Dvi spiningavimo taktikos. Kai rankos atidirba už kojas
Man visada patinka žvejoti nežinomuose vandens telkiniuose arba tose vietose, kur dar nesu buvęs. Už nežinomybės uždangos slypi paslaptis, intriga: kažin, kokia žuvis užkibs? Neretai fantaziją pakursto nuogirdos, nors, reikia pripažinti, jos gana dažnai būna perdėtos, nes žuvų laimikių dydžiai ir kiekiai, kaip įprasta žūklėje, ilgainiui išauga.
Todėl nepažįstamos žūklavietės dažniausiai ir nuvilia. Kažin kieno pagautos žuvys, kaip ir sakiau, gali būti smarkiai padidintos. Jei ne, galimas daiktas, kad tuose plotuose žuvaujantys meškeriotojai žino tai, ko nežinau aš.
Tarkim, moka parinkti, pritaikyti specifinius masalus, gaudo žvynuotąsias tik esant tam tikroms meteorologinėms sąlygoms, vandens lygiui ir panašiai. Tai reiškia, jog jie tose vietose žuvauja pastoviai, ir pirmą ar antrą sykį ten pasirodęs žvejys paprastai būna pasmerktas prastam rezultatui.
Kita vertus, žūklė yra savotiška loterija, tad gal naujokui ir pasiseks. Bet tai tik dar labiau sustiprins nuomonę, kad tai buvo tik gandas, nes nebūtinai aš būsiu tas laimingasis ir galbūt pabandęs žvejoti „labai gerose vietose“ smarkiai nusivilsiu. Kaip ir nusivils vėliau tas, kuriam pirmą kartą pasisekė, o sekančius dešimt kartų ne.
Nemanau, jog tuščiai filosofuoju, taip nutinka išties dažnai. Beje, kaip ir tai, kad meškeriotojai tarsi kokie sūnūs paklydėliai galiausiai grįžta į jau daug sykių išbandytas žvejybines vietas, prie upių ar ežerų, kur viskas žinoma iki smulkmenų, kadangi čia anksčiau ar vėliau tikrai ką nors pagaus.
Tikrai nenoriu pasakyti, kad neieškokite naujų žūklaviečių, to neverta daryti. Anaiptol – jei nuolat užsispyrusiai bandysi toje pačioje vietoje gaudyti žuvį, ją galiausiai pagausi, o naujai atrasti žūklės plotai taps „savais“ ir vėliau beveik neklysdamas galėsi atsirinksi kibiausius masalus konkrečiai žuvų rūšiai.
Aš dabar bandau tęsti savo mintis apie žvejybinę (spiningavimo vobleriais) taktiką, kuomet gaudoma vienoje ar keliose vietose daug nevaikštant, apie žvejų kalba vadinamą „drožimą“. Nors pradėjau iš tolo, t. y. apibrėžiau strategiją, bet juk taktika yra jos sudedamoji dalis. Ir ji labai paprasta: atėjai ant vandens telkinio kranto ir pusę dienos žuvauji beveik niekur kitur neidamas.
Ar toks spiningavimas pasiteisins, priklausys į kokią žuvų rūšį „nusitaikysi“ ir koks bus metų laikas, situaciją koreguos paros metas bei meteorologinės sąlygos. Kadangi dabar yra vasara, tai kalbėsiu tik apie šį laikotarpį.
Pamąstymai apie salačius
Tie, kurie dažniau spiningauja, puikiai žino, kad tokios žuvys kaip šapalai, meknės yra labai baikščios ir didžiausi egzemplioriai paprastai pagaunami vos tik užmetus masalą. Galbūt žūklavietėje yra ir daugiau stambių šapalų ar meknių, tačiau betraukiant laimikį likusios didesnės žvynuotosios išsibaido. Todėl jų gaudymas beveik nepakeliant kojų vargu ar yra prasmingas.
Salačiai irgi ne ką mažiau atsargesni plėšrūnai. Tačiau šias žuvis gaudant spiningu „stacionariai“ kaip tik dažnai pasiekiami net geresni rezultatai, nei judant upės krantu. Gana paradoksalus reiškinys, kartais net ir sunkiai paaiškinamas.
O sunkiai paaiškinamas dėl to, kad dalis salačių vasarą išsimėto po upę ir pasirenka pastovius medžioklės plotus, kur karaliauja vieni. Tai reiškia, kad tam tikro ilgio upės atkarpoje galima rasti vos vieną salatį. Jį pagavus, veikiausiai čia po kurio laiko atplauks kitas ir užims buvusio šeimininko vietą. Atkreipkite dėmesį – po kurio laiko...
Bet kita dalis salačių net ir vasarą grupuojasi. Jie irgi medžioja tame pačiame pastoviame plote, tačiau ne po vieną, kartais susirenka po keliolika. Tokios žūklavietės yra išskirtinės. Pavyzdžiui, kokios nors didelės Nemuno ar Neries rėvos, posūkiai, daug salačių rastume šalia tiltų, tai jau „firminiai“ jų medžioklės plotai.
Nors pasitaiko, regis, ir niekuo neišsiskiriančių vietų, na, bent jau žvejo akimis. Tai gali būti paprasčiausia upės tiesioji, kaip taisyklė jos vidurys, kur tėkmė gana tolygi, greitoka. Bet panašių žūklaviečių galima rasti begalę, o ten šių plėšrūnų arba visai nebus, arba plaukios jau minėtas vienišius.
Faktas, kad būriavimuisi labiausiai įtakos turi pakankamas maisto kiekis, lengviau ir greitai sumedžiojamos aukos. Nors neatmetu prielaidos, kad yra kitų veiksnių, tokių kaip labiau deguonimi praturtintas vanduo, tinkamo greičio tėkmė ir panašiai. Bet tai galiausiai irgi susiję su plėšrūnų mityba. Gal netęsiu tos minties, straipsnis ne apie tai, esmė – daug salačių plaukioja vienoje vietoje.
Tai, kad apibrėžtame, gal net ir visai nedideliame plote yra visas plėšrūnų pulkas, nereiškia, kad tik užmetus voblerį jie užkibs. Gali būti, kad grobuonys tą dieną, rytą ar vakarą nesimaitins, bus vangūs, įmanoma, kad jie galbūt aukų ieškos viduriniuose vandens sluoksniuose, tačiau ne vandens paviršiuje, kas salačiams labiau įprasta. Nutiks ir taip, kad plėšrūnai norės tik kažkokio vieno voblerio modelio, vieno jo spalvinio derinio.
Neatmetu prielaidos, kad salačiai, gal ir visas jų būrys, turi atsarginių maitimviečių, kur, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tarkim, pakilus ar kritus vandens lygiui, pakitus vėjo krypčiai, debesuotumui ir panašiai, jie rezultatyviau medžios, į jūsų žinomą žūklavietę grįš tik po kurio laiko, pavyzdžiui, po savaitės. Gal po pusdienio, jei kiti medžioklės plotai yra netoliese.
Aš iš tiesų tik spėlioju, nes vargu ar kas žino, kaip ir dėl ko vyksta šių plėšrūnų būriavimasis, galbūt į vieną vietą renkasi pavieniai salačiai atplaukę iš artimiausių vietų, o gal kažkuriuo metu, kažkuriam laikui didelis būrys skyla į mažesnius pulkelius po kelis vienetus, vėl jungiasi po keliolika...
Taip kalbu todėl, kad tose žinomose gerose žūklavietėse būna dienų, net savaičių, kada nieko nesužvejojama arba sugundomas retas laimikis. Nutinka, kad salačiai aktyviai kimba kelias dienas iš eilės, nors oras per tą laiką buvo nepastovus.
Paprastai šiose vietose gaudoma vienu, dviem ar trimis masalais, jie retai kada keičiami, nes jau seniai „iššifruoti“ patys tinkamiausi viliokliai, kurie neretai nesikeičia kelis sezonus. Nuo seno čia žuvaujantys spiningautojai tai puikiai perpratę, jie tiesiog atsistoja, pavyzdžiui, ant tilto poliaus, ir mėto masalus nesitraukdami pusę dienos į šalį.
Šamai, sterkai, lydekos – ir skirtingos, ir panašios žuvys
Panašiai nutinka viliojant šamus. Ilgaūsiai nesirenka į gausius būrius, bet jų pamėgtos medžioklės vietos nesikeičia metų metais. Jas vietiniai spiningautojai žino, lygiai taip pat žino ir geriausius vilioklius, todėl nemato prasmės alinti kojų, labiau vargina tik savo rankas.
Tačiau taip gaudomi stambūs šamai, nes mažesnieji gali išsisklaidyti po visą upės ilgį ir plotą. Tiesa, „firminėse“ šamavietėse rasi ir mažesnių šios rūšies plėšrūnų, bet ne tiek ir daug, o dideli egzemplioriai keičia čia sužvejotus – anksčiau arba vėliau čia pasirodo vėl...
Sterkų spiningavimas „nepakeliant kojų“ irgi yra našus. Kalbu dabar tik apie upes, nors ir ežeruose bei tvenkiniuose yra tam tikrų žūklaviečių, kur šių plėšrūnų būna beveik visada. Gal net labiau tikėtina, jog sterkai pastaruosiuose vandens telkiniuose sėslesni, nes upės lygis, tėkmės pobūdis gana greitai keičiasi ir žuvys gali iš pamėgtų vietų pasitraukti.
Sterkai bene labiausiai išrankūs masalams, šių plėšrūnų skonis gali keistis ir kelis kartus per dieną. Vobleriai nebus išimtis, todėl žuvaujant vienoje žūklavietėje tenka išbandyti daug modelių, jų spalvinių variantų, kol randi geriausią. Tiesa, tas geriausiais gali staiga vėl nebedominti sterkų, tad ieškai naujo...
Toks sterkų išrankumas labai komplikuoja žūklę. Jei salačiai, o kitąsyk ir šamai, labai akivaizdžiai išsiduoda medžiodami vandens paviršiuje, tai šie plėšrūnai ne. Kažkas iš gilumos užvijo aukšlių būrelį, jos spruko, bet tai gali būti bet kokios rūšies grobuonis: lydeka, ešerys, net ir salatis, tačiau nebūtinai sterkas.
Gaudant nuo kranto, įsibridus negali žinoti ar čia yra sterkų, gal jie pasitraukė ilgam ir visai be reikalo gaišti laiką – daug geriau būtų spiningauti kitoje vietoje arba apskritai eiti krantu ir mėtyti voblerį. Šiuo atžvilgiu velkiautojai yra pranašesni, jie turi echolotus.
Lydekos yra pasalūnės, tad, regis, jos turėtų būti labiausiai prisirišusios prie konkrečių žūklaviečių. Juk jei patogi vieta pasalai, ji ir liks patogi ilgą laiką, gal net visą vasarą.
Iš tiesų taip nėra, kadangi lydekos, kaip ir bet kuris vandenų grobuonis netupės ten, kur nėra aukų. Upės lygis, srovės stiprumas kinta, taikiosios žuvys dėl to nutolsta nuo krantų, priartėja, todėl ir aštriadantės keičia pasalos vietas.
Jos veikiau yra prisirišusios prie tam tikrų upės atkarpų, plotų, bet ne prie apibrėžtos žūklavietės, lydekos geba gana greitai persiorientuoti, reaguoti į pakitusią situaciją. Ir taip kalbu apie stambesnes, kurios yra konservatyvesnės už mažesnes plėšrūnes (randu paralelę su meškeriotojų amžiumi).
Todėl lydekų gaudymas naudojant „stacionarų“ spiningavimą vargu ar yra labai prasmingas. Gal kaip kada, kaip kur. Rudenį, žiemą bus kitos žūklės sąlygos, tada – taip, dabar, primenu – yra vasara.
Vos porą sakinių noriu pasakyti apie masalus. Sakiau, kad straipsniai (šitas yra ankstesniojo tęsinys) apie voblerius, bet negaliu nepaminėti vieno jų porūšio, t. y. beliežuvių, kurie kabinami už nugaros ir turi cikadai būdingų bruožų, taip vadinamųjų „vibų“. Būtent jie yra labai perspektyvūs naudojant spiningavime „drožimo“ taktiką ir gaudant vos ne visų rūšių plėšrūnes, ypač salačius, šamus. Ne be reikalo šių vilioklių populiarumas pastaruoju metu taip smarkiai išaugo.
Orientyras – gera vieta
Aš vis akcentavau žuvis, tik po to jau kalbėjau apie žūklavietes, bet galima ir priešingai. Turiu omenyje, kad pasitaiko upėse vietų, kurios patinka net kelių rūšių plėšrūnėms ir ten galima pagauti praktiškai visas išvardytas.
Visų pirma tai būtų upės plotas netoli tilto, visai šalia jo, net ir po pačiu tiltu. Nors nebūtinai – galima rasti ir kitų žūklaviečių, kur įmanoma suvilioti irgi pačių įvairiausių grobuonių.
Vienoje iš paskutinių žūklių, nuėjęs Nemuno krantu gal šimtą metrų, spiningu pagavau šešias penkių rūšių žuvis. Tai buvo du ešeriai, salatis, lydeka, šapalas ir viską vainikavo... žiobris. Griebė jis 6 cm dydžio voblerį, nors pats buvo tikrai nestambus. Beje, žvejojau tik geras tris valandas.
Radus tokias žūklavietes vargu ar verta blaškytis. Galima atsistoti vienoje vietoje, galima nedaug, netoli pavaikščioti krantu. Suprantama, kad vieni vobleriai labiau patiks vienos rūšies, kiti – kitos rūšies plėšrūnėms, gal kažkuris masalas tiks ir kelioms skirtingoms žuvims. Visgi nereikėtų ilgam užsiciklinti spiningauti vos vienu ar dviem tegul anksčiau ir labai sėkmingais vobleriai.
Man sudėtinga patarti, kokį modelį geriausiai rinktis, tiesiog pasikliauji nuojauta, stebi upę, orientuojiesi pagal šalimais esantį gylį, tėkmės stiprumą, vėjo kryptį, saulės spindulių kritimo kampą ir panašiai. Žodžiu, čia žūklė vyksta principu „kuo daugiau kartų užmesti kiek galima įvairesnių tokiomis sąlygomis tinkamiausių vilioklių“.
Persistengti irgi nereikia, nes jei jau radai kibų masalą, tai vertėtų juo ilgiau pažuvauti. Kada žuvys vilioklį griebė, bet ilgesnį laiką vėl nebekimba, tuomet išbandai panašaus žaidimo braižo, panašių spalvų voblerius, nes galbūt žuvis suviliojo modelis, kurio animacija buvo pati geriausia, o gal esmė buvo masalo spalviniame variante.
Romualdas Žilinskas
