Geriausi šapalų kibimo laikotarpiai. Iki pradedant temti
Praeitame straipsnyje kalbėjau apie šapalų žvejybą spiningu vasaros rytais. Bet dar geriau, mano nuomone, šapalai kimba vakarėjant. Regis, koks skirtumas, kaip gaudysi tas pačias žuvis vieną ar kitą valandą. Visgi šapalų žūklėje yra tam tikrų niuansų, kurie priklauso nuo paros laiko.
Būčiau neteisus teigdamas, kad vasarą šapalai visiškai ignoruoja masalus vidurdienį. Jokiu būdu ne, jų galima pagauti, ir net pakankamai stambių, bet tada turi susiklostyti visa eilė palankių tam reiškinių, kurie suaktyvins šių žuvų apetitą.
Dieną vargu ar verta
Tarkim, ilgą laiką vyraus aukštas atmosferinis slėgis, bus debesuota (ne visiškai apniukę, bet saulę dengs greitai dangumi praplaukiantys debesys), pūs vidutinio greičio pietų, vakarų vėjai, kurie šiauš vandens paviršių.
Toks oras palankus praktiškai visų plėšrūnių žūklei, tačiau gausių šapalų laimikių nesitikėkit – žuvys kibs vienodu intensyvumu visą dieną, visgi masalus griebs pernelyg retai, kad vertėtų gaišti laiką.
Arba kitąsyk šapalai trumpam sukrus ragauti masalus po smarkaus netikėto lietaus. Bet tokiu atveju staigiai pakils vanduo, kuris neš įvairias nuo krantų liūties nušluotas šiukšles, kurios kabinsis už masalų kabliukų ir neleis normaliai spiningauti. Juolab viso to šlamšto dauguma bus šalia krantų, o ten ir suplauks dauguma šapalų.
Beje, būtina sąlyga yra po lietaus kurį laiką trunkantis ramus oras, kai vėjas dar nespėjo įsibėgėti. O taip, deja, būna retai arba trunka trumpai.
Kita vertus, teks pasirinkti ir specifines žūklavietes. Tai gali būti labai sraunios toli nuo krantų nutolusios rėvos, kada oras yra pastovus, arba tolygi vidutinio ar mažesnio nei vidutinio greičio tėkmė ties aukšta žole, krūmais apaugusių krantų, kur žuvausime po liūties.
Žodžiu, geriau jau palaukti vėlyvos popietės ar vakaro pradžios ir tuomet bandyti laimę. Suprantama, kad bet kuriuo paros metu oras turi reikšmę.
Pavyzdys iš prieš kelias dienas buvusios žūklės Nemune. Beje, toji žvejyba yra klasikinis atvejis, tokių ir panašių žūklių vasarą pasitaiko dažnai.
Prie upės atvažiavau apie šeštą valandą vakaro. Visą dieną smarkus vakarų vėjas lenkė prie žemės medžius. Tokia vėjo kryptis yra net labai gera, kadangi jis pučia prieš tėkmę. Bet tai gaudant plūdine ar dugnine meškere, o spiningauti nėra labai patogu – nedidelius lengvus masalus sudėtinga užmesti netgi skersai tėkmės, tenka sviesti prieš srovę, o traukti pasroviui. Kontakto su viliokliais praktiškai nejauti. Be to šapalai nemėgsta tokia kryptimi vedamo vilioklio, juo veikiau susidomės ešerys ar lydeka.
Kita blogybė – giedras be jokio debesėlio dangus, kas šapalų žūklėje, esant dar pakankamai aukštai pakilusiai saulei, yra itin neigiamas reiškinys. Kelis sykius kažkas lyg ir stuktelėjo traukiamą voblerį, bet gal tik man taip pasirodė, nes, ką jau sakiau, kontaktas su masalu buvo itin menkas.
Jei lyginsim voblerį ir sukriukę
Bet viskas pasikeitė po valandos kone per penkiolika minučių, kai gūsingas vėjas staiga nurimo, danguje pasirodė reti debesys.
Stovėjau netoliese gerai žinomos rėvos, kur tokiu metų laiku nuolat „bazuojasi“ šapalai. Tad paėjau krantu dar arčiau prie nuo kranto išsitęsusios ir vandeny pasislėpusios ilgos akmenų grandinės.
Iš patirties žinau, kad kol dar saulė yra pakankamai aukštai ir apšvietimas beveik tolygus dieniniam, stambių šapalų geriau ieškoti priešrėvyje. Ten akmenuotas, žvyruotas dugnas, gylis yra tik iki 1,5 m ir tolygiai dar labiau mažėja vos iki pusmetrio ir po besiplaikstančiomis didesnėje nei vidutinė tėkmė žolių kasomis, už stambesnių akmenų paprastai lindi tikėtinas laimikis.
Tokiose vietose gana sunku išsirinkti reikiamą masalą. Tai gali būti nedidelės sukriukės arba vos iki 20–30 cm gylio neriantys iki 4 cm dydžio (geriausiai vos 2–3 cm) plaukiantieji ar bent jau neutralaus plūdrumo vobleriai. Paprastai šiuo paros laiku šapalai dar nerodo „gyvybės“ požymių, nebulkuoja vandens paviršiuje, glaudžiasi palei dugną, tačiau jų dėmesys jau nukrypęs į viršutinius vandens sluoksnius.
Reikėtų dar pasakyti, jog šapalai tuo metu būna gerokai nutolę ir dažnai tupi tolimiausiame priešrėvio plote, kur sekluma ribojasi su gelme, bet artėjant vakarui ir jie pradeda artėti prie kranto. Todėl kurį laiką masalus tenka sviesti gana toli, bet tai būna problemiška, jei viliokliai yra lengvi.
Jei žuvauji sukriukėmis, tuomet jas užmeti maždaug 30–45 ° kampu pasroviui ir stengiesi traukti taip, kad blizgės judėtų nurodytame gylyje.
Kada spiningauji vobleriais, juos sviedi dažniausiai beveik skersai srovės, vos pasroviui, tada imi plukdyti tolyn. Arba, jei modeliai sunkesni, užmeti taip pat, kaip sukriukes, bet irgi leidi nuplaukti bent 10 metrų, nes šapalai baikštūs ir atsitraukia pajutę braidantį, krantu einantį meškeriotoją.
Aišku, idealu būtų voblerį tiesiog nusviesti į norimą vandens plotą, tačiau praktiškai, deja, to padaryti nepavyksta, nes masalai pernelyg maži ir lengvi. Galima nubristi ir mesti. Tik kokia nauda – žvejojant šapalus reikia išlaikyti nemenką atstumą nuo būsimo laimikio, mano supratimu, iš kuo toliau šioms žuvims pateiksi vilioklius, tuo didesnė galimybė, kad jos užkibs ir voblerį ar sukriukę griebs stambesnis egzempliorius. Patys didžiausi šapalai yra patys atsargiausi.
Vobleriais patogiau žuvauti vien todėl, kad jų pasirinkimas didesnis, nors kai kurie modeliai galbūt užsimeta ir labai prastai. Kada turi didesnį masalų asortimentą, yra žymiai daugiau galimybių rasti tos dienos kibiausią vilioklį.
Dabar kalbu ne apie save, ne apie tos dienos žūklę, nes žinojau, koks modelis, kokios spalvinės variacijos labiausiai patinka Nemuno šapalams. Na, bent jau tose vietose. Beje, šįmet šapalai apskritai kažkodėl dažniau čiumpa voblerius, nors pernai beveik vienodai gundėsi tiek jais, tiek sukriukėmis.
Keletas patarimų
Kad šapalai yra toli nuo kranto, man aišku, tačiau niekada negaliu būti tikras, kokiu atstumu jie randasi nuo rėvos, turiu omenyje, jei matuoti įstrižai upės. Gali būti, kad žuvys susikoncentravusios sėkliaus pradžioje, bet neatmetu varianto, jog pulkas šapalų tupi visai šalia akmenų, kur tėkmė įsibėgėja labiausiai.
Todėl patarimas – nepulkite mėtyti masalų išsyk priešais pačią rėvą, pradėkite ieškoti žuvų didesniame gylyje ir darykite tai nuosekliai žingsnis po žingsnio artėdami iki akmenų virtinės. Beje, nekeisdami voblerių į giliau neriančius, nors galbūt sėkliaus pradžioje ir galima masalus „užgilinti“ iki metro ar daugiau.
Tik vargu ar tai bus naudinga, nes, ką jau sakiau, šapalų akys nukreiptos į aukštesnius vandens sluoksnius, o be to tokiose vietose gylis vis mažėja, tad tikrai neišvengsite vilioklių užsikabinimo už žolių, akmenų. Pradėję tąsyti įstrigusį masalą arba nubridę jį atkabinti galite išbaidyti atsargias žuvis.
Kita vertus, vobleriai vis tiek anksčiau ar vėliau kabliukais pasičiups augalų viršūnes, gal net „įvažiuos“ į žolynų tankmę.
Tokiu atveju kitas patarimas – stenkitės kuo mažiau trūkčioti spiningu, tiesiog tempkite valą rankomis ar meškerykočiu, nes tokiose vietose žolės būna arba dumblių pavidalo, arba jų šaknys nesmarkiai įsitvirtinusios į gruntą, ir masalą gana lengvai išpešite. Sėkliaus pradžioje daugiau dumblo, todėl ten žolės tvirtesnės, tankesnės, jų šaknys giliau.
Bėda ta, kad seklumos pradžioje tėkmė dar būna gana lėta ir plukdant voblerį prireikia kantrybės, kol jis atsidurs numatytame taške. Be to lėtoje tėkmėje tai reikia mokėti ir teisingai atlikti.
Paprastai skersai upės toli metamas masalas išvynioja ir daugiau valo. Valą taip pat traukia srovė, bet greičiau nei mažą voblerį. Gali būti, kad vėjas dar galutinai nenurimęs, jis papildomai temps giją, juolab užmetant vilioklį dalį valo išlenks lanku.
Ypač neigiamai voblerio plukdymą veikia vėjas, kuris pučia prieš upės tėkmę, nes tada jis stumia masalą atgal, o prilipęs prie vandens paviršiaus ar vos nuskendęs valas juda beveik tolygiai su srove. Kol plaukia vobleris, giją reikia lengvai įtempti ir stengtis, kad ji neaplenktų vandeniu tolstančio vilioklio.
Dėl šios priežasties vobleris negali plaukti tiesiai pasroviui, jis juda tam tikru kampu vis mažindamas atstumą iki kranto. Tad trečias patarimas – jei tik leidžia galimybės, užmeskite vilioklį taip, kad jis nukristų toliau tikėtinos šapalų buveinės, prie kurios masalas vėliau priartės.
Stiprus prieš tėkmę pučiantis vėjas itin apsunkina spiningavimą mažais plaukiančiais vobleriais. Kita vertus, dauguma mūsų upių savo vandenis neša vakarų kryptimi. O juk visi žino, kad vakaris yra bene labiausiai priimtinas žuvims. Tačiau kas iš to, jei negali normaliai plukdyti masalo.
Nežinau kelintą sykį savo straipsniuose rašau, bet darsyk pakartosiu, kad ilgesnis spiningas žūklaujant šapalus didesnėje upėje bus privalumas. Taip pat pliusų pridės ir plonesnė, slidesnė, aukštesnės kokybės gija, sunkesni viliokliai, kuriuose net ir pusė papildomo gramo neretai turi teigiamą reikšmę.
Manipuliacijos su vobleriu
Kuomet, mano nuomone, vobleris nuplaukė ten, kur reikia, pradedu sukti ritę. Pradžioje padarau keletą apsukų, kad galutinai išsitiesintų valas ir masalas panirtų iki tinkamo gylio. Tada voblerį traukiu kiek įmanoma lėčiau.
Crank tipo modeliai pakankamai smarkiai spurda ir plaukdami lėtai, juos judina net visai negreita priešpriešinė srovė. Tokios vilioklio animacijos sugundyti šapalą pilnai pakanka.
Vedu voblerį netolygiai, o darydamas nedideles pauzes, lengvai pagreitindamas ir sulėtindamas. Plūdrus plaukiantis vobleris tada tai nyra vos giliau, tai kyla kelis centimetrus aukščiau ir šapalams toks vilioklio žaidimas patinka.
Kitas būdas, kuris perspektyvus greitesnėje tėkmėje, yra voblerio laikymas ant įtempto valo, kada jį patrauki artyn tik koto viršūne, atleidi giją taip, kad masalas net pasirodo vandens paviršiuje. Arba tiesiog laikai kelias minutes ir leidi tik vandens srautui virpinti voblerį.
Šitokie manevravimai masalu perspektyvūs ir rytinėje žūklėje, ir visiškai sutemus. Nors naktį (ar vėlyvą vakarą?) galimi dar ir kitokie žaidimo variantai, apie tai kalbėsiu kitame rašinyje.
O tos dienos žūklė tęsėsi būtent taip, kaip rašiau tarsi patardamas. Po nežinau kelinto voblerio užmetimo prieš rėvą esančio sėkliaus viduryje užkibo pirmasis šapalas. Jis svėrė apie 1,2 kg. Smūgis, kaip ir dera šiai žuviai, buvo smarkus. Tačiau nustebino laimikio priešinimasis – šapalą parsitraukiau iki kojų tarsi kokią lentą.
Paėmęs į rankas supratau, kodėl žuvis taip lengvai pasidavė. Lentos palyginimas tiko ir jos kūnui – aiškiai matėsi, kad šapalas neseniai išneršęs. O juk prieš dvi dienas pagauti Neryje šapalai dar buvo su pilnais ikrų pilvais.
Tai, jog laimikis smarkiai nespurdėjo – gerai, nes neišbaidė kitų žuvų. Ir tuo kaipmat įsitikinau – gal po penkiolikos minučių vos ne tame pačiame vandens plotelyje voblerį sučiupo kitas gal tik šimtgramiu menkesnis šapalas.
Tęsinys kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
