Dvi spiningavimo taktikos. Kiek kojos neša...

Dar reikėtų pabrėžti, kad masalai, kuriais žvejosime, bus vobleriai. Pastaruoju metu itin daug rašau apie šiuos vilioklius, bet tam yra priežastis – vasara. O dabar – netgi vasaros vidurys, tad vobleriai bus bene perspektyviausi spiningautojų masalai.

Aišku, spiningavimo taktikų yra tikrai ne dvi, ir veikiausiai ne dešimt žvejojant vobleriais. Tačiau aš pasirinkau dvi labiausiai nepanašias, galima sakyti, kad visiškai priešingas. Kuri iš jų bus geresnė, teks spręsti jums patiems.

Pagiriamasis žodis jaunesniajai kartai

Sako, kad spiningautoją kojos peni. Čia aš perfrazavau vieną žinomą lietuvių liaudies patarlę. Yra tame logikos, nors, atvirai pasakius, žuvaujant visada būtina ir galva, apie patirtį, įrangą šįsyk daug nešnekėsiu, nors šie dalykai irgi susiję su meškeriotojo kaukolės turiniu.

Juk galima žuvauti ir penkiasdešimt metų, tačiau jei savo žinių neplėsi, išvadų iš buvusių žvejybų nedarysi, veikiausiai taip ir liksi praeitame šimtmetyje. Tas pats liečia ir įrankių bei masalų pasirinkimą, nes šiuolaikinės technologijos, kurios tobulėja kasdien, suteikia galimybę spiningauti kur kas rezultatyviau, progresyviau ir visaip kitaip geriau. Kartais pagalvoju: o jei prieš trisdešimt ar daugiau metų būčiau turėjęs tokią įrangą, kokia turiu dabar, niekas nepralenktų žuvų gaudyme...

Todėl neretai „jaunikliai“, „žali“, ar kaip pavadinsime, spiningautojai duoda į kaulus seniems meškeriojimo vilkams. Ir tuo stebėtis nereikėtų, kadangi pirmieji dažniausiai turi kur kas tobulesnius įrankius, naujausius masalus ir neribotą energijos kiekį stengiantis sugauti savo svajonių žuvį. Suprantama, taip nutinka tik tada, jei pradedantieji meškeriotojai analizuoja savo klaidas, mokosi, žodžiu, į žvejybą žiūri labai rimtai, kone profesionaliai.

Patirties galbūt tokiems žūklautojams dar trūksta, kaip ir žinių apie žuvų biologiją. Neužskaitau to, kas parašyta Google ar rodoma per You Tube, nes tai tas pats, kaip iškepti blynus nenusipirkus miltų – kada nuimsi nuo viryklės keptuvę, tuomet galėsi pasakyti prisvilo tie blynai ar ne, skanūs ar į burną paimti negalima.

Jaunesnės kartos spiningautojai daug dažniau nebijo rizikuoti naudodami tik pasirodžiusius masalus, įrankius, žodžiu, bet kokią žūklės įrangą, ir tą jų mažesnį konservatyvumą galima laikyti privalumu. Yra ir vienas dalykas, kurio vyresni žvejai neturi. Kadaise turėjo, bet, deja...

Kalbu apie fizinę būklę. Taip, tai labai svarbus dalykas spiningaujant, netgi apskritai žvejojant. Paprastas pavyzdys. Prieš kokius dešimt metų, pradėjęs spiningauti anksti ryte Neryje, briste pasiekiau Nemuną, nuėjau jo priekrante iki Nevėžio, ten pamirkiau masalus ir dar iki sutemų spėjau pažuvauti Lampėdžių karjere. Nepamenu, kiek ir ką tada pagavau, faktas, jog per dieną žvejojau keturiuose vandens telkiniuose.

Aišku, gal kas geba paspiningauti ir dešimtyje, tačiau kalbu apie vaikščiojimą pėsčiomis, bet ne lakstymą automobiliu, nes tokių žvejų irgi pažįstu. Išlipo iš mašinos, penkis sykius užmetė masalą ir važiuoja kitur... Faktiškai daugiau prasėdi prie vairo nei meškerioja.

Ar pakartočiau minėtą maratoną dabar? Turbūt, kad ne, kvapo pritrūkčiau, finišo tiesiojoje turėtų budėti medikų brigada. Gal kiek perdedu, rašau, kad vaizdžiau būtų, bet iš tiesų jau amžius ne tas, paprasčiausiai „neapžiočiau“, tokia yra realybė ir nuo jos tikrai nepabėgsi.

Kodėl gerai apgaudyti didesnį vandens plotą

O ar turi racijos tokia žvejyba spiningu? Taip, be abejo, nes tai būtų paprasčiausia logika – kuo didesnį vandens plotą patikrini, kuo daugiau kartų užmeti masalą vis kitoje vietoje, tuo daugiau galimybių, kad tavo vilioklį pačiups kokia nors plėšrūnė. Tai aktualu „nugaudytuose“ vandens telkiniuose. Vėlgi, pasitelkim elementarią logiką.

Įsivaizduokit, jog prieš jus pakrante eina vėtytas ir mėtytas spiningautojas. Jam užkimba lydeka. Po to tolėliau išsitraukia kitą plėšrūnę. Lydekos yra pasalūnės, jos toli iš savo mėgstamų vietų nesitraukia, tad eidami paskui patyrusį kolegą žymiai sumažinate savo galimybes suvilioti laimikį. Beje, dėl šios priežasties labiau mėgstu žuvauti vienas.

Kaip supratote, toks gaudymas bus našus priklausomai nuo žuvų rūšių. Tarkim, meknės, šapalai... Juk tai baikščios žuvys ir išsitraukę geroje vietoje stambią tos rūšies žvynuotąją, antrą tokią čia sužvejosite nebent praėjus kažkokiam laiko tarpui.

Arba salačiai, kuomet jie pasiskirsto medžioklės plotais, – sugundėte vieną, kitas ten bus ar ne, tai jau gana didelis klausimas, kaip mes mėgstame sakyti: penkiasdešimt ant penkiasdešimt...

Kita vertus, daug kas priklauso nuo metų laiko. Pavasario antroje pusėje, vasarą, rudenį, kol vanduo dar smarkiai neatšalo, žuvys yra aktyvios, daugiau juda, tad ir spiningautojo aktyvi žūklė yra pakankamai perspektyvi. Na, taip – kitąsyk vaikščiodamas krūmais ir aukšta žole apžėlusiomis pakrantėmis, braidydamas „nusikali“ taip, kad grįžęs namo nori griūti ant sofos ir tebūnie nors tvanas... Bet juk verta, ar ne?

Kaip žinia, upė turi du krantus. Todėl yra skirtumas, kurį krantą ar priekrantę pasirinksite žūklavimui. Tai ypač aktualu didelėse upėse, nes jos yra mažiau vingiuotos. Turiu omenyje, kad vieną krantą labiau kaitins saulė, jis veikiausiai bus daugiau apšviestas ryte ir pirmoje dienos pusėje, o kitą – svilins po pietų ir vakarop.

Žuvys nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, todėl, jei išsiruošėte kojas ir rankas pamiklinti tik pusdieniui, eikite ta upės puse iš kurios šviečia saulė. Tiesa, baikštesnes žuvis galbūt gąsdins žvejo šešėlis. Bet jų čia bus neabejotinai daugiau, nes į vandenį krenta medžių, skardžių ar kokių nors netoli upės esančių pastatų pavėsis.

Atkreipkite dėmesį ir į vėjo kryptį. Jei jis pūs į jūsų krantą, bus sudėtinga mėtyti lengvesnius, mažesnius masalus. Aišku, vėjas gali greitai pasikeisti, taip nutinka, tad neprošal pasidomėti orų prognoze. Dažnai meteorologai prašauna pro šalį, tačiau paprastai taip nutinka spėjant kelių dienų ar savaitės orus, o tos dienos vėjo kryptį ir debesuotumą daugiau ar mažiau pasako tiksliai.

Dažnas vietų keitimas labiausiai pasiteisina nedidelėse upėse. Ir tai natūralu, dėl ko – manau, kad supratote, ką tik apie tai pakankamai išsamiai išdėsčiau.

Vis kalbu apie tekantį vandenį, skaitytojams susidarys nuomonė, kad nežuvauju ežeruose ar tvenkiniuose. Žvejoju ir ten, gal tik rečiau. Galiu pasakyti, kad tvenkiniuose, bent jau daugumoje jų, taip spiningauti irgi yra naudinga.

Bet ežeruose aktyvus spiningavimas mažiau racionalus. Priežastis elementari – dauguma mūsų didesnių ežerų turi seklias priekrantes ir ten gilesnės vietos šalia krantų būna tik kur ne kur. Šiuose vandens telkiniuose apskritai geriau spiningauti iš valties.

Kai kuriuose mažesniuose ežeriukuose, žūklė, kada nuolat vaikštai krantais, gali būti net labai perspektyvi. Beje, tvenkiniams taikyčiau tą pačią taisyklę – jų plotas šiuo atveju yra svarbus.

Kad nepavargtum

Tačiau tokia žūklė bus tarsi lazda su dviem galais, jei žuvausi aklai, o tai reiškia su nuostata „kas paklius“. Reikėtų apsispręsti, nes vargu ar užsikabinęs šapalams tinkamą voblerį pagausi sterką. Ir atvirkščiai.

Todėl daugiau ar mažiau reikėtų orientuotis į kažkokią vieną, na, tebūnie dvi ar tris, tačiau ne į visas plėšrūnių rūšis.

Galima ir visas, kurios plauko mūsų vandenyse, bet tada iškils viena esminė problema – reikės su savimi tąsytis neribotą skaičių masalų, veikiausiai dar prireiks ir atsarginių ritės būgnelių su kitokio storio valu, dar kažkokių būtinų konkrečios žuvies žūklei smulkmenų. O juk visa tai teks neštis su savimi. Tada gali būti ir daugiakovės čempionas – po kelių valandų norėsis tik prigulti pavėsyje...

Naudojant tokią spiningavimo taktiką, reikia kiek įmanoma patogiau, lengviau apsirengti, imti minimaliai optimalų kiekį masalų, žvejybos reikmenų ir kitų būtiniausių žūklėje daiktų. Jei jau braidžiojate, bridkelnės turėtų būti tikrai kokybiškos, po jomis apsivilkti drabužiai tokie, kad nesuprakaituotumėte, bet ir nesušaltumėte.

Jei vaikščiojate krantais, reikalingas apavas, jog neslystų kojos, pėdos jame nešustų, pūslių nepritrintumėte, lengvas. Pageidautina pasiimti ir kompaktišką striukę, kuri apsaugos nuo lietaus ir vėjo.

Beje, kas liečia žvejybinius drabužius ir bridkelnes. Norfin gamina tikrai puikią šios kategorijos aprangą, kiek esu įsigijęs braidymo kelnių ar žūklei skirtų rūbų – nesigailiu. Vasarą vietoje marškinėlių dažnai naudoju plonus (pirmo sluoksnio) apatinius, tai galite matyti nuolatos publikuojamose mano nuotraukose. Apatinių drabužių nevardysiu, neaprašinėsiu, nes praktiškai visi Norfin šitos rūšies rūbai tam puikiai tinka, labai geri ir Guahoo apatiniai.

Galima daiktus, masalus, žvejybines smulkmenas krautis į kuprinę, galima kompaktiškai susidėlioti į liemenės kišenes. Aš, tarkim, labai mėgstu juosmeninį (yra ir perpetinių) specialų dėklą, kuriame telpa trys voblerių dėžutes, vandens buteliukas ir kai kurie žūklėje būtini mažmožiai.

Šiandien susiruošėme aktyviai spiningauti, o kitą dieną bandysime žuvis vobleriais gaudyti stacionariai – laukite straipsnio tęsinio

Romualdas Žilinskas