Džigavimas grobuonių akimis
Atvirai kalbant, abejoju, ar visi spiningautojai įsivaizduoja, ką jų traukiamas masalas daro po vandeniu ir kaip jis atrodo plėšrūnėms. Manding, jog kai kurie meškeriotojai paprasčiausiai mėgdžioja labiau patyrusius ir sėkmingai žuvaujančius žvejus.
Tarkim, džigaujant riperis yra nedidelės žuvelės imitacija, kuri judėdama, o kitąsyk ir ramybės būsenoje, sugundo plėšrūnes ją pulti. Čia kaip ir viskas aišku. Kad guminukas provokuoja grobuonę atakai savo forma, spalva, kūno judesiais, t. y. panašumu į tikrąją jos auką – žino visi. Ne paskutinėje vietoje ir silikoninio masalo virpesiai, kuriuos lydekos, sterkai ar šamai tarsi sugeria savo šonine linija.
Tačiau gali nutikti ir visiškai priešingai – grobuonės puls vilioklį todėl, kad jis išvaizda ir elgsena smarkiai išsiskirs iš aplinkos.
Silpnąsias? Suėsti!
Jei pirmuoju atveju masalas, bent jau teoriškai, turėtų priminti tiesiog ramiai arba judriau plaukiančią ir neįtariančią, kad jos tyko grobuonė, žuvelę, tai antruoju viskas yra sudėtingiau.
Neatmetu versijos, kad dabar plėšrūnės čiumpa guminuką tik todėl, jog jos susierzinusios dėl kažkokio panosėje šmirinėjančio objekto, kuris įsibrovė į tų grobuonių valdas ir stengiasi paprasčiausiai jį neutralizuoti. Kadangi žuvys nekalba, rankų, kuriomis nustumtų, ar kojų, kuriomis įspirtų ir išspirtų, neturi, tėra vienintelė išeitis – praryti ar bent apžiojus gerai pakratyti, kad įsibrovėlis neštų kudašių iš jų medžioklės plotų. Šiuo atveju pageidautina, kad masalas būtų kokių nors iššaukiančių spalvų, galbūt neįprastos formos.
Nors dėl pastarojo dalyko šiek tiek suabejočiau, nes vargu ar grobuonės puls ar iš savo teritorijos ims vyti kažką plaukiantį, spurdantį ir jas erzinantį, jei tas „kažkas“ neturi nieko bendro su plėšrūnių matytais gyviais.
Beje, dėl spalvų irgi užrašau klaustuką, nes mes tik spėjame, kad žuvys regi taip, o ne kitaip, juk išties, kaip žvynuotosios identifikuoja spalvas, mokslininkai ligi šiol neturi vieningos nuomonės. Žvejai dėl to galvos labai nesuka ir tinkamiausias vienomis ar kitomis žūklės sąlygomis masalų spalvas, formas, dydžius nustato empiriniu būdu, ką vėliau vadina „ilgalaike žvejybine praktika“.
Tačiau šitokia kibimo versija veikiau tiktų migruojančioms lašišoms ar lizdus saugojantiems sterkams, bet ne alkanai lydekai arba aktyvumo pike esančiam šamui.
Yra ir trečiasis variantas, kurį pavadinčiau „tarpiniu“. Čia panašiai, kaip ir prieš tai minėtu atveju, plėšrūnių „auka“ gerai matoma, greičiau pajuntama, tačiau ji imituoja ne guvią, bet sužeistą žuvelę. Ir tai yra natūralu, kadangi grobuonės iš tiesų skiria, kuri žuvis, iš aplink esančių, yra silpnesnė, pažeidžiamesnė.
Šioje identifikacijoje plėšrūnių rega, spėju, vaidina ne patį pagrindinį vaidmenį. Nors veikiausiai tai priklauso nuo grobuonių rūšių, nes, kaip žinote, ne visos žvynuotosios vienodai akylos. Kita vertus, geriau reginčios žuvys iš visų jutiminių organų pirmenybę ir atiduoda akims, o prasčiau matančios – apsisprendžia ar reikia atakuoti žuvį tik tada, kuomet būna visai arti jos.
Elementarus pavyzdys žvejojant lydekas. Dantytoji plėšrūnė kažin kokiu būdu (faktas, suveikė jos šoninės linijos receptoriai) aptiko masalą, nes jį vejasi, tačiau negriebia – jai kažkas „aukoje“ pasirodė įtartina. Arba staiga išnyra iš po valties, bet, padariusi staigų posūkį, net aptaškiusi žvejį, vis tiek vilioklio nesučiumpa. Sakome, kad lydeka paprasčiausiai neapskaičiavo savo išpuolio trajektorijos, prašovė. Bet galimai ji ir norėjo „prašauti“, nes jos akys paskutine akimirka suabejojo menamos aukos tikrumu.
Dar vienas pavyzdys. Kažkada, kuomet pas mus spiningautojus buvo galima suskaičiuoti ant pirštų, likusieji lydekų, sterkų ar salačių gaudytojai tas žuvis viliodavo gyvomis žuvelėmis, aš nesu išimtis. Bet gal ir gerai, kadangi tokios žvejybos jau vėliau leido lengviau suprasti grobuonių elgseną spiningaujant. Man pradžioje būdavo keista, kaip gali lydeka ar ešerys griebti ant kabliuko pasmeigtą aukšlę, kuomet ją užmetu į kitų aukšlių būrio vidurį. Na, patys pagalvokit – aplink zuja gal šimtas tokių pačių žuvų, bet plėšrūnė ilgai nedelsusi griebia būtent tą vienintelę, kuri pritvirtinta prie valo su plūde.
Nėra čia jokių stebuklų. Juk šios žuvelės judesiai labiau suvaržyti, ji veikiausiai yra pametusi vieną kitą žvyną, pakeitusi spalvą, galimai į aplinką skleidžia ir kažkokias rodančias jos stresinę būklę medžiagas, kurias puikiai junta grobuonės. Tiesa, pastarasis faktorius nesiskaito, jei kalbame apie spiningavimą, bet kiti du susiję tiesiogiai. Žodžiu, lydeka, ešerys ar kitos rūšies žuviaėdė kaipmat atskiria lengviausiai sučiumpamą grobį.
Aš į visa tai žiūriu iš žvejybinių pozicijų, remiuosi, suprantama, tik savo praktika, gal ichtiologai iš tokių pamąstymų tik pasijuoktų. Betgi ne vienas taip mąstau, nes panašių minčių galima rasti ir kitų žvejų hipotezėse apie plėšrūnių norą ar nenorą čiupti masalus. O „sužeistos žuvelės“ versija apskritai yra kataloginis-reklaminis paaiškinimas, klišė, kuria gamintojai nuolat manipuliuoja girdami savo parduodamus vilioklius.
Tačiau, kaip sakoma, nebūna ugnies be dūmų, nemanau, kad visa tai yra laužta iš piršto, nes rimtose firmose dirba ne vien inžinieriai ir prie konvejerių stovintys darbininkai, tačiau dar ir patyrę žvejai bei žuvis tyrinėjantys mokslininkai.
Tęsiant mintį apie „tarpinį“ variantą, reikia akcentuoti, kad tuomet ir guminukas turėtų išsiskirti iš aplinkos tik „kažkiek“, o tai reiškia, kad būtų panašus į žuvį, tačiau būtent tą nusilpusią ar sužeistą. Paprastai tokia žvynuotoji, ką jau minėjau, save išduoda mažiau koordinuotais judesiais ir pakitusia kūno spalva. Todėl (priminsiu, kalbu tik apie džigavimą guminukais) spiningautojas privalo parinkti atitinkamo piešinio masalus ir vesti juos taip, kad grobuonei kiltų kuo mažiau abejonių.
Reziumuodamas parašytas mintis, turbūt nesuklysiu teigdamas, jog džigavime galimi du masalų pateikimo būdai: pirmasis – kuomet guminukas imituoja žuvelę pačiame „jėgų žydėjime“, plaukiančią tarsi aplink jai negrėstų jokie pavojai, ir antrasis – kada toji žuvelė nusilpusi, pavargusi, dezorientuota. Dažniausiai žvejai prioritetą atiduoda antrajam, tačiau, drįstu teigti, kad tokius judesius viliokliui žvejai realiai suteikia gana retai ir tik esant specifinėms žūklavimo sąlygoms, dažniausiai stovinčiuose vandenyse.
Ne viskas taip, kaip mes manome
Kylantis ir krentantis masalas, kas džigavime ir yra pagrindiniai guminuko judesiai, spiningautojų galva, jau bus sužeistos žuvelės pamėgdžiojimas. Juk besigaluojanti žvynuotoji iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti horizontalią kūno padėtį, tačiau netekusi jėgų grimzta į dugną, vėl kyla į aukštesnį vandens sluoksnį, kreta, kyla...
Betgi upėse stipresnėje tėkmėje to niekada nebūna vien todėl, kad srovė nusilpusią žuvį nuneša į ramesnį užutėkį, priplaka prie kranto, o ir pati žvynuotoji stengiasi plaukti iš ten, kur jai išsilaikyti reikia daugiau jėgų. Paradoksas, bet būtent dideliame gylyje ir stiprioje srovėje džigavimas laikomas vienu efektyviausių spiningavimo stilių gaudant guminukais. Vadinasi, tas patraukimų bei pauzių derinys dar kažkuo plėšrūnėms yra patrauklus, nes provokuoja pulti masalus.
Nieko antgamtiško čia nėra. Nors plėšrūnės, ką jau kartoju dešimtąsyk, stengiasi pasirinkti lengviau pagaunamas silpnas aukas, tačiau tokių galimybių jos turi nedaug. Todėl priverstos gaudyti sveikąsias žuvis, antraip liktų alkanos. Motinėlė gamta jas paruošė šiam atvejui, nes grobuonės būna greitesnės, ištvermingesnės, stipresnės ir visaip kitaip pranašesnės už medžiojamas žvynuotąsias. Kaip, beje, ir atsargesnės.
Galbūt todėl dauguma stambesnių plėšrūnių, neišskiriant nė vienos jų rūšies, savo buveines ar medžioklės plotus, vietas pasalai renkasi gilesnėse, labiau nutolusiose nuo kranto vietose. Ne ežero duobėje ar upės vagoje, tačiau šalia jų, kur nors ties šlaitais ar skardžių terasose. Iš ten jos gali daryti išpuolius į seklumas ir taip pat sėkmingai tykoti grobio čia pat.
Smulkesnių rūšių žuvys (kuojos, plakiai, pūgžliai ir kitos) irgi nevengia atplaukti į gelmę. Daugumos taikiųjų žvynuotųjų jaunikliai paprastai laikosi tik seklumose, bet kartais priversti kirsti tuos pavojingus ruožus. Tam yra keletas priežasčių: vasarą – dėl nusekusio vandens, deguonies stygiaus, smarkiai suvešėjusios vandens augalijos, rudenį – staiga šąlant vandeniui, po liūčių – ieškodami upėse ramesnių vietų, galiausiai – tiesiog keisdami maitinimosi plotus. Žodžiu, plėšrūnės gali puikiausiai pramisti ir gilumoje jos nepalikdamos, nors ten galbūt teka ir stiproka srovė. Beje, kuo stambesnė žuvis, tuo ji atsparesnė tėkmei.
Mokslininkų paskaičiavimu, vidutinės srovės stiprumo vidurkis upės vagoje yra 1,5 km/h. Tokia tėkmė vyrauja priedugnio sluoksnyje, nes pati didžiausiai būna viduryje vandens. Žuvis, norėdama įveikti upės srautą, turi plaukti kiek greičiau. Kuo greičiau – tuo geriau, nes tik taip ji turės galimybę pasprukti nuo plėšrūnės. Bet nedidelė žvynuotoji fiziškai nepajėgi ilgą laiką priešintis srovei ir, norėdama judėti prieš tėkmę, turi tai daryti su pertraukomis. Beje, išgąsdintas mailius, jei pastebėjote, paprastai pakyla šiek tiek nuo dugno ir sprunka dažniausiai nedideliu kampu pasroviui.
Plaukdama prieš tėkmę vagoje, smulki žvynuotoji paplaukia keletą metrų, priglunda prie dugno, kur dėl įvairių jo nelygumų srovė būna menkesnė, ir ilsisi. Taip savotiškais šuoliais ji įveikia pavojingą zoną.
Plėšrūnės daug geriau pastebi judantį objektą, todėl tuo metu, kai auka stabteli ir prisišlieja prie grunto, grobuonės puola retai – jos tiesiog sustingsta ir kurį laiką laukia, kol tas gyvis, kuris ką tik prapuolė joms iš akiračio, vėl pajudės. Tad dažniausiai kibimų ir sulaukiame tuomet, kada guminuką pakeliame nuo dugno arba leidžiame jam laisvai skęsti.
Smulkios žuvys vengia lygaus dugno sraunioje gilumoje. Deja, tokie žvynuotųjų įpročiai spiningautojams nėra malonūs – šiekštuotuose, akmenuotuose vietose netenkama daug masalų, ypač džigaujant.
Veikiausiai supratote, jog džigavimas šiuo atveju yra mailiaus bandymo praplaukti sraunų ir gilų ruožą imitacija. Manau logiška, kad kuo mažesnis masalas ir stipresnė tėkmė, tuo jo šuoliukai džigaujant turėtų būti trumpesni, o vilioklio pakėlimai žemesni.
Tačiau būtent tai smarkioje srovėje ir sunku padaryti, nes ne vien guminuką, bet ir valą veikia vandens srautas. Kiek lengvesnis galvakablis nekrenta ant dugno tokiu ritmu, kokiu norėtųsi, o per daug sunkus – apkrauna masalą taip, kad jis nepakankamai arba per daug virpa, skęsta lyg įmestas akmuo per mažai išlaikydamas horizontalią padėtį...
Šiam sykiui pakaks, džigavimo temą pratęsiu kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas