Gegužiniai karšiai
Priklausomai nuo nepastovaus lietuviško pavasario, paprastai balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje prasideda karpinių žuvų kibimo pikas. Tai įtakoja daugelis veiksnių, vienas jų – tuo metu vandens temperatūra pakyla iki 12° C, o tai reiškia, kad tokioje temperatūroje karpinėms žuvims ypač pagreitėja medžiagų apykaita.
Dar prieš porą savaičių pagrindinis meškeriotojų laimikis buvo kuojos, meknės, strepečiai, bet prasidėjus gegužiui jau gerokai aktyvesni tampa ir stovinčių vandenų gyventojai lynai, karosai ir, be abejonės, karšiai. Šias karpines žuvis kai kurie žvejai visai sėkmingai gaudė ir balandį, tačiau žvynuotosios dabar masalus ragauja dar godžiau.
Juolab pavasario pradžioje lynus, karosus ir karšius meškeriotojai dažniau žvejojo upėse ar jų senvagėse bei nedidelėse sekliose balose, šiuo metu jų galima nemažai pagauti labiau jiems įprastuose stovinčiuose vandenyse – ežeruose ir dideliuose tvenkiniuose.
Viename straipsnyje neaprėpsiu visų dabar kimbančių minėtų žuvų, tad šiame rašinyje apsiribosiu tik karšiais.
Kur pavasarį surasti karšį
Pavasarinė karšių žūklė upėse ir stovinčiuose vandenyse turi vieną esminį skirtumą, jei bandysime lyginti pirmąjį tų metų laimikį. Upėse karšiai pradeda kibti, suprantama, anksčiau ir beveik visada pirmosios žuvys būna gana stambios. Kiek menu pavasarių, savo pirmųjų rimtesnių laimikių sąskaitą atidarydavau pagaudamas stambią meknę arba... karšį.
Tačiau totalaus masalų „rijimo“ tikėtis anksti pavasarį neverta, net jei tose upių vietose ir prisilaiko nemenki karšių būriai. Paprastai per dieną sumeškeriojami vienas-du stambesni šios rūšies egzemplioriai, o jei pasiseka pagauti tris, galima sakyti, kad tas žvejys yra laimės kūdikis.
Aš nekalbu apie Nemuno žemupį, kur yra visai kita žuvų gaudymo specifika ir šių žuvų kiekiai ten gerokai gausesni nei kituose vandens telkiniuose.
Neretai balandžio pradžioje (jei žiema buvo normali, nors pastarosios tikrai ne tokios) dalis mūsų ežerų vis dar tirpina iškorijusį ledą ir žvejoti ten karšius yra beprasmiška. Netgi visiškai nutirpus ledui dar kurį laiką vandens temperatūra būna pernelyg žema, nes stovintis vanduo, kitaip nei tekantis, šyla sluoksniais ir maišosi palengva.
Tačiau kada ežeras ar tvenkinys didesnėje savo dalyje pašyla iki maždaug 8 °C, jau galima bandyti laimę viliojant karšius. Bet, vėlgi, didelio laimikio nesitikėkite. Būtent didelio, o ne gausaus, kadangi pirmieji čia pradeda kibti smulkūs karšiukai pramaišiui su plakiais ir kuojomis, o didieji vis dar laukia šiltesnių orų.
Kuomet žiema būna be ledo, karšiukus galima pradėti žvejoti netgi balandžio pradžioje, bet tik ne karšius. Šiaip jau pavasarinėje žūklėje žvejojant šias žuvis geresni rezultatai gaunami sekliuose nedideliuose ežeruose ir lėtesnės tėkmės upių atkarpose, senvagėse, kanaluose.
Gegužės mėnesį labai intensyviai ima želti vandens augmenija. Karšiai nemėgsta itin apaugusių vandens plotų, bet ir neplaukia toli nuo jų – šios žuvys paprastai maitinasi ties augmenijos ir atviro vandens riba. Dažnai ta vieta dar ypatinga ir tuo, kad čia yra nedidelis dugno šlaitas.
Upėse, jei tuo metu vanduo dar būna aukštas, karšius galima palaidyne sėkmingai gaudyti visai netoli kranto, kur yra apsemtas žolėtas skardis, kuris vasarą būna pastovi kranto riba. Dabar jis užtvindytas ir srovelė skalauja juodžemį taip pritraukdama alkanus karšius.
Bet šį pavasarį tokių vietų upėse veikiausiai nerasite, kadangi upių vandens lygis kaip yra palyginti žemas ir daug didesnių upių ar jų atkarpų apskritai nebuvo sustojusios po ledo gniaužtais.
Šiųmetinis pavasaris dar nepalankus ir tuo, kad dienos nors ir palyginti šiltos, tačiau naktimis temperatūra nukrisdavo gana žemai. Todėl vanduo šilo labai pamažu ir kažkokio žuvų kibimo protrūkio tikėtis tikrai neverta.
Bene didžiausia galimybė aptikti upėje arba kietesnio grunto ežeruose bei tvenkiniuose karšius bus ten, kur yra pakankamai daug dreisenų. Šie moliuskai mėgstami karšių visais metų laikais, bet ne tik dreisenas ten randa žuvys – tarp jų kriauklių aptinka ir įvairių smulkių vėžiagyvių ar kitokio maisto.
Tačiau dreisenų kolonijos paprastai būna atitolusios nuo kranto, tad tokiose vietose karšius patogiau gaudyti dugnine meškere. Faktiškai tai yra tos pačios žūklavietės, kur jie randami ir kitais metų laikais, bet dabar dėl aukštesnio vandens lygio tenka masalą užmesti toliau. Aišku, galite čia karšius bandyti žvejoti palaidyne, bet veikiausiai teks bristi, o vanduo dar šaltas ir ilgą laiką stovėti iki juosmens vandenyje yra menkas malonumas netgi turint šiltas neoprenines bridkelnes. Na, nebent jos labai šiltos...
Dar viena puiki vieta, kur šiuo metu galima rasti karšių ežere ar upėje yra paplūdimių kraštai. Vasarą čia irgi būtų perspektyvios vietos, bet besimaudantys poilsiautojai geriausiu atveju leidžia pažvejoti naktį iki ankstaus ryto. Paprastai paplūdimiuose yra smėlio-žvyro dugnas, čia nerasite šiekštų, bet gylis neretai būna visai nemenkas. Srovė irgi nedidelė, vienalytė, o tai karšiams patinka.
Bet svarbiausia, jog paplūdimiai paprastai būna ten, kur nėra daug augmenijos, juos žmonės pasirenka atviruose upės ar ežero plotuose. Jei tokiame vandens telkinyje gausu žolių, jos auga ties paplūdimių pakraščiais ir užima didelius plotus. Tad ten puiki vieta karšiams – atviras dugnas ir šalia daug povandeninės augmenijos, sekluma ribojasi su gilesniu ruožu.
Karšiai apskritai mėgsta įvairius dugno nelygumus ir patys didieji dažnai laikosi ties dugno skardžiais. Labai perspektyvios seklumos, kurias įšildo pavasario saulė, yra upėse netoli vagos arba ežeruose prie gilesnių duobių. Tačiau čia tokiu metų laiku paprastai būna labai nenuspėjamas kibimas, kadangi šios žuvys gali sumanyti išplaukti į seklumas maitintis bet kuriuo dienos metu.
Kaip rodo mano praktika, visgi labiau tikėtina čia karšių sulaukti vėlyvą popietę arba net visai pavakaryje, kuomet labiausiai sušyla vanduo. Bet pasikeitus orams į blogąją pusę, kuomet ima vyrauti šaltas rytų ar šiaurės vėjas, o saulę būna paslėpę debesys, karšiai gali į seklumas ir neatplaukti. Tokiu atveju, jei šitoks oras tęsiasi jau kelias dienas, gali pavykti juos sugundyti didesniame gylyje ties duobės ar vagos šlaitu.
Taip man yra kažkada nutikę ir Nemuno žemupyje, kuomet prieš kelias dienas karšius sėkmingai gaudę meškeriotojai jų vėl tikėjosi seklumoje, o aš to nežinodamas ėmiau svaidyti dugninę maksimaliai toli. Aš pagavau, jie – ne. Kartais gerai ir nežinoti kai kurių ankstesnės sėkmingos žūklės niuansų arba ties jais neužsiciklinti...
Nusistovėjus šiltesniems orams, ypač, kada keletą dienų iš eilės danguje nerasi nė debesėlio, galima bandyti laimę labai anksti ryte. Tas „vasarinis“ variantas pasiteisindavo man tokiais atvejais gana dažnai, nors žolė iš po nakties kartais būdavo net šalnota.
Tiesa, dar vienas dalykas. Neretai stambių karšių pagaudavau žvejodamas žiobrius. Žinoma, čia ne į temą, tai – „netyčiukai“, bet pavasarinės žūklės tuo ir smagios. O ir karšiai tokiu metų laiku kartais tarsi vietos neranda, nes juk žiobrius viliodavau pakankamai stiprioje tėkmėje, ten dugnas žvyruotas, kur vasarą vargu ar sukiotųsi šios žuvys.
Suradus – svarbu pajaukinti
Prieš porą dešimtmečių sakyčiau, kad geriausias jaukas, kuris tiks karšiams pavasarį, yra didelis kiekis uodo trūklio lervų, kurios sumaišomos su juodžemiu. Tai neturėtų būti labai puri žemė, joje gali būti ir molio, smėlio priemaišų, todėl tinkama formuoti rutulius. Kuomet jauką grūdate į šėryklėles, žemės sudėtis nelabai svarbi. Trūkliukų nesirinkdavau smulkių, kuriuos vadina „pašariniais“, o pirkdavau kuo didesnius, jei tik tokių rasdavau.
Žinoma, net tuomet tai būdavo brangu, todėl imdavau „pastovėjusius“, kurie kartais parduotuvėse būna nukainoti. Juos vis tiek sutraiškydavau, kadangi tokiu atveju reikia mažiau kirminukų ir trūkliukai skleidžia intensyvesnį kvapą.
Jei ruošdavausi gaudyti palaidyne, o masalą tekdavo užmesti labai toli, reikėdavo formuoti lipnesnius rutulius, nes jie bemetant gali iširti. Kita vertus, nuskrieję didelį atstumą ir atsimušę į vandens paviršių, tokie rutuliai vis tiek „pasileidžia“, o smulkmė surenka visas maistingas jauko daleles. Tad tokiu atveju žemę maišydavau perpus su parduotuvėje įsigytu jauku.
Išbandžiau pačius įvairiausius, o šiuo metu, jei taip žuvauju ir tokį prievilą gaminuosi, imu juodos spalvos specializuotus jaukus karšiams – manding, kad tai bus geriausias variantas. Bent jau kelis sezonus perku arba Sensas 3000 Bremes Black, arba Boland Bream Black.
Kodėl juodas? Na, gal, kad perpus su juodžemiu ir po sumaišymo nekinta prievilo spalva. Kita vertus, net dorai neatsakysiu į tą klausimą, nes juk karšiai šiaip jau nelabai bijo ryškių prievilų, tačiau pavasarį man pasiteisindavo būtent juodi jaukai. Beje, kalbėjau apie dugninę būtuoju laiku, dabar tokį „mišrų“ (na, juk su žemėmis) prievilą naudoju žuvaudamas ir šia įranga.
Vietoje trūklio lervų galima naudoti ir kapotus sliekus, bet jų taip pat nepagailėkite. Kai kada sliekai dar geriau, ypač, jei žūklavietę apspinta smulkmė, o jūs tikitės tik pačių stambiausių karšių.
Kiek lygindavau laimikius tų, kurie nejaukina karšių, ir savo, na, nenoriu girtis... Kažkodėl kai kurie meškeriotojai mano, jog pavasarį, o ir apskritai, svarbu surasti gerą vietą ir žuvys anksčiau arba vėliau atplauks. Taip, jos atplauks, bet ir išplauks. Ypač upėse, kur žvynuotosios be perstojo migruoja. Todėl jaukinimas yra labai svarbi žvejybos dalis gaudant karšius.
Masalui naudoju dažniausiai kelis nedidelius raudonus sliekelius, kuriuos užmaunu taip, kad pasiliktų ilgi jų galai. Taip užnerti sliekai ilgai būna gyvi ir viliojančiai raitosi. Nors pasitaiko dienų, kada karšiai nori tik vieno mažo arba tik vieno labai didelio slieko. Reikia bandyti, kaip sakiau, neužsiciklinkite praėjusiomis žūklėmis.
Karšiai labiau mėgsta nejudinamą srovės ir ant dugno gulintį masalą. Vasarą jie upėse visai neblogai kimba, kada leidžiame plūdei plaukti pasroviui kas kartą ją prilaikydami.
Bet dabar plačiašoniai nėra tokie aktyvūs ir labiau linkę rankioti dugne gulintį maistą. Gal todėl dugnine pavasarį žvejoti karšius neretai būna efektyviau, nei meškerioti juos palaidyne. Na, nebent pasidarysite pusiau dugninę, tas variantas labai tinka...
Romualdas Žilinskas
