Didelės raudės gaudymas arba kur velniai vaikus veda
Nors nuolatos vis rašau, kad labiausiai mėgstu „gyvą“, tekantį vandenį, tačiau turiu ir kitą ne ką mažesnį potraukį – mane visada žavi maži, neliesti, pusiau užpelkėję miško ežerėliai. Tokie vandens telkiniai tarsi atkeliavę iš vaikystės pasakų. Ir išties, būdamas prie tokio ežero išvysi ant kelmo sėdintį kauką, iš juodo vandens nyrančią žaliaplaukę laumę, o aname krante – sunku patikėti! – ožio balsu garsiai nusišaipys kipšas...
Neišsigąskit, nors išties nejauku, bet tas kaukas yra vaizduotės padarinys, tai – tik šešėlis nuo pasvirusios kreivos pušelės, laumės plaukai – apsemtas švylių kupstas, o kipšo juokas – perkūno oželio mekenimas. Ir nors šis tilvikinių šeimos paukštis – vos varnėno dydžio, gana retas, jį sunku pamatyti, nes nuolat slepiasi tarp kranto augalijos, tačiau tuoktuvių metų patinas skrisdamas uodega (!) išgauna tą šiurpą keliantį garsą. Sako, kad taip pranašauja ateinančią audrą, perkūniją.
Na, bet dabar to negirdėsite, nes perkūno oželiai vaikus išsiperėjo ir tik cypčioja sau įprastu balsu. Taip gali nutikti iki gegužės pabaigos, na, gal dar vasaros pradžioje.
Tiesą sakant, tokius mano nupieštus vaizdus dažniau regi spanguoliautojai ar gamtą paveiksluojantys fotografai, nei žvejai, kadangi meškeriotojai į panašias vietas rečiau užklysta. Nebent vietiniai žuvų gaudytojai, nes po pelkynus vaikščioti ir klaidu, ir netgi pavojinga. O ir žvynuotųjų čia pasirinkimas menkas. Rastum veikiausiai lynų, ešerių, galbūt mūsiškės „veislės“ tų tikrų aborigeninių auksinių, gal ir azijinių sidabrinių karosų, raudžių...
Lietuviškos duonos „kukulis“
Apie visas išvardytas žuvis nerašysiu, pakaks šįsyk raudžių. Beje, šios žvynuotųjų rūšys gali gyventi tokiame vandens telkinyje ir visos kartu, nors tai – bene rečiausias variantas mažame miško ežere, paprastai aptiksi kokias dvi, tris, o gal tik vieną. Raudės paprastai čia vienintelės nebūna, tai labiau būdinga ešeriams, lynams, karosams, nes visgi jos nėra tokios ištvermingos deguonies trūkumui ir rūgščiam pelkių vandeniui, nors ir šias žvynuotąsias galėtume priskaičiuoti prie dažniau sutinkamų distrofiniuose miško ežeruose.
Ir tuomet galimi du variantai – arba raudžių devynios galybės ir jos smulkios, nes trūksta plėšrūnų, arba plėšrūnų yra, o tai, kaip supratote, bus ešeriai (gali pasitaikyti ir lydekų), todėl raudės užauga tikrai svarios. Mums, suprantama, įdomus antrasis atvejis.
Raudes esu žvejojęs daug kartų, tačiau ligi šiol neapsisprendžiau – tai yra baikščios žuvys ar nelabai. Nes pasitaiko, kad žuvaujant kitas žvynuotąsias jos tiek suįžūlėja, kad apspinta plūdę ir ją baksnoja nosimi. Tačiau kitąsyk baidosi net staigesnių meškeriotojo judesių. Manding, kad tai labiausiai priklauso nuo konkretaus vandens telkinio, nuo raudžių „alkanumo“ laipsnio ir jų dydžio. Juk kaip-ne-kaip mažesniosios visada yra tik „vaikai“, o jie juk smalsūs.
Kadangi rašau su miško, kaimo „kvapu“ tai ir siūlyčiau raudes gaudyti senoviniu būdu. Vėlgi, kalbu apie dideles šios rūšies žuvis, nes smulkmė mūsų nedomina.
Pastebėjau vieną įdomų dalyką. Stovinčių, o juolab tokio tipo vandenų karpinės žvynuotosios labiau mėgsta duoną, bet ne batoną. Upėse mes šapalus praktiškai visada žvejojame batonu, į jaukus pilame saldžių džiūvėsių, o dumblinguose ežeruose lynus, karosus sėkmingiau gundome paprasta duona, į prievilus irgi įmaišome jos trupinių. Galbūt taip todėl, kad tų telkinių vanduo yra rūgštelėjęs, o šis masalas irgi ne saldus, tamsesnis ir natūralesnis. Aš tik spėlioju, bet, manding, būtų gana logiška.
Apie tai užsiminiau ne šiaip sau, nes raudės gerai kimba ant tos paprastos lietuviškos duonos. Nereikia plutų, nereikia mauti ant kabliuko ir minkštimo, kaip darome dabar meškeriodami šapalus. Ir taip todėl, kad mažos raudelės ims gnaibyti masalą po kąsnelį, jos tai sugeba.
Jei upėje batono minkštimo „nesulesa“ smulkmė, tai tik dėl to, kad žuvaujame tėkmėje ir mažos žuvys, tokios kaip aukšlės, veikiausiai tiesiog nespėja paskui plaukiantį stambų masalą. Nežinau, kas būtų, jei šalia šapalų plaukiotų ir raudės, tačiau ten paprastai jų nėra arba pernelyg mažai.
Todėl imame duonos minkštimą, jį suminkome tarsi tešlą ir piršto galo „bumbulą“ kabiname ant kabliuko. Beje, geriau kabliuką visai paslėpti, palikti kyšoti tik patį smaigalį. Nors irgi nebūtina – stambi raudė praris tokį masalą iki skrandžio. Bet daug kas priklausys nuo to, kada pakirsi.
Jei bandysi kirsti vos plūdei panirus – nieko gero neišeis, paprasčiausiai masalas išsprūs žuviai iš gerklės. Nors aš nežinau, gal ir tos didelės raudės tarsi lynai ragauja vilioklį, bet veikiausiai ne, nes raudėms paprastai griebia masalus nesivaržydamos. Turbūt esmė tame, kad praryta duona patyžta, sutraiškoma giliau gerklėje. Kaip ten bebūtų, tačiau panirus plūdei reikia išlaukti kelias sekundes.
Geriausiai taip vilioti „languose“ tarp lūgnių, lelijų lapų. Nesvarbu, kad raudžių nesimato, jos atplauks. Tai atviresniuose plotuose raudės tarsi šėlsta, virpina vandenį rankiodamos nuo paviršiaus vabzdžius. Bet paprastai ten būna smulkesnės žuvys, nes didžiosios plaukioja žemiau.
Viename būryje dažnai yra įvairaus dydžio egzempliorių, tik stambiosios – atsargesnės. Ir dieną, jos slapstosi kur nors pavėsyje, kam labai tinka mano minėtų vandenžolių lapai. Raudės čia randa ir maisto, nes augalų stiebais, lapų apatine puse slankioja įvairių vabzdžių lervos, sraigės, dėliukės ir kiti panašūs sutvėrimai.
Galima bandyti jaukinti. Tam tiks ta pati duona, jos pluta ir minkštimas. Yra racijos mėginti į vandenį mesti kokį nors pasidarytą jauką iš įvairių grūdų, košių, įmaišius (beje, ši sudedamoji dalis tam labai tinka) avižinių, kvietinių, miežinių dribsnių, kurie ilgai skęs.
Pasiteisins ir įvairiausi „pirktiniai“ prievilai, esmė – jie turi subirti vandens paviršiuje ir kuo ilgiau grimzti. Aišku, kuo stambesnės frakcijos toks jaukas – tuo geriau.
Žiogas arba žiogų „puokštė“
Kitąsyk didelės raudės mieliau ėda seną „tautinį“ masalą, kuris, deja, pernelyg judrus vyresnio amžiaus žvejams. Kalbu apie žiogus, kurie... išties yra ne žiogai. Tai – skėriukai, tai jų pilnos pievos, tai jie kaip žiogai čirškia, šokinėja, būna rusvi, žalsi, pilkšvi, tačiau už tikruosius žiogus bene dvigubai mažesni. Išskirtinis požymis – gerokai trumpesnės nei žiogo „antenos“ (ūsai), bet kas ten jas matuos...
Liaudyje skėriukai taip pat vadinami žiogais ir vargu ar daug kas žino, kad tai yra net ne tos šeimos vabzdžiai. Bet nesiplėčiau botanikoje, ornitologijoje, tad entomologijoje irgi smarkiai neįsibėgėsiu, paminėsiu vien tai, kas būtina žinoti žvejams.
Taigi „žiogų-nežiogų“ ant kabliuko galima verti vieną ir du, ir tris, priklausys nuo tų vabzdžių dydžio bei raudžių įgeidžių. Bet pačios stambiausios raudės gali apžioti ir tikrąjį žaliąjį žiogą (žiogų pas mus yra 7 rūšys ir nebūtinai jie tik žali), kuris išauga iki 4 cm. Tiesą sakant, tiks žūklei ir tikrieji žiogai, bet jų pas mus tiek daug nėra.
Kaip matote, apetitu minėtos žuvys nesiskundžia ir žiobtai nėra tokie menki, kaip į jas panašių ir nuolat painiojamų kuojų. Raudžių lūpos labiau nukreiptos į viršų, akys didesnės nei kuojų ir tai rodo, kad raudės įpratusios misti ant vandens nukritusiais vabzdžiais.
Reikėtų dar pasakyti, kad tiek žiogus, tiek ir skėriukus ant kabliuko kabinkite nurovę jų ilgąsias kojas. Ne todėl, kad vabzdžiai gali žuvims įspirti, bet žvynuotosios tada arba iš tiesų nepraris masalo, arba ilgai su juo „žais“, nes žiogus, kaip taisyklė jos stengiasi ryti nuo uodegos. Nemaloni procedūra kažkam kojas sukinėti, tegul ir vabalui, bet tokia ta žvejo dalia – kartais tenka būti pragmatišku ir visokius sentimentus nustumti į šalį.
Tačiau gal nereikėtų to daryti tik prisigaudžius žiogų, nes kojos jiems neataugs – tai yra mitas. Laikykite vabzdžius plastikiniame butelyje su skylutėmis, neišlakstys, o po žūklės, jei dar liks, paleisite.
Tiesa, nepaminėjau dar vieno svarbaus skirtumo tarp žiogų ir skėriukų. Jo nesimato, bet galite pajausti, jei jau tą masalą gaudysite ir kūno dalis bandysite rauti. Kaip? Savo pirštais, nes žiogas kanda, o skėriukai – ne. Ir, sakyčiau, gana skaudžiai, nes juk jis visaėdis, sugriaužt gali kokį vabalą ar jo lervą, netgi kanibalizmas jam nesvetimas. O skėriukas neįkas, nes yra vegetaras.
Įsijautęs į vabalų aprašymus nepaminėjau pagrindinio dalyko – sistemėlės. Nieko ten gudraus nėra: plūdė, vienas švino šratelis, atitinkamas pagal masalą kabliukas. Valas maždaug 0,14–0,16 mm. Pavadėlis – vos plonesnis.
Galima žvejoti ir su mažesnio diametro pagrindiniu valu, bet raudės gijos storiui nėra labai opios, nebent tai palengvins toliau ir taikliau užmesti masalą. Tačiau plonas valas greičiau trūks, o užsikabinimų gaudant tuose pusiau supelkėjusiuose ežeriukuose, kur žalumos vos ne daugiau nei vandens, tikrai neišvengsite. Ir traukti žuvį tokiomis sąlygomis su stora gija patikimiau.
Plūdę rinkitės iki poros gramų plūdrumo, su trumpa antena, geriau neryškiu kūneliu ir trumpu kyliu. Labai gerai yra perveriamos kiaurai, nes tokios neužsikabina už augalų.
Šratelio ant valo pakaks vieno. Jis šiaip ar taip atlieka ne gramzdo, bet reikalingo užmetimui svorio vaidmenį. Svarelį pritrauki prie pat plūdės, nureguliuoji maždaug metro gylį po juo ir leidi masalui laisvai skęsti. Raudės mėgsta, kada vilioklis grimzta, tada dažnai jį griebia. Jei tąsyk nečiumpa, vis tiek joms neįtemptas kabantis vandens storymėje masalas geriau, nė nežinau kodėl.
Kimbant raudei plūdė čiuožia, bet taip paprastai būna meškeriojant žiogais. Jei meškerioji duona – plūdė tiesiog dingsta iš akiračio – žuvys masalą, kaip sakiau, griebia be ceremonijų. Nors gal ir ne ta priežastis – žiogai pradžioje neskęsta (juos sėkmingai didelės raudės ris ir tokiu atveju), o jei skęsta – lėtai, tad plūdė veikiau vandens paviršiumi čiuožia todėl, kad masalas buvo sugriebtas dar nenugrimzdęs.
Kadangi tokių ežerų krantai pelkėti, klampūs, žolėti, kitąsyk būna sunku prieiti prie vandens. Geriau, suprantama, žuvauti iš valties. Kita vertus, iki vandens telkinio valtį atsigabenti sudėtinga.
Tačiau tai, ką dabar parašiau, tiks nebūtinai miško ežeriukams, lygiai taip pat galima žuvauti ir tvenkinyje, ir bet kokiame ežere. Tiesiog norėjau truputį nuo civilizacijos atitrūkti. Bent mintimis.
Romualdas Žilinskas
