Geriau dugninė su šėryklėle ar be jos?

Tegul jie sau taip ir žuvauja, o aš dabar žvejosiu visai kitaip, kadangi už lango pavasaris. Nors ne tik todėl, yra ir daugiau priežasčių. Būtent apie jas šis straipsnis.

Galbūt reikėtų pradžioje įspėti, kad tikrai nesu tas „senas kelmas“, kuris ignoruoja gaudymą su šėryklėlėmis arba, kaip priimta sakyti – feeder žūklę. Tiesą sakant, feeder turi net keletą reikšmių, bet nesuklysiu pasakęs, kad tikroji asocijuojasi būtent su šėrykla, lesykla ir kitokia maitinimo įranga, tai liečia ir žuvis.

Aš taip sakau todėl, kad kai kuriose šalyse žvejyba feeder ir žvejyba dugnine meškere yra tarsi visai kiti žūklės būdai. Man regis, kad tai yra tas pats, tik svarelį pakeičiame šėryklėle, o įrangą galima naudoti panašią. Pagrindinis meškeriojimo principas praktiškai niekuo nesiskiria.

Kada šėryklėlės tampa našta

Taigi pradėkim nuo to, kad, kaip ir sakiau, dabar yra pavasario pradžia. Ji skiriasi nuo vasaros ir rudens tuo, jog, lyginant su kitais metų laikais, dauguma mūsų potencialių laimikių labai smarkiai migruoja: vienos karpinės žvynuotosios ieško būsimų nerštaviečių, kitos, šylant vandeniui ir krentant telkinių lygiui, bando rasti pastovesnes maitimvietes, o trečios, galbūt gerai neatsibudusios iš žiemos snaudulio, dar yra vangios ir tik retsykiais bando kažką „įsimesti“ į skrandį. Ypatingai šis pavasarinis sujudimas juntamas tekančiame vandenyje, labiausiai – didesnėse mūsų upėse.

Kaip nekeista, bet tokiu metų laiku sraunesniame vandenyje (išimtys būtų lėtesnės tėkmės upės, tarkim, Nevėžis) jaukinimas gana dažnai neduoda laukiamų rezultatų. Nežinau, kodėl taip yra, bet veikiausiai kaltas palyginti šaltas, drumstas vanduo ir smarki tėkmė, kurioje gana sudėtinga parinkti tinkamą jauką, nes jis greitai išplaunamas, nustumiamas į upės pakraštį. Suprantama, kad tokiu metų laiku stengiamės ieškoti ramesnių užutekių, duobelių ir ten, regis, prievilo vanduo nenuskalaus.

Tačiau greitai kintantis vandens lygis efektyvų jaukinimą daro nebent tada, kuomet prievilą ruošiame tam kartui, bet ne „pajaukiname vietą“, kada galima kitą ir dar kitą dieną atėjus vėl masinti žuvis ir taip jas įpratinti pastoviai lankytis žūklavietėje. Kita vertus, dabar jauke turėtų būti nemaža dalis gyvūninės kilmės priedų, o juos net ir vidutinio stiprumo tėkmė, kuri veikiausiai vis tiek bus netolygi, dažnai, kaip jau minėjau, tiesiog nuneša iš žūklavietės.

Be abejonės, yra jauko priedų, tokių kaip, tarkim, molis, kurie prievilą daro greitai skęstantį, sunkų ir srovės lėtai išskalaujamą. Bet nuo molio tįstantis drumzlių šleifas tokiu metų laiku mažai matomas, juntamas, kadangi vanduo ir šiaip jau yra drumstas. O be to lipinantys jauką priedai efektyviausi tada, kai prievilas lipinamas didesniais kiekiais, tarkim, apelsino dydžio rutuliais, kemšamas į talpias šėryklėles.

Yra galimybė, jei jau gaudome toli nuo kranto, panaudoti papildomą dugninę su specialia šėryklėle, tokia meškerė bus skirta tik jaukinimui. Tiks šiuo atveju ir karpių žūklėje populiarios „raketos“, pavyzdžiui, StarBaits Spod Small.

Jei užmesti masalą pakanka netoli, tuomet sviedžiame sulipintus rutulius. Tačiau bet kokiu atveju gaudome su ta paprasta sistemėle, kurioje vietoje šėryklėlės yra svarelis. Tiesą sakant, gal be reikalo naudoju daugiskaitą, nes kalbu apie tai, kaip žvejoju aš pats, kiti meškeriotojai žuvauja gal ir kitaip...

Kas trukdo naudoti talpias šėryklėles? Išsyk pasakysiu, kad didelėje tėkmėje jas srovė bet kokiu atveju nuneš. Juolab, kad pavasarinei žūklei naudojami gana ploni valai ir pavadėliai, žuvys juk yra dar vangokos, tad meškeriojama ir su atitinkama įranga, t. y. nedidelio užmetimo svorio jautriomis dugninėmis.

Paprastai tai būta artimesni picker tipo dugninėms įrankiai arba tikrieji picker, arba bent jau palyginti mažo užmetimo svorio, maždaug iki 60 g feeder meškerykočiai. Neretai žuvų kibimas būna vangus, ne taip stipriai akcentuotas, todėl jautri dugninė šiuo atveju turi neabejotiną privalumą. Įveikti apsnūdusią arba dar pilnai jėgų nepasisėmusią stambesnę žuvį galima ir tokia meškere bei plona gija.

Vėlgi galima žuvauti su galingesne įranga, tačiau iš to naudos nebus, nes storesnis valas turi didesnį pasipriešinimą ir sunkesnė bei didesnė šėryklėlė geriau dugne nesilaikys, vis tiek bus stumdoma stipresnio vandens srauto. Juk didesnę šėryklėlę vanduo veikia smarkiau nei mažą, kaip ir storesnį valą labiau nei ploną.

Dalis žuvų, kurios, beje, mėgsta sraunesnį vandenį, o kai kurios jų dažniausiai ir žvejojamos pavasarį, praktiškai reaguoja tik į gyvūninės kilmės jauką. Galima žvynuotąsias įpratinti ėsti ir augalinį, tačiau tai bus ilgas procesas, o jis, ką pabrėžiau, tokiu metų laiku praktiškai neįmanomas. Aš kalbu apie žiobrius, ūsorius, netgi šapalus ar meknes, nes dvi pastarosios žuvų rūšys pirmoje pavasario pusėje nevengia sraunesnių vietų, aišku, atplaukia ir į ramesnes, bet ne visada. Tykios įlankos labiau būdinga karšiams, plakiams, kuojoms.

Yra specializuotų jaukų net ir ūsoriams ar žiobriams, tarkim, Salmo Žiobris arba Salmo Žiobris-krevetė. Tačiau net ir jų bet kokiame upės sraute nepanaudosi dėl jau išvardytų priežasčių, todėl jaukinat šias žuvis tenka ieškoti specifinių žūklaviečių.

Geresnė taktika – ieškoti, bet ne laukti

Pavasarį gaudant dugnine neretai perspektyvi žūklė būna tada, kuomet ieškai žuvų, bet ne lauki jų, kas įprasta nuolat jaukinant. O žvejyboje vis keičiant vietą bet koks jaukinimas netenka prasmės. Aišku, galima įmesti prievilo tam kartui, blogiau nuo to nebus, tačiau viena ar dvi papildomos kuojos laimikyje jauko paruošimo laiko ir finansinių sąnaudų veikiausiai nekompensuos.

Paprastos sistemėlės, kurios rišamos naudojant svarelius, yra parankesnės pradedantiesiems žvejams. Tai tarsi koks pradžiamokslis, kuris po to padės pereiti į aukštesnę „klasę“. Beje, paprastumas praverčia ir profesionalams, nes gaudymas tokiomis sistemėlėmis yra neabejotinai greitesnis. Kada žuvys kimba gerai, bet trumpai arba savotiškomis bangomis, nėra prasmės kimšti jauką į šėryklėles ir gaišti brangų laiką.

Aš vis apie pavasarį... Sistemėlės be šėryklėlių pravarčios ir kitais metų laikais. Kuomet tenka žuvauti sekliuose vandenyse, dabar jau nesvarbu bus upė ar ežeras, šėryklėlės gali atlikti meškos paslaugą, kadangi jos gana garsiai teškiasi į vandenį. O seklumose kitąsyk tenka žvejoti kaip tik ir labiausiai atsargias žuvis, pavyzdžiui, upėse šapalus arba meknes, o stovinčiuose vandenyse lynus, raudes ir panašiai.

Kad jau prabilau apie lynus, tai reikia pažymėti tą faktą, kad pastarosios žuvys itin mėgsta vandens telkinius su žolėtu, dumblėtu dugnu. Ten būna ir karosų. Kada ežeras arba tvenkinys tankiai užžėlęs vandenžolėmis reikalingi itin taiklūs dugninės užmetimai į vadinamąsias „akis“. Gerai, jei jos netoli kranto, tačiau kada telkinys seklus, tenka sviesti masalą tolokai. Tada šėryklėlės vargu ar taip taikliai skries, kaip paprastas švininis gramzdas. Ir tėkšis...

Neretai ežerų arba tvenkinių dugnas būna apaugęs tankiu dumblių kilimu. Jie nėra labai aukšti, tačiau pakankamai, kad tarp jų tarsi prasmegtų sumestas jaukas, pradingtų masalas. Panašiai atsitinka ir dumblynuose. Tuomet naudojami įvairūs specializuoti gramzdai, kurie pakelia vilioklį virš žalios masės, neduoda jam prasmegti dumble. Akmenynuose, jei tėkmė nėra iš kojų verčianti, irgi patogu žuvauti su ištęstais lazdelės formos, pavyzdžiui, stand up tipo svareliais.

Tiesą sakant, taiklūs užmetimai nebūtinai reikalingi tik žuvaujant seklumose. Bet kokiame vandens telkinyje, vėlgi – nesvarbu upė tai ar ežeras, gali nutikti taip, jog žuvys koncentruosis tik labai nedideliame plote nuo krato. Tokiais atvejais itin praverčia konkretaus vandens telkinio žinojimas, pažinimas arba mokėjimas jį „skaityti“. Ir tos žuvys gali būti, tarkim, karšiai, kuriuos bene dažniausiai vilioja dugnininkai.

Yra šiais laikais įvairiausių šėryklėlių, kai kurios jų specialiai pritaikytos tolimiems taikliems užmetimams, pavyzdžiui, Preston Hexmesh Bullet M arba Browning Long Ranger ir panašios. Bet tokios šėryklėlės vis tiek neprilygs kai kurių tipų svareliams, juolab, kad greitoje tėkmėje jos ridensis kietu dugnu.

Pavyzdys, kaip kitąsyk reikia itin taikliai užmesti masalą žuvaujant dugnine. Vienais metais Šešupėje pavasarį, o ten visada jaukinu labai gausiai ir imuosi „laukimo“ taktikos, šapalai užsispyrę negriebė masalų. Ne tik man, tačiau ir vietiniams žvejams, kurie prie tos upės gimę, jie žvejoja tokiu pat principu kaip ir aš.

Pakeičiau vietą ir visai atsitiktinai pataikiau užmesti masalą ties kitame krante esančios povandeninės akmenų juostos. Tai buvo išilgai priešingo kranto išsidėsčiusių akmenų virtinė. Tereikėjo nusviesti masalą už tų riedulių, kaip jį čiupo kilograminis šapalas.

Po to vėl bandžiau vilioklį patiekti toje pat vietoje. Prisipažinsiu, kad sekėsi ne itin sėkmingai, nes upė ten išplatėjusi, faktiškai viliojau „rusiškus“ šapalus toli nuo mūsų kranto. Bet jei tik pataikau tinkamai užmesti – kimba išsyk, jei ne – gali laukti visą dieną ir nė nekepštels. Nesvarbu, jaukini, žvejoji su šėryklėle ar be jos. Žinoma, po to jau meškeriojau be šėryklėlės, nes kitaip vėjuotą dieną tiksliai nenusviesi masalo. Beje, toje vietoje buvo gana sraunu...

Nors ir svareliai ne visi lekia toli bei taikliai. Ir stipresnėje srovėje ne visi gramzdai gerai laikosi dugne, bet tai – jau kita tema.

Romualdas Žilinskas