Geriausi šapalų kibimo laikotarpiai. Kai ima temti ir sutemus
Kai saulė ima liesti aukštesnių medžių viršūnes, prasideda antrasis vakarinės žūklės etapas. Dabar šešėliai ilgėja sulig kiekviena minute, vėjas visiškai nurimsta ir šapalai užsiima pozicijas, kurios jiems patogios vakariniam maitinimuisi, nė neįtardami, kad gali tuojau pakliūti spiningautojo ant kabliuko.
Bet ne viskas taip paprasta. Pirmiausiai reikia žinoti, kur tų šapalų ieškoti, nes masalo mėtymas „kaip ir kur paklius“ gali baigtis tik žodžiais „šiandien nekimba“.
Dvi šapalų grupės
Dalis šių žuvų suplaukia į didžiausią rėvos tėkmę – priglunda dugne prie pat apsemtų akmenų virtinės, tačiau tupi ne už riedulių, o prieš juos. Ten gylis gali neviršyti nė pusės metro, tačiau tai visiškai netrukdo ir poros kilogramų šapalams.
Kuo toliau nuo kranto, arčiau upės vagos – tuo stambesnių žuvų galima tikėtis. Pačios didžiausios dabar laikosi, žvejų kalba kalbant, ties rėvos „galva“, bet, kaip ką tik sakiau, stovi keli metrai prieš akmenis.
Kita dalis šapalų pasklinda priešrėvyje gana toli nuo rėvos viršūnės, kur dugnas lygus, gelmė siekia spiningautojui maždaug iki dvišakumo, gal juosmens, tačiau ne giliau, o kitąsyk net sekliau. Apskritai, kuo saulė žemiau leidžiasi, tuo arčiau kranto galima aptikti stambesnių egzempliorių.
Besilaikantys mažame gylyje ir greitoje tėkmėje šapalai dažniausiai akivaizdžiai neišsiduoda, galbūt jie tyko čia šmirinėjančių mažų gružlių ir kito srovę mėgstančio mailiaus, gal randa ir kokį kąsnį, kurį smarkus upės srautas atplukdo iš priešrėvio plotų. Čia tėkmė, jei žiūrėsime pagal upės tiesiąją, sukasi bent 30 laipsnių kampu, gal net daugiau (kalbu apie rėvą, kuri yra ties kranto kyšuliu), todėl žuvų pasirinkta pozicija labai dėkinga – viskas, ką neša vanduo pro šalį, plaukia koncentruotai, nors ir labai greitai.
Kitąsyk galima ir matyti, jog prie tų apsemtų akmenų yra stambių šapalų, nes prieš akmenų virtinę esančiame nedideliame plote pasibaido smulkios žuvelės, retsykiais iššoka net į paviršių. Būna, kad pastebi vieną kitą šapalo bulktelėjimą, tačiau tai jau kur kas retesnis atvejis.
Visiškai kitaip elgiasi sąlyginai ramiame priešrėvio ruože esantys šios rūšies plėšrūnai. Jie daug dažniau skleidžia paviršiuje ratilus, veikiausiai gaudo į vandenį įkritusius vabzdžius, nes dabar ateina tas laikas, kuomet išlenda visokie uodai, mašalai ir kitokie skraidantys vabaliukai, ir tuntais pradeda skraidyti virš upės kranto, priekrantės.
Šapalų skleidžiami ratilai gali būti palyginti nedideli, jie lūpomis vos priliečia vandens paviršių (nėra prasmės dėl uodo smarkiai žioti gerklę), todėl gali pasirodyti, jog čia puotauja aukšlės. Galbūt yra ir pastarųjų, bet paprastai jos vengia šalia ilgiau pasilikti, nes gali tapti stambių šapalų grobiu.
Vandens lygis koreguoja šapalų pasiskirstymą. Ypač priešrėvio zonoje. Čia esančios žuvys, jei upė pakilusi ir apsėmusi vandenžoles (augalų tuomet nesimato), pasklinda gerokai plačiau ir spiningautojui sunkiau rasti vietas, kur žuvys labiau susitelkusios.
Kada vanduo nusenka, puikiai matosi pasroviui sugulusių žolių juostos, tarp kurių būna takai, už žolių guotų esantys laisvi vandens ploteliai. Turbūt nereikia net aiškinti, kad protakose šapalai ir gaudomi.
Prieš rėvą ir rėvoje
Kada vandens lygis aukštas, tiesiog mėtai voblerį, jam leidi plaukti tai toliau, tai arčiau nuo kranto, žodžiu, nuosekliai patikrini visą tą upės ruožą. Aš paprastai įbrendu iki juosmens, aukščiau kelių ir, naudodamas tokią taktiką, labai lėtai judu dambos link.
Kuomet pajuntu, kad kažkas stuktelėjo masalą, užsibūnu ilgiau, nes galbūt šapalams įtarimą sukėlė voblerio spalvinė variacija, gal nelabai patiko modelis, tad jie bandė atakuoti, tačiau tai darė labai atsargiai. Tada mainau masalą, dar kažkiek laiko žuvauju su tuo pačiu.
Jei šapalas užkibo, bandau pro tą pačią vietą pravesti vėl tą patį vilioklį. Bet ilgai čia neužsibūnu, kadangi veikiausiai, išsigandę traukiamo laimikio pliuškenimosi, kiti šapalai atsitraukė toliau. Jie niekur labai toli nedingo, paplaukė pasroviui kokius dešimt metrų ir vėl tęsia vakarienę.
Pasitaiko, kad siūlomą voblerį kone išsyk čiumpa ir antras šapalas, tačiau dažniausiai jis būna smulkesnis, o trečiojo kibimo sulaukti vilčių itin mažai.
Kada saulė visiškai pradingsta, dar kurį laiką būna šviesu. Kuo giedresnis vakaras – tuo ilgesnis šis laiko tarpas, nors faktiškai jis trunka apie gerą pusvalandį. Gaila, nes šis metas yra bene pats geriausias sugundyti didžiausią tos dienos egzempliorių.
Taip „šukuodamas“ priešrėvį priartėju prie mano nupasakotos vietos, kur yra povandeninė akmenų virtinė. Praktiškai visada pataikau ateiti iki pozicijos, iš kurios galėčiau patogiai paleisti pasroviui ar numesti voblerį iki to laiko, kuomet visiškai pasislepia saulė, bet būna dar gana šviesu. Veikiausiai todėl ties akmenų juosta man ir užkimba stambiausios žuvys, nors taip nutinka ne visada.
Ne visada leidžiuosi bristi ir iki pat rėvos, nes jei šapalai noriai čiumpa masalus priešais ją, kam reikia tąsyti Fortūną už skverno...
Nors gal tuomet ir darau klaidą, kadangi priešrėvyje šapalai sutemus tampa dar aktyvesni. Tamsa kol kas ne pati tamsiausia, todėl gana aiškiai galima regėti, kaip upės paviršius virpa nuo žuvų skleidžiamų ratilų. Galbūt šapalų į šį plotą daugiau ir neatplaukė, bet jie tapo gerokai drąsesni, kitaip reaguoja į meškeriotoją – mažiau baidosi, kimba ne taip toli užmetus ar nuplukdžius voblerį.
Vėlyvą vakarą neretai pasitaikys, kad šapalas čiups tik užmestą voblerį. Tu sviedi masalą, jis tekšteli į vandens paviršių, dar nespėjai vilioklio net panardinti, o žuvis jau „kalė“ per spiningą. Žinoma, čia tik toks pasakymas, šapalas „kala“ voblerį, tačiau naudojant pintą giją smūgis persiduoda akimirksniu.
Beje, tuomet laimikis dažnai pasikerta pats. Ir išsižioja šapalas plačiai, nes jo gerklėje būna abu voblerio kabliukai. Nors pasitaiko, kad žuvis prašauna, bet vis tiek užkimba – tokiu atveju kabliukas įsminga šapalui iš išorinės lūpų pusės ar kur nors galvoje.
Būna dar įdomiau – šapalas sugriebia ramiai plaukiantį voblerį. Jei pamenate, aš aprašinėjau paskutinę žūklę. Dabar ji jau ne paskutinė, po to dar buvau žvejoti, juk čia kitas straipsnis. O tuomet man vienas šapalas kaip tik ir užkibo beplukdant masalą. Tuo metu kotą laikiau po pažastimi, nes pabandžiau prisidegti cigaretę. Kaip liuobė žuvis, net rūkalas iš dantų iškrito...
Priklausomai nuo oro, aktyvus kibimas gali trukti valandą, dvi ar net ilgiau, nors beveik visada po pusiaunakčio šapalai vėl aprimsta. Jie neignoruoja masalų, tačiau juos čiumpa jau kitose vietose. Šia tema esu rašęs, dar rašysiu, tai jau yra ta tikroji naktinė žūklė, o aš dabar daugiau kalbu apie vėlyvą vakarą.
Už rėvos
Sutemus prieš pat akmenų juostą buvę šapalai apleidžia savo pozicijas. Jie pasitraukia į užrėvį arba prisijungia prie savo gentainių, kurie vis dar maitinasi priešais rėvą. Į kurią vietą tamsoje nuplauks žuvys, priklauso nuo upės ruožo pobūdžio.
Yra rėvų, kur užrėvyje krantas beveik lygus, dugnas tolyn gilėja labai menkai, atbulinės srovės nėra. Rastume priešingybių – tenai krantas bus tarsi iškirptas puslankiu, už rėvos gylis nemenkas, srovė atgal sukasi labai išraiškingai, tačiau po ją dumblėtas gruntas, begalė žolių, neretai priaugę lūgnių, lelijų, tai labai aiškiai matosi ir tamsiausią naktį.
Abu variantai vilioti šapalus sutemose nelabai vykę, ten šių žuvų veikiausiai nebus. Na, gal, vienas kitas prisiglaus prie antrosios rėvos „lelijų sienos“, bet vargu ar verta rizikuoti plukdyti ar mesti voblerį – užklius...
Geriausios rėvos, aš čia apie tai, kad gali būti užrėvyje šapalų, tos, kur yra atbulinė tėkmė, bet gylis siekia iki maždaug 1,5 m, gruntas kietokas, kyšo viena kita vandenžolė, krantas „iškirptas“, bet nelabai smarkiai. Faktiškai ten panašios sąlygos šapalams kaip ir priešais rėvą. Ir taip yra todėl, kad kaip taisyklė už šitos rėvos netoliese bus sekanti. Galbūt ne viena, bet ir antra, trečia...
Nežinau tiksliai – ar tai yra senų, jau sugriuvusiu dambų likučiai, ar natūralūs upės dariniai, tačiau tokiu rėvų Nemune apstu. Įdomu tai, kad tokios vietos nėra pačios populiariausios tarp spiningautojų, o visiškai be reikalo, juk čia – didelių šapalų karalystė. Panašių žūklaviečių rastume ir Neryje, bet tik panašių, kadangi šioje upėje niekas akmeninių dambų niekada nestatė.
Vėlų vakarą tokioje rėvoje galima bandyti sugundyti labai didelį šapalą, nors lygiai taip pat masalą čiups ir salatis. Dabar jau kalbu apie spiningavimą užrėvyje, kada brendi ant pačios rėvos galo ir plukdai voblerį labai toli.
Tai būna praktiškai visiškai „aklas“ spiningavimas, todėl tenka pasikliauti tik savo nuojauta ir meistriškumu. Užmeti masalą ir leidi jam plaukti pasroviui tiek laiko, kad gali spėti sukalbėti dešimt kartų „Sveika Marija“. Tamsoje išsikraipo ne tik vaizdas, bet ir laikas eina kitaip.
O nuojautos ir meistriškumo prireikia atleidinėjant nuo ritės būgnelio valą, nes labai toli plukdomas vobleris pakliūva į greitesnės ir lėtesnės tėkmės ruožus, sūkurius. Regisi, kad masalas juda tolygiai, tačiau tik regisi, nes vandens srautas galbūt tempia valą, bet ne voblerį.
Nuplukdęs masalą tiek, kiek tau atrodo pakankamai (matai, kiek liko ant ritės būgnelio, jauti pagal nusivyniojimo greitį), atgal voblerį tiesiog lėtai, lėtai trauki. Galima, kaip rekomendavau aname straipsnyje, pažaisti darant pauzes, palaikyti masalą viename taške. Tiek šapalas, tiek salatis, jei jau griebs, tai tik žiūrėk, kad koto iš rankų neišmuštų...
Vėlyviausioms vakaro valandoms ir gaudymui už rėvos naudojant tokią taktiką, rekomenduočiau vos didesnius voblerius. Tada jau bandau Lucky John Pro Haira Tiny 44F, kai šviesesnėmis vakaro valandomis geresnė būna 33 mm dydžio to paties modelio versija.
Apie masalus ir šapalavimo techniką kalbėjau praeitame šio straipsnių ciklo rašinyje. Temstant vobleriai naudojami praktiškai tokie patys, bet ties rėvos „galva“, be jokios abejonės reikės tik labai sekliai neriančių. Arba tų, kurie turi „nulinį“ panirimo lygį.
O ir apskritai iki 30 cm gelmę pasiekiantys modeliai dominuos vėlyvo vakaro žūklėje. Jei tik bus toks vakaras, kokį aprašiau, nes juk gali pūsti vėjas, lyti. Tuomet kita kalba – imi nuo 0,5 m iki... neriančius voblerius, žuvauji visai kitaip. Nesiplėsiu, nes reikės dar vieno rašinio.
Tykų vėlų vasaros vakarą aš dažniausiai žuvauju jau minėtais Illex (Jackall) Chubby F modeliais, jų paviršinėmis SSR versijomis, taip pat Lucky John Pro Haira Tiny 33F, Pantoon21 Red Rag 36F SSR masalais, pasitaiko, kad gerai užsirekomenduoja kokie nors seni pagaminti iš balzos „ekskliuzyviniai“ vobleriai.
Kuomet temstant ar sutemus šapalų kibimas būna itin aktyvus, praktiškai mažai turi reikšmės, kurį modelį rinksiesi, pagrindiniai reikalavimai: paviršinis ar labai negiliai neriantis crank tipo masalas, kuris virpa itin tankia amplitude. Šviesi voblerio papilvė bus geriau nei tamsi.
Liepą nėra jau toks beviltiškas mėnuo spiningautojui, kokį jį „piešia“ kai kurie žvejai – svarbu labai anksti atsikelti arba vėliau eiti miegoti.
Būtinai užsidėkite poliarizuojančiais stiklais akinius. Jie padės ne tik nuo saulės, bet ir geriau matysite, kas dedasi vandenyje iki visiškai sutems. Nepamirškite ir kompaktiško žibintuvėlio, tokį visada nešiojuosi liemenės kišenėje...
Romualdas Žilinskas
