Ešerių žūklė guminukais. Tikrajam rudeniui prasidėjus

Orams gerokai atvėsus prasideda ir kitas ešeriavimo etapas. Paprastai jau rugsėjo mėnesio pabaigoje–spalio pradžioje žuvys tampa ne tokios aktyvios ir agresyvios. Bet dar pasyvesnės jos pasidaro atėjus lapkričiui.

Kai vanduo pasidaro šaltesnis

Tuo metų laiku naudojami ir mažesni masalai, kuriems valdyti reikalingi delikatesni įrankiai. Į rankas paėmus iki 7–10 g užmetimo svorio mikrodžiginį kotą ir ant nedidelės lengvos ritės suvyniojus 0,12–0,14 mm monofilamentinį valą, kibimas ir masalo judėjimas puikiai jaučiami.

Ešeriai šiuo laikotarpiu nuo priekrantės pradeda trauktis gilyn, nors šiltomis dienomis nevengia užsukti ir į seklumas. Kol mailius laikosi sekliai, tol ir ešeriai priversti patruliuoti netoliese. Beveik visuomet plėšrūnų pavyksta aptikti, kur pakrantė staiga pagilėja, ypač jei netoli yra į vandenį įvirtusių medžių. Deja, pastarosiose vietose masalų praradimas garantuotas...

Kitaip negu rudens pradžioje, dabar vis dažniau apsilankau ir vidutinio dydžio upėse. Čia gaudyti kiek sudėtingiau, bet kartu patiri daugiau emocijų.

Pavyzdžiui, Nevėžis. Šaltuoju metų laiku šioje upėje galima suvilioti ne tik vietinių dryžuotų plėšikų, bet ir iš Nemuno atklydusių tikrų klumpinių ešerių. Jei tokią dieną pataikai į būrį, žūklė tiesiog žodžiais nenusakoma.

Tik nepamirškite, kad viskam reikalingas saikas. Nesuprantu meškeriotojų, kurie žuvis krauna nepagalvodami, ką su jomis teks veikti. Juk visuomet pasimėgavus laimikio kovingumu povandeninio pasaulio gyventoją galima paleisti atgalios...

Upėse dryžuočių paprastai nestinga, tačiau žuvys gausiai susitelkusios į tam tikras zonas, kurių neaptikęs gali pagalvoti, jog vanduo tarsi miręs. Tačiau žvynuotųjų tikrai yra ir jeigu stovite reikiamoje vietoje, tai kibimas – tik laiko ir technikos klausimas.

Spiningaudamas Nevėžyje susidariau nuomonę, kad daugiausiai žadančios yra nedidelės įlankėlės, šiek tiek paplatinančios upės vagą. Paprastai jos susidaro ties posūkiais, už tiltų ir kitose panašiose vietelėse. Būtina sąlyga – dugnas turi gana staigiai gilėti.

Paprastai šiose žūklavietėse vyrauja lėta grįžtamoji srovė, todėl masalą išlaikyti arti dugno ne visuomet pavyksta. Dėl šios priežasties darausi drop shot sistemėlę su 3–7 g svareliu. Vadovaudamasis sportiškumo principu visuomet rišu tik vieną kabliuką.

Kadangi apie tokią sistemėlę yra rašyta pakankamai išsamiai, nesikartosiu. Tiesiog priminsiu, kad ji priverčia guminuką plaukti palei dugną, o lengvi ir švelnūs trūktelėjimai spiningo viršūnėle puikiai perduodami visam viliokliui.

Spiningavimas su drop shot

Spiningaudamas šiuo principu, kantriai „iščiupinėju“ kiekvieną dugno plotelį. Kartais jauti, kaip ešeriai vos vos baksnoja savo lūpomis ir jų niekaip neįmanoma pakirsti. Tokiu atveju reikia eksperimentuoti: atsirinkti tinkamos spalvos masalus, bandyti dar mažesnio dydžio guminukus.

Jeigu jau apie juos prakalbome, vertėtų paminėti, jog vis labiau vėstančiame vandenyje riperius veiksmingumu gerokai lenkia tvisteriai. Nežinau, galbūt keičiasi ešerių racionas ar švelnesnis tvisterių žaidimas jiems labiau imponuoja, bet faktas lieka faktu.

Gal daugeliui pasirodys keista, bet didžiausius ešerius šiuo laikotarpiu esu suviliojęs itin mažais 2,5–3,0 cm guminukais. Juos noriai čiumpa paties įvairiausio dydžio žuvys, todėl spiningaudamas tikrai nenuobodžiauju. Spalvos po truputį „šaltėja“: ruda, murzinai žalia, violetinė, melsva su įvairiomis brokato kombinacijomis...

Upių vietose, kur nėra srovės, arba tvenkiniuose renkuosi klasikinį galvakablį be jokių sistemėlių. Jeigu parenkamas tinkamas džigas (paprastai 1,8–2,5 g svorio, kai monofilamentinis valas yra 0,12 mm diametro), guminukas ilgai sklendžia ir daugeliu atvejų rezultatai pranoksta lūkesčius.

Yra ir minusų. Pirma, tenka nuobodžiai laukti, kol guminukas pasieks dugną. Taip trumpėja efektyvus žūklės laikas. Antra, reikalingas itin didelio jautrumo kotas, kad galėtum pajausti visus traukimo ir kibimo niuansus. Tokius reikalavimus atitinka aukštesnės klasės spiningai, kurių kaina dažniausiai, švelniai tariant, kandžiojasi...

Lengvas masalas atveria didesnes spiningavimo galimybes, nes gali vilioklį priversti dirbti, kaip tik širdis geidžia. Spiningautojai tikrai apsirinka manydami, kad guminukas privalo intensyviai virpinti savo uodegėlę. Nesigiriu, bet duokit man žuvų sudraskytą vilioklį ir aš juo ešerį vis tiek pagausiu.

O visa esmė yra masalo pateikimas. Atitinkamai virpindami kotą, paprasčiausią silikono gabalėlį galime paversti dugne besiblaškančiu gyviu. Dar prieš pradėdamas žūklę, visuomet naujus įsigytus masalus testuoju seklumoje. Manipuliuodamas spiningo viršūnėle pasiekiu, kad tvisteriukas virpėtų taip, kaip, žiūrint mano akimis, ešeriui geriausiai. Visa tai bandau pakartoti ir gylyje. Tik dera atsiminti, kad čia masalus reikia trūkčioti jau mažesne amplitude.

Kuo minkštesnis yra vilioklio silikonas, tuo geriau. Tada išgaunami itin subtilūs virpesiai, kartais sunkiai pastebimi akimi. Galvakablis su trumpakočiu kabliuku tam puikiai tinka. Pajutus kibimą vertėtų vieną kitą sekundės dalį luktelėti.

Esu pastebėjęs, kad masalai be brokato būna lankstesni. O tuos, kurie neatitinka mano reikalavimų, neretai apkarpau ar net įmerkiu į verdantį vandenį. Tokios procedūros tikrai pagelbėja.

Išbandykime ir paternoster

Silikoninio vilioklio samprata jau seniai paseno, kuomet sakydami „guminukas“ turėjome galvoje riperį arba tvisterį. Tereikia pasižiūrėti, kokių tik prikurta tokios rūšies masalų (pradedant vabzdžių lervomis ir baigiant driežais) ir pasidaro aišku, jog guminukai atgimė iš naujo. O tuos iškvėpintus ir pagardintus silikoninius masalus ešeriai nuryja iki pat... Ir dar ilgos pauzės metu!

Vis stiprėjantys rudens lietūs, pliki medžiai ir niūrus dangus nuteikia pesimistiškai. Rodos, prie vandens nebėra ką veikti, telieka vienintelė paguoda – artėjantis poledinės žūklės sezonas.

Tačiau net ir lapkričio–gruodžio mėnesiais, kol vandens paviršiaus neužkloja ledo danga, šį bei tą suvilioti tikrai įmanoma. Aš pats tokiu laikotarpiu leidžiuosi tik į tikslines ešerių paieškas, mažai gaudau kitas plėšrūnes. Kiekvienam savo.

Tuo metu gaudymo technika vėl keičiasi. Galima sakyti, kad žuvis „įsijungia žieminį režimą“. Seklumos ir net vidutinis gylis tampa tušti kaip šuliniai, kas verčia spiningautoją laimikio ieškoti gerokai giliau.

Kokia dabar ta minimali gelmė ešeriams – sunku pasakyti. Viskas priklauso nuo telkinio tipo. Jeigu vidutinis gylis tvenkinyje yra pora metrų, tai 3–4 m duobutėje jau galima ko nors ieškoti. Svarbu, kad jūsų nusižiūrėta vieta išsiskirtų iš aplinkos staigesniu gylio pasikeitimu.

Dirbtinėse vandens saugyklose pirmiausia tikrinu tuos krantus, prie kurių priartėja buvusi upelio vaga. Teorija, kad vagoje laikosi stambios žuvys, ne iš piršto laužta. Kartais net kelis kilogramus sveriantys karšiai pačiumpa dugne „besiknisantį“ guminuką. Visa bėda, kad reikalingi itin maži silikoniniai masalai, kuriais sunku toli ir giliai animuoti.

Todėl puiki alternatyva gali būti paternoster sistemėlė. Pritvirtinę 4–6 g svarelį, net ir toliau nuo kranto esančią vietą pasieksite be didesnio vargo. Tik svarbu naudoti kuo plonesnį valą. Kai kada net 0,1 mm skersmens. Ir aš kalbu ne apie pintą giją...

Kokie šios sistemos privalumai, palyginti su drop shot sistemėle? Naudojant ilgesnį pavadėlį (40–70 cm), net tuomet, kai švinas pasieks dugną, guminukas iš lėto plevendamas leisis dar pora sekundžių. Šis laiko tarpas daugeliu atvejų labai svarbus. Ko gero, apie 70 proc. kibimų bus būtent tuo metu.

Tuo tarpu žūklaujant su drop shot sistemėle masalas tvirtinamas stacionariai ir judės aukštyn – žemyn tik judinant spiningo viršūnėlę. Kitaip tariant, sistema šiam metų laikui per daug „aštri“.

Kokį skanėstą verti ant kabliuko? Mažą, labai mažą. Kažkada skutimosi peiliuku tvisterius mažindavau iki 2,0–2,5 cm ilgio. Paprastai favorito vardą pelnydavo tamsiai žalios, alyvinės spalvos ar visiškai permatomas „apipjaustytas“ guminukas.

Kai kuriais atvejais iš didesnio rausvo riperio galima išpjauti ploną „kirmėliuką“ ir jį kaip uodo trūklio lervą užmauti ant nuogo kabliuko. Beje, tam puikiai tinka ir dirbtinės uodo trūklio arba musės lervos, tarkim, Lucky John Extra Blood Worm arba Lucky John Maggot Fluo. Absoliutaus nulio dienomis tokia gudrybė dažnai padeda.

Jeigu visgi ryžtatės spiningauti be jokių sistemėlių, patarčiau išbandyti volframines galvutes. Taip, kaina jų didelė, tačiau kompaktiškumas ir masė atperka šį „nepatogumą“ keleriopai. Tik tokiu atveju dugnas turėtų būti lygus, be kerplėšų, juo mūsų vilioklis ir turi lėtai lėtai šliuožti.

Sudėtinga ešerių žūklė vėlų rudenį. Tačiau savaip žavi ir patraukli. Linkstančių viršūnėlių ir puikių laimikių!

Nerijus Rimkūnas