Galvakablis ar ofsetinė galvutė? Antra dalis
Žvejams jokia naujiena, kad iš volframo pagaminti galvakabliai ir ofsetinės galvutės („čeburaškos“) yra mažesnio dydžio nei švininiai tokio paties svorio gaminiai. Tai natūralu, nes volframas sunkesnis už šviną.
Kita vertus, mažas dydis, jei lyginsim su mase, nebūtinai bus privalumas. Animuojant masalus su švininiais galvakabliais ar ofsetinėmis galvutėmis galime pasiekti geresnių rezultatų, jei reikia, kad masalas žaistų lėčiau, plastiškiau. Tačiau kitąsyk žuvys pageidauja labiau akcentuotų vilioklio judesių. Todėl kuris iš šių dviejų metalų yra geresnis – klausimas diskutuotinas.
Yra ir iš kitokių metalų pagamintų galvakablių, ofsetinių galvučių, tačiau jie pas mus retai naudojami, pritaikymo specifika gana siaura, tad nesiplėsiu.
Kas liko nepasakyta
Tiesa, norėčiau kai ką trumpai paaiškinti. Rašydamas savo straipsniuose apie „dabar“ ir „anksčiau“ neretai susiduriu su dilema. Bėda ta, kad daug kas priklauso, kaip atskiri žvejai skaičiuoja laiką. Kažkam dešimtmetis yra visa jo žvejybinė „karjera“, o kitam meškeriotojui tai tik ketvirtadalis ar penktadalis žvejybinio „stažo“.
Kadangi aš esu iš pastarųjų tarpo, neretai mano pamąstymai apie įrangą, žūklės būdus ir panašius dalykus būna ne visai taip suprasti. Na, bet tokie nesusipratimai yra normalu, vertinant, ką ir sakiau – faktą, jog straipsnius skaito skirtingų kartų meškeriotojai. Po šio paaiškinimo straipsnį tęsiu toliau...
Praeitame rašinyje gana daug kalbėjau apie silikoninių masalų fiksavimą ant galvakablių. Volframiniuose galvakabliuose, kitaip nei švininiuose, nebūna ant kabliuko kotelio užlieto metalo. Bent jau aš nesu susidūręs su panašiais gaminiais. Čia galimi du vilioklių, jei taip galima išsireikšti, tvirtinimo variantai.
Vieną jų jau aprašiau aname straipsnyje, kur pateikiau pavyzdžius su papildomomis lygiagrečiai kabliuko koteliui pritvirtintomis užlenktomis vielutėmis. Visgi volframiniuose galvakabliuose tai gana retas atvejis, dažniau naudojamas paprastesnis fiksatorius – ant kabliuko kotelio būna iš kieto plastiko padaryti pastorinimai. Tiesą sakant, tai yra užmauti ir priklijuoti ploni kembrikai, ką galima pasidaryti ir pačiam.
Mano nuomone, tai ne patys geriausi fiksatoriai, nes iš minkštesnio silikono pagaminti guminukai nuo galvakablio kabliuko kotelio gana greitai nusimauna. Gaudant lydekas, sterkus, tai galbūt juntama mažiau, tačiau kuomet žvejoji nuolat guminukų uodegas tampančius ešerius, ši problema išryškėja – pernelyg dažnai tenka taisyti „nusmukusius“ nuo kabliuko silikoninius masalus.
Su tuo tenka susitaikyti arba guminukus priklijuoti. Bet tada masalo nuo galvakablio jau nebenumausi, tad pastarojo varianto atsisakau. Nors kiti spiningautojai daro būtent taip.
Kita vertus, tokie fiksatoriai beveik nepažeidžia silikoninio vilioklio, todėl jau vien tai yra nemažas privalumas.
Apie senas „čeburaškas“
Lygindami galvakablius su ofsetinėmis galvutėmis galime rasti ir privalumų, ir trūkumų. Prie ofsetinės galvutės galime tvirtinti bet kokio dydžio bei formos kabliuką, nors pats galvutės pavadinimas tarsi nurodo specialų ofsetinį kabliuką. Juos, suprantama, taip pat naudoju, nors kitąsyk pasitenkinu ir paprastais, juolab, kad galima pritaisyti ir dvišakius, bei trišakius kabliukus. Atrodytų, tai tikrai geras dalykas, bet...
Žūklės prekių parduotuvėse siūlomos pačios paprasčiausios ir pigiausios seno pavyzdžio „čeburaškos“ turi dvi vertikalias kilpeles. Viskas čia būtų gerai, tačiau tos kilpelės įtvirtintos į galvutę. Kaip prisegti kabliuką?
Didžiausia bėda, kad vien žiedelio sujungti kilpelę su kabliuku neužteks, kadangi tuomet kabliuko gylys bus nukreiptas į šoną, reiškia ir masalas bus persikreipęs šonu – juk kabliuko auselės plokštuma nukreipta į jo linkį. Maunant trišakį auselės padėtis būtų nesvarbi, tačiau mes tokius kabliukus su ofsetinėmis galvutėmis naudojame itin retai, paprastai deriname paprastą vienšakį, ofsetinį, dvišakį...
Vadinasi, mums reikia dar vieno papildomo tvirtinimo elemento. Juo gali būti karabinas (segtukas). Taip konstruojama sujungimo sistemėlė. Tačiau ji toli nuo idealios, kadangi bet kuri sujungiamoji grandis sistemėlėje – papildoma rizika, jog užkibusi stambi žuvis sugebės atlenkti segtuką ar žiedelį.
Be to, visa ta metalinė grandinėlė atrodo gana griozdiškai, lyginant su galvakabliu, ir gali būti, jog skaidriame vandenyje nedideliame gylyje baido atsargias žuvis. Paskutinis pastebėjimas labiau teorinis.
Kaip tvirtinamas kabliukas prie ofsetinės galvutės, bent jau taip jas tvirtinau aš, parodyta pavyzdyje, nes galbūt iš mano žodžių kai kas nesuprato, ką turiu omenyje.
Kita problema – jungtis „kilpelė–žiedelis–karabinas“, kuri laiko kabliuką, leidžia jam persiversti gyliu žemyn (taip dažnai ir nutinka), o tokia kabliuko padėtis neigiamai atsiliepia pakirtimui. Gaudant riperiu šis „persivertimas“ nieko gero nežada ir masalui, nes jis plaukia pilvu aukštyn. O juk riperio spalvos dažnai būna suderintos imituojant natūralią žuvelę, nukenčia ir masalo animacija.
Spiningaujant tvisteriais tokie nesklandumai mažiau reikšmingi, tačiau dėl to rezultatyvių pakirtimų skaičius nedidėja.
Tokiu atveju geriau vietoj paprasto arba ofsetinio kabliuko tvirtinti dvišakį. Žinoma, „persivertimų“ ir čia galbūt neišvengsite, tačiau bus lengviau pakirsti, masalas irgi tvirčiau laikysis ant kabliuko.
Yra dar vienas – „chirurginis“ būdas užkabinti kabliuką, jį atlikus nebereikės karabino ir kabliuką su ausele sujungsite vienu žiedeliu. To pavyzdžiuose nepamatysite, nes, pabandęs šį būdą, greitai jo atsisakiau. Tačiau jus galbūt tai tenkins.
Galima replėmis atsargiai pasukti vieną galvutės auselę 90° kampu ir ji bus horizontalioje padėtyje. Tokios operacijos kartais pavykdavo, o kartais auselės viela paprasčiausiai trūkdavo. Vis dėlto dažniau viskas baigdavosi gerai.
Kita bėda, kuomet tenka kabliuką su ofsetine galvute jungti naudojant žiedelį – paprastų, o kartais ir kai kurių ofsetiniu kabliukų auselės gana siauros, tad tenka naudoti labai plonos vielos žiedelius. O jie kaip taisyklė yra nepatvarūs. Nors galbūt tos bėdos buvo anksčiau, nes dabar galima rasti begalę kabliukų, kurie pagaminti tokiems ar panašiems montažams.
Tarkim, kabliukai Owner S-59BC yra su labai plačiomis auselėmis. O Gamakatsu 3423F turi „persuktasׅ“ auseles – jų plokštuma pasukta nuo kabliuko linkio 90° kampu. Pastarieji kabliukai išsprendžia visas problemas, jei naudosite minėto tipo ofsetines galvutes, nes nereikės prie žiedelio papildomos detalės – karabino.
Tiesą sakant, tokios ofsetinės galvutės pasenusios visais atžvilgiais, pateikti pavyzdžiai yra iš senų, kadaise darytų mano montažų.
Vėliau pasirodė gerokai pažangesnės ofsetinės galvutės su specialiais segtukais. Nors tokios galvutės irgi turi trūkumų – segtukai gana griozdiški ir pagaminti iš storos vielos, kai kurie jų kartais atsisega.
Stora viela vėlgi kelia tą pačią problemą – ne visus kabliukus gali ant jos užmauti. Arba užmovus kabliuką, jis juda į šonus sunkiai ir toks įspūdis, kad spiningautum su galvakabliu. Visgi tokios „čeburaškos“ geresnės už anksčiau minėtas jau vien dėl to, kad neturi tiek daug jungčių, o tinkamų kabliukų šiais laikais tikrai galima rasti.
Veikiausiai stebina, kad pavyzdžiuose parodyti paprasti, bet ne ofsetiniai kabliukai. Be abejo, visi žino ofsetinių kabliukų privalus, juos ir aš minėjau daug kartų.
Tačiau paprasti kabliukai taip pat gali turėti savų pliusų. Būtent šitokie, kuriuos matote pavyzdyje, kadangi ant jų kotelio yra guminuką prilaikančios užkarpėlės. Aišku, tai kabliukai skirti mauti stambiems sliekams, tačiau tinka ir mažesniems ar vidutinio dydžio guminukams.
Skelbiu lygiąsias
Prisegto prie ofsetinės galvutės kabliuko auselė neturėtų būti stipriai suspausta, kabliukas privalo judėti be jokių trikdžių. Juk tai ir yra ofsetinės galvutės privalumas – šarnyriniu principu sujungtas masalas su svoriu, dėl ko vilioklis laisvai linguoja dar ir į šonus. Plėšrūnams tuomet masalas atrodo natūralesnis, kitąsyk net lėtai traukiant išgaunami platūs vilioklio kūno mostai, dirba ne vien jo uodega.
Galbūt dėl to šaltame vandenyje ir būdavo kibesni tie guminukai, kuriuos nerdavau ne ant galvakablių, bet ant ofsetinių galvučių kabliukų.
Antras privalumas – silikoniai masalai daug mažiau klius už žolių, šiekštų, akmenų, kuomet žuvausime su ofsetinėmis galvutėmis ir naudosime ofsetinius kabliuku. Bet tik ofsetinius...
Šiuolaikinės, beje, dažniausiai volframinės galvutės turi visai kitokio tipo užsegimus (spyneles), jie padaryti iš plonos tvirtos vielos, be problemų užsisega, puikiai laiko kabliukus. Nors kažkada buvau nusipirkęs ir dabar tebeturiu saują galvučių, kurios padarytos iš kažkokių sunkių metalų lydinių (bet tai tikrai ne volframas), dengtos raudona emale ir užsisega tokiu pačiu principu kaip šiuolaikinės ofsetinės galvutės. Jas ir matote pavyzdyje.
Ofsetinės galvutės būna suspaustos iš šonų arba visiškai apvalios. Kurios iš jų geresnės spręsti jums patiems, bet aš balsuočiau už apvalias. Priežastis – suspaustos iš šonų galvutės džigaujant dugne virsta ant šono ir kai kurie guminukai tuomet padarys tą patį.
Kita vertus, suplotos „čeburaškos“ geresnės žaidžiant vandens storymėje arba tada, kuomet džigaudami palei dugną animuojame masalus praktiškai be pauzių.
Bene geriausios tuomet būtų Lucky John Jig Ball galvutės. Beje, jos yra volframinės, kas šiais laikais jau tapo įprasta. Tačiau ne visai įprasta, kad Lucky John Jig Ball yra trijų spalvų – natūralaus volframo, tamsaus nikelio ir „gold“ spalvinė variacija.
Mitas, kad užkibusi žuvis nuo galvakablio atsikabina lengviau nei nuo paprasto kabliuko. Pasak šios teorijos šalininkų, galvakablis veikia kaip savotiškas svertas ir leidžia traukiamam laimikiui iš gerklės lengviau atsikratyti įsmigusio kabliuko.
Meškeriojant žiemą ar šiltuoju metų laiku avižėlėmis, kurios yra tarsi „mini“ galvakabliai nejaučiu skirtumo tarp jų bei paprastų kabliukų. Žuvys pasprunka dažniau nebent tada, kai avižėlės kabliukas būna labai trumpas ir neaštrus, su nevykusia užkarpėle.
Baigdamas straipsnį norėčiau paminėti dar vieną masalą, kuriam būtinos ofsetinės galvutės ir kurį mūsų spiningautojai naudoja labai retai. Bent jau aš žinau vos du kauniečius, kurie sėkmingai juo žuvauja iki šiol. Dažniausiai Kauno mariose sterkus. Kalbu apie porolonines žuveles.
Pavyzdžiuose matote sistemėles, prie kurių kabinamos poroloninės žuvelės. Tai ne mano konstrukcijos, jas kažkada pasigamino Algis Šiukšteris ir man atidavė kartu su savadarbiais poroloniniais masalais.
Padarytos iš porolono žuvelės po kurio laiko nusidėvėjo, jas apkramtė lydekos. Tad poroloną nukarpiau, o sistemėles panaudojau gaudydamas dideliais guminukais. Norint tokias pasigaminti, reikia labai daug pastangų, todėl kažin ar verta, žinant, kad kartais per dieną nutrauki visą saują galvakablių ar galvučių.
Grįžtant prie pagrindinės temos, kažkaip reikėtų reziumuoti šiuos du straipsnius. Tai visgi kas geriau – galvakablis ar ofsetinė galvutė? Sakyčiau, kad kaip kada, kaip kur, priklauso ir kokią džigavimo techniką naudosime. Jei imtumėm konkrečias žuvų rūšis, tuomet irgi galimi įvairiausi variantai.
Faktas, kad pamautą ant galvakablio guminuką labiau išvirpinsime, čia panašiai, kaip žvejojant avižėle iš po ledo. Betgi silikoninis masalas ant ofsetinės galvutės kabliuko turės daugiau „laisvės“. Aš skelbčiau lygiąsias...
Romualdas Žilinskas