai gali būti tie patys, o sukriukės iš principo visiškai nekinta. Saulei kyštelėjus skruostą blizgūs, metalu spindintys viliokliai ima nebedominti plėšrūnų. Čia galimi patys įvairiausi spalviniai deriniai, juos kaskart rašydamas straipsnius vis vardiju ir vardysiu. Kad tai nebūtų tik rašymas „apie nieką“, visgi šį nei tą pasakysiu ir dabar.
Kasmet arba keletą metų iš eilės ima dominuoti kai kurios šapalams labiausiai tinkamos voblerių spalvinės variacijos, kurios, kas keisčiausia, beveik nepriklauso nuo konkrečių upių. Galimos paklaidos arba netgi visiškas tų masalų ignoravimas atskirose upėse, tačiau visumoje nutinka būtent taip.
Tarkim, keletą metų mano šapalinių voblerių „topuose“ pirmavę geltonšoniai ir juodnugariai vobleriai šįmet pirmą poziciją užleido dramblio kaulo, pilkšvais šonais ir pilvais bei rudomis nugarėlėmis masalams. Taip pat šįmet neprastai užsirekomendavo turintys tamsiai žalių, raudonų atspalvių modeliai, kurių vietoje anksčiau buvo salotinių ir melsvų tonų vobleriai.
Gal tai lemia vandens skaidrumas, jo temperatūra, dominuojantis tais metais debesuotumas – aš galiu tik spėlioti. Žvejams veikiausiai tai net neįdomu, juos labiau domina pateikti faktai, bet ne hipotezės.
Vis labiau švintant ima kisti ne tik masalų spalvos, kartais prireikia giliau neriančių, irgi nedidelių, tačiau tokių pat judrių voblerių. Tai gali būti tie patys „čiubikai“ ar „tiniukai“, bet jau pasiekiantys iki 1,5 m gelmę, tiesa, daug kas priklauso nuo konkrečios upės, žūklavietės.
Kadangi minėjau kai kuriuos modelius anksčiau, teks pavardyti keletą ir dabar. Lucky John Chubby 4DR F, Pro Haira Tiny ATG 33LBF PF, Pro Haira Tiny 33LBF PF, Illex Deep Diving Chubby 38 Sexy, Jackall Chubby 38F ir panašūs puikiai gali pavaduoti anksčiau išvardytus šapalams skirtus voblerius.
Masalų pravedimai irgi gerokai skirsis. Bet apie tai kalbėsiu kitame rašinyje, kur bandysiu išanalizuoti popietinę šapalų žvejybą – bus ir panašių, bus ir skirtingų dalykų, kadangi šių žuvų spiningavimas yra labai dinamiškas, o rezultatai sunkiai prognozuojami.
Romualdas Žilinskas
