Dryžuoti persekiotojai neatsispiria kvapiems masalams
Kai Kuršių marios sužydi nuo dumblių sankaupų, didžiuliuose marių akvatorijos plotuose prasideda deguonies badas. Žuvys šiuos ekstremumus nujaučia iš anksto ir traukiasi į upių deltas, kur įplūsta šviežio vandens, o kitos kyla prieš srovę ir įsikuria duburiuose ties Nemuno dambomis, senvagėse ir protakose. Vieni pirmųjų, traukdamiesi iš pavojingų Kuršmarių vietų, Nemuno deltoje pasirodo ešeriai ir pradeda ūgtelėjusio per vasarą mailiaus medžiokles.
Sotus metas
Virš Skirvytės ir Vytinės tvyro tiršta migla, kuri išsisklaidys, vos virš kairiajame krante stūksančių alksnynų pasirodys ryškiai raudonas saulės disko kraštelis. Rusniškių spiningininkų teigimu, ešerius vilioti reikia kol vanduo „verda“, o kai pradės dienoti, ešerių kibimas ims silpti. Jau antrą savaitę tvyro kaitra, tad vandens lygis upėje žemas, daug kur kupras iškišusios geltonuoja seklumos, kurios lietingesniais metais paprastai driekiasi po vandeniu. Iš vienos pusės tokia situacija nepalanki žuvims, o iš kitos labai talkina spiningininkui – vietos, kur reikia ieškoti ešerių daug aiškiau apibrėžtos. Viena tokia – šlaitelis, kurio ribą ženklina lelijų lapų punktyras, kaip tik priešais mane.
Metu sukrę taip, kad ji nugrimztų palei pat tą punktyrą ir imu sukti ritės rankenėlę. Sukrė, lydinti mane dar iš tų laikų, kai kiekviena sukrė mūsų krašte buvo vertinama tokiu pat aukso ekvivalentu kiek pati sverdavo, užsiveda kaip laikrodis ir ima gręžti vandens storymę. Tokie masalai kaip „žadintuvai“ iš snaudulio pažadina ešerius ir tie paprastai veržliai „rauna“ nubausti įsibrovėlį. Deja, šį kartą lauktos dryžuotųjų persekiotojų reakcijos – nė kvapo. Ties tokiu šlaitu ešeriai tikrai turi būriuotis – abejonių nekyla, tačiau kodėl jie nereaguoja į sukrę? Užmetu masalą, kuriuo pasitikiu kaip pats savimi, dar kartą ir dar kartą, kol pagaliau kažkelintu metimu sukrę atakuoja sprindinis dryžuotašonis. Ne tokių ešerių tikėjausi šiuo metu, kuris laikomas vienu geriausių sezono tarpsnių. Nejaugi ešeriai būriuojasi tik duburiuose ir vengia nusekusių bei gerokai užžėlusių senvagių ir protakų? O, galbūt, reikia siūlyti kitą masalą?
Atidarydamas masalinę, išgirstu pasisveikinimą ir atsisuku:
- Labas rytas. Kaip kimba? – sako pakrantės takeliu, išsukančiu iš krūmų tankmės, ateinantis meškeriotojas. Vienoje rankoje – plūdinė su gana stambia juodai nudažyta lašo formos plūde, o kitoje – kibirėlis.
Pakėlęs ranką, rodau sprindį ir sakau:
- Kol kas tik tokio dydžio...
- Sotus metas atėjo... Ešeriai nesivargina aktyvius masalus vaikytis, - taria nužvelgęs mano sukrę meškeriotojas ir, palinkėjęs gerai praleisti laiką, žingsniuoja toliau, kol maždaug už šimto metrų išsirenka vietą, iš kibirėlio išgriebia mažą žuvytę, greičiausiai saulažuvę, ir į „akį“ tarp lelijų lapų užmeta meškerę.
Juoda, palei vandenį besidriekiančioje migloje gerai įžiūrima plūdė kurį laiką smygso be judesio, tačiau netrukus staigiai neria po lelijos lapu. Meškerė sulinksta ir po įnirtingos kovos meškeriotojas ištraukia stambų ešerį. Deda jį į permestą per petį krepšį ir traukia toliau. Geresnio įrodymo, kad ešeriams atėjo sotus metas, nerasi.
Meškeriotojo su plūdine siluetas dingsta už upės vingio, o aš nusprendžiu iš esmės keisti taktiką. Pirma, akivaizdu, jog stambieji ešeriai būriuojasi vandens augalijos gožiamuose plotuose, nes ten gausu grobio ir lengva maskuotis, o gerokai nusekusiuose atviruose plotuose galima aptikti tik smulkių ešerių būrelių. Galbūt, stambių dryžuotašonių pulkeliai laikosi ir žemiau senvagių bei tėkmės sankirtų susidarančiuose duburiuose... Antra, akivaizdu, jog sukrės tokioje situacijoje – ne pats tinkamiausias masalas, turbūt, geriau bandyti laimę mažais natūraliai atrodančiais vobleriais, tačiau juos, pučiant net ir silpnam vėjeliui, bus gana gana keblu toli ir taikliai užmesti, o žūklės sąlygos tokios , kad masalus užmesti vos ne į tašką būtina. Todėl be jokių abejonių atsidariau savo naująją Lucky John masalinę ir išsitraukiau „tepalinį“ Lucky John Chunk Tail guminuką (7,4 cm) bei drop-shot montažą.
Pora minučių ir taktika pakeista. Nesitraukdamas iš tos vietos, iš kurios užmesdavau sukrę, įmečiau masalą į tarp protakos viduryje vešinčių lelijų lapų. Gelmė toje vietoje maždaug metras. Kelis kartus atsargiais spiningo viršūnėlės judesiais pašokdinau masalą. Kai ruošiausi tai daryti ketvirtą kartą, jau kad žiebė tai žiebė. Iškart pasigailėjau, kad šiandien nutariau spiningauti kiek liaunoku Team Salmo Tioga spiningu su ryškia viršūnėle. Įrankis delikatus, o tokioje situacijoje stangresnis Tioga modelis, kuriuo užmetami 7-23 g masalai, geriau susidorotų su iškilusiu uždaviniu, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir liaunokas spiningas atliko savo vaidmenį , tik viskas užtruko kiek ilgiau, o lygiai 475 g svėręs ešerys atsidūrė ant rasotos žolės.
Nuo laimikio vaizdo kvapą gniaužia, kiek virpančiom rankom (ne juokas, pirmas šį sezoną toks ešerys guminuku suviliotas) ieškau fotoaparato ir suprantu, kad palikau jį automobilyje. Teks grįžti. Laimei ne daugiau kaip puskilometrį. Kai vėl atsiduriu prie protakos, tai vienur kitur nuvilnija dideli ratilai. Po greitos fotosesijos keičiu vietą ir užmetu masalą į kitą atviro vandens plotelį tarp lelijų lapų. Keli masalo pašokdinimai ir vėl galingas žiebimas. Kaunamės su besistengiančiu įnarplioti į vandenžoles valą ešeriu, kelias minutes, bet man pavyksta ir šį egzempliorių (380 g) atplukdyti iki kranto. Trečias ešerys (360 g) užkimba lygiai pagal tokį pat scenarijų. Skirtumas tik tas, kad antrajam pasiūlau tą patį Lucky John Chunk Tail, o trečiajam – šių metų naujienėlę tamsiai violetinį Lucky John Ballist (6,3 cm).
Po trečio kibimo apsidairau ir matau, kad protaka baigiasi, patogių ir tinkamų vietelių užmesti masalą nebėra. Protakos ir senvagės sankirtoje į gelmę driekasi smėlėtas sąnašų liežuvis. Iš pradžių bandau užmesti drop-shot montažą, bet aiškiai juntu, kad jam čia ne vieta. Keičiu jį pavadėliniu montažu su trimis masalais – vienu žalsvą Lucky John Chunk Tail (5 cm) ir dviem balkšvais kaip stintelės Tioga (5,1 cm) guminukais. Masalai nugrimzta į duburiuką žemiau smėlio liežuvio, imu iš lėto vilkti juos link senvagės žiočių. Masalams ėmus pamažu kilti smėlio liežuviu link paviršiaus, žiebia dar sykį. Žuvis vienu šuoliu išvynioja kokius tris metrus valo, bet paskui pavyksta ją sutramdyti. Po kelių minučių fotografuoju dar vieną ešerį (620 g).
Kuo greičiau vėl užmetu masalą į duburį, tačiau praeina pusvalandis, o niekas nekimba. Tada apsižvalgau ir matau, kad miglos jau išsisklaidė, o saulė plieskia tiesiai į akis. Ešerių kibimas, pasak rusniškių prognozės, baigėsi. O aš iš šio vizito prie vandens parsinešiau išvadą, kad sotiems ešeriams guminukų spalva ne itin svarbi, juos labiau vilioja grobio kvapas ir skonis.
Viktoras Armalis
2019
Žūkladėžė
Tioga
Šis Lucky John Pro Series gamos guminukas – specialiai sukonstruotas spiningavimui, naudojant klasikinį galvakablį, tačiau jį galima sėkmingai naudoti ir drop-shot bei pavadėliniuose masalų kinkiniuose. Masalas turi tipiško minnow klasės masalo formą ir įrantomis išraižytą worm tipo masalų korpusą. Tioga kaip ir kiti Lucky John Pro Series guminukai turi skonį ir kvapą (skumbrės aromatas). Skonis ir kvapas išlieka ilgai ir juntamas po kelių panaudojimo atvejų, nes skoninės ir kvapiosios medžiagos integruotos į medžiagą, iš kurios pagamintas masalas. Tiesa, po žūklės patartina guminuką laikyti „fabrikinėje“ pakuotėje kartu su kitais tos pačios rūšies masalais. Guminukas pasižymi idealiomis proporcijomis: masalo korpusą su palyginti masyvia uodegos mente jungia tinkamo laibumo uodegos kamienas. Tokios apimties ir masės proporcijos užtikrina, kad masalo uodegos mostai yra ne tik platūs, bet ir dažni. Tai beveik nepriklauso nuo masalo plukdymo tempo. Tad galima drąsiai teigti, jog Tioga – universalus guminukas, ypač tinkantis ešerių ir sterkų gaudymui Kuršių mariose. Jis taip pat puikiai užsirekomendavo gaudant įvairias žuvis – šapalus, salačius, meknes ir upėtakius tėkmėje, o ežeruose juo sėkmingai viliojami ešeriai bei lydekos.
