Dugninė trumpai distancijai

Tiesos pirmame teiginyje gana daug žuvaujant ežeruose, kurių priekrantės seklios, tačiau dabar kalbėsiu apie upes. Kita vertus, upėse toli užmestą plūdę išties bus sunku kontroliuoti, tad dėl tokios nuomonės irgi nesiginčysiu.

Tačiau tėkmėje su dugnine puikiausiai galima, o kartais netgi reikia, meškerioti vos dešimt ar dar mažesniu atstumu nuo kranto, kas rečiau žvejojančius su šia įranga gal ir stebintų.
Pabandome išsiaiškinti, kada ir kur taip meškerioti bus tikslinga.

Kada žuvys būna netoli meškeriotojo

Jau kelintame rašinyje iš eilės aš tarsi užsiciklinau aiškindamas, kad dauguma žuvų, taip pat ir stambios žvynuotosios, kažkuriame upės ruože nebūtinai bus toli nuo krantų. Kaip ir tai, jog nebūtinai viduryje upės bus gilu. Dabar ruduo, tad žuvys iš tiesų laikosi gilesnėse vietose nei vasarą. Tačiau ir šiltuoju metų laiku didelė jų dalis per pačius karščius renkasi gilumą.

Nors nebūtinai, nes visiškai įmanomas variantas, jog vasarą, tarkim, šapalai, meknės, strepečiai, kuojos ar net karšiai plaukios palyginti sekliai. Apie karosus ir lynus nė nekalbu, tai rečiau mūsų upėse gaudomos žuvys.

Kita vertus, kuo mažesnė bus upė, tuo mažesniu atstumu teks mesti masalą. Turiu omenyje, jei jau taikysite jį nusviesti į upės vagą, kuri galbūt tįs tolyn per patį vidurį abipus abiejų krantų. Palyginkite, tarkim, Nevėžio ar Šešupės ir Nemuno plotį, ir suprasite, ką noriu pasakyti.

Nors neretai pasitaiko, jog žvejojant neplačioje upėje žuvys koncentruosis visai šalia priešingo kranto. Ir taip nutinka, pavyzdžiui, jau minėtoje Šešupėje gaudant šapalus, kurie yra baikštūs ir todėl vengia šalia stovinčio žvejo. Arba Nevėžyje, kuomet meškerioji karšius, o jie maitinasi ant nutolusių nuo žvejo vagos šlaitų.

Tačiau nagrinėsiu „artimąjį“ variantą, kai žuvys būna šalia žvejo kojų, kuris, atvirai pasakius, rečiausiai pasitaiko Nemune. Bent jau žemiau Kauno HE, nes Nemuno aukštupys panašesnis į Nerį, o šioje didelėje upėje mano minėtose artimose distancijose žuvaujama dažnai.

Paprastai žuvys arčiau kranto laikosi tose vietose, kur krantas būna tankiai apaugęs krūmais, aukšta žole, medžiais, kurie, pakilus vandeniui, netgi „įsibrenda“ į upę. Tai normalu, nes toje priekrantėje žvynuotosios jaučiasi saugesnės dėl ant vandens krentančių šešėlių. Be to čia jų nebaido praeinantys ar žuvaujantys meškeriotojai, nes paprasčiausiai neprasibrauna pro tankią ir aukštą augaliją.

Tokios vietos žvejui, jei visgi jis nutars čia meškerioti, bus mielos bent jau todėl, kad kolegos (ar konkurentai?) vargu ar apsilankys. Tačiau jos turi vieną esminį minusą, kurį paminėjau – tanki bei aukšta kranto augalija, kuri trukdys užmesti masalą. Kuomet į nugarą remiasi krūmai, šakoti medžiai ar aukšti nendrių stiebai (jie ir lapkritį stovi siena), su meškerykočiu plačiai nepamosikuosi.

Nors gal ir nereikia, kadangi masalą mesime netoli. Bet ilga meškerė vis tiek bus nepatogi, kada trauksime žuvį ar reikės pakeisti masalą. Todėl kur kas parankesnis bus trumpas meškerykotis. Galimos išimtys, jei meškerioji tokiose vietose, kaip matote viršuje nuotraukoje, bet tai – tik išimtys.

Žuvaujant tarp krūmų, medžių, itin aukštos žolės, užmetinėti trumpą ar ilgą meškerę taip, kaip tai daro absoliuti dauguma žvejų, nepatarčiau. Kalbu apie metimą „per petį“. Kažkodėl mažai kas, kiek pastebėjau, naudoja mostą „iš šono“ (švytuoklės principu). Šitaip numestas masalas su svareliu arba šėryklėle krenta į vandenį švelniau ir mažiau gąsdina žuvis. O tai irgi gana svarbu, nes jos yra visai netoli meškeriotojo.

Gaudymas netoli nuo kranto leidžia naudoti gerokai lengvesnius svarelius ir šėryklėles. Juk tokiu atveju vandenyje būna tik neilga pagrindinio valo dalis, todėl ją mažiau veikia vandens srautas. Ir nesvarbu, kokią giją pasirinksite – monofilamentinę ar pintą. Beje, netoli užmetę masalą gerai jausite kibimą net šaltame rudens vandenyje, kada pusiau miegantis karšis ar kuoja visgi išsižios paragauti masalo.

Dar vienas pliusas – kada vandenyje mažiau valo, už jo menkiau kabinasi praplaukiančios žolės. O rudenį tai tikrai aktualu.

Trys sistemėlių variantai

Žuvaujant trumpose distancijose nereikia didelio testo meškerykočių. Apie picker tipo dugnines dabar nekalbėsiu. Tad, mano nuomone, labiausiai tinkamos bus light ar medium klasės feeder dugninės. Jei kalbant populiariai, tai būtų lengvos at vidutinio užmetimo svorio dugninės meškerės, kurių maksimalus testas maždaug iki 60 g.

Be to feeder dugninės universalesnės nei visiškai mažo testo picker, nes bus galima naudoti šėryklėles. Tiesa, šėryklėlės nėra būtinos, kadangi galimos trys sistemėlių modifikacijos. Tai būtų sistemėlė su svareliu, su šėryklėle ir kombinuotas sistemėlių variantas.

Kas yra sistemėlė su svareliu, turbūt aiškinti nereikia. Kaip atrodo sistemėlė su šėryklėle irgi žino visi žvejai. Tiesa, ir vienų, ir kitų gali būti pačių įvairiausių. Nevardysiu visų įmanomų variantų, nes tai jau būtų kito straipsnio tema.

Pasakysiu tiek, kad pasirenkame tokią sistemėlę, kuri pasirodys konkrečiomis sąlygomis našiausia. Ir pridėsiu, jog užsiciklinti ties viena iš jų nereikėtų, nebent žvejys konkrečioje vietoje žuvauja nuolatos, yra išbandęs visas įmanomas sistemėles su svareliu, su šėryklėle ir tiksliai žino tinkamiausią.

Tačiau jaukiname bet kokiu atveju. Pasirinkę sistemėlę tik su svareliu, prievilą metame ranka arba laidyne. Kadangi masalas bus netoliese, laidynė nebūtina. Aš paprasčiausiai lipinu jauko rutulius ir juos švelniai metu (ne teškiu!) į vandenį.

Gaudant su šėryklėlėmis jaukinimo principas elementarus – pradžioje sumetame į vandenį dalį jauko ranka, po to jau meškeriojame jį grūsdami į šėryklėles. Kadangi masalas būna šalia kranto, geriausios yra tos paprastos atviro tipo su vieliniu ar plastikiniu tinkleliu šėryklėlės. Nesvarbu kokių formų: apvalios, kvadratinės, trikampės.

Dabar apie kombinuotą sistemėlių variantą... Gal aš neteisingai išsireiškiau, nes dar pagalvosite, jog vienu metu prie valo tvirtinamas ir svarelis, ir šėryklėlė.

Ne, tikrai ne, čia viskas yra daug paprasčiau, tik jaukinimas atliekamas tam tikra tvarka. Pirmiausiai gaudoma su šėryklėle, o kada žuvys pradeda kibti, ji nusegama ir užkabinamas svarelis. Kuomet kibimas silpsta, vėl kabinama šėryklėlė, atsinaujinus – svarelis. Kam to reikia?

Būna atvejų, kai meškeriojant šalia kranto labai atsargias žuvis, į vandenį metami jauko rutuliai gali jas ilgam išgąsdinti, o ir jauko rudenį daug nereikia. Aš taip kartais meškerioju šapalus ir meknes, nes šios žuvys itin baikščios. Jas gaudant tokiomis sąlygomis apskritai nevertėtų stoviniuoti visu ūgiu, juolab, jei vanduo skaidrus ir saulė plieskia nuo kranto pusės.

Tykiai, patogiai, šiltai...

Todėl atėjęs į žūklavietę pirmiausiai susismaigstau kuoliukus arba vieną kuoliuką dugninių ar vienos dugninės atramai, išsiskleidžiu nešiojamą sudedamą žvejybinę kėdutę, patogiai išsidėstau ant kranto reikmenis, masalus, jauką ir tarsi išnykstu tarp krūmų, medžių ar aukštoje žolėje. Net žuvį stengiuosi traukti atsisėdęs, tam naudoju ilgakotį graibštą.

Jei kas mano, kad šiuo metų laiku, t. y. rudens pabaigoje žuvys apsnūsta ir tampa mažiau atsargios, klysta. Šapalai ir meknės taip pat, kaip ir šiltuoju metų laiku reaguoja į staigius žvejo judesius, triukšmą ir panašiai.

Vasarą taip įsitaisius tik mažiau prakaituoji, nes ne tiek daug judi ir kaip taisyklė sėdi pavėsy. Deja, rudenį labai greitai gali pasidaryti šalta. Jei dar lietus pakrapnos, o kibimas ne pats geriausias – visai ne kas...

Todėl dera pagalvoti apie tinkamą aprangą. Visų pirma apavas, nes kojos labai greitai pajunta šalnos pakąstos žemės vėsą. Šitaip žuvaujant pakanka trumpų guminių batų, tačiau jie smarkiai traukia šaltį. Šiam metų laikui yra specialių pašiltintų pagamintų iš EVA medžiagos, jie patogūs, lengvi, neslysta. Turiu net dvejus – vieną Norfin tokių batų modelį ir Fagum Torino. Puikūs abu, nežinau net kurie geresni.

Taip pat jau būtina apsivilkti ir šiltesnius drabužius. Po kelnėmis (neperšlampamomis, suprantama) derėtų vilktis šiltesnius apatinius. Po striuke – vėlgi apatinius ir šiltą bliuzoną. Tokiu metų laiku ir būdamas atitinkamo amžiaus vadovaujuosi principu, kad šiluma kaulų, jei ligi šiol nesulaužė, tai dabar tikrai nesulaužys.

Antra rudens pusė man primena pavasario pradžią ne tik žūklės taktika ir sumeškeriotomis dugnine žuvimis, tačiau labai panašūs ir orai, kas, suprantama, įtakoja žvejo aprangą.

Todėl jau užsimaunu ir pirštines. Puikiausiai tinka tos, kurias naudoju spiningavimui, nes pirštai būna atviri, tad slieką sugraibau be problemų.

„Neįsibėgėsiu“ dabar rekomenduoti drabužių ar pirštinių, gausybę jų rasite Salmo parduotuvėse, nes būtent šį firma daugiausiai mums atveža šios rūšies žvejybinių prekių. Aišku, kiekis meškeriotojams dažnai nesvarbu, svarbiau kokybė, bet jei pažiūrėtumėte, kokių brendų yra rūbai, batai ir visą kita, veikiausiai klausimų nekils. Jei kils – mielai atsakysiu.

Dabar imkit dugnines ir eikite žvejoti. Ak, oras prastas? O ar žvejui (gerai apsirengusiam ir atitinkamai apsiavusiam) jis kada būna netinkamas?

Romualdas Žilinskas