Blizgės iš praeities ir dabarties
Esu linkęs į įvairius žvejybinius kraštutinumus. Tarkim, spiningaudamas: vieną ar du sezonus daugiausiai gaudau guminukais, po to imu žvejoti vobleriais, po kelių metų dažniausiai plėšrūnes vilioju sukriukėmis ir t. t. Man taip yra įdomiau. Paradoksas, kad savo spiningautojo „karjerą“ pradėjęs vartiklėmis, jas vėliau mečiau tiesiog į kampą ir gal dešimtmetį apskritai šiais masalais nežuvavau. Ir dar – salačius tendencingai pradėjau gaudyti vobleriais, tik vėliau grįžau prie senų gerų besivartančių blizgių, o dar po metų bandžiau mokytis žūklės pjautinėmis blizgėmis gudrybių.
Kiek teko stebėti salačius tendencingai viliojančius spiningautojus, beveik kas antras šiuos plėšrūnus žvejoja arba besivartančiomis blizgėmis, arba pjautinėmis, o kita pusė – abiem metaliniais masalais. Jei man reikėtų rinktis, kokią vieną blizgę siūlyti salačiams – balsuočiau už vartiklę.
Vartiklė, kad ir kaip „bevartytum“, yra universalesnė už pjautinę blizgę, ir kalambūras čia niekuo dėtas, tiesiog besivartančių yra daugiau įvairių modelių. Be to, kai salačiai būna labai vangūs ir tupi giliai, vartiklę įmanoma lėčiau ir tolygiau traukti gilesniuose vandens sluoksniuose, ką su pjautine padaryti gerokai sudėtingiau.
Atvirai pasakius, aš devynias dešimtis žūklės laiko praleisdavau svaidydamas gal penkias ar šešias tokio tipo blizges, kurios tikrai patikdavo ir iki dabar patinka Neries bei Nemuno salačiams, o kitas „metalas“ neretai likdavo nė vandens nesuvilgytas. Išimtį darydavau naujai įsigytam masalui, nes stengiausi suprasti, kaip jis dirba, kiek yra kibus ir galbūt bus įtrauktas į tų pastoviai naudojamu vilioklių sąrašą.
Trumpas intarpas. Rašau būtuoju laiku, nes vėliau, kai pradėjau dirbti „Meškeriotojo“ žurnale, tapau to leidinio redaktoriumi, dar po to įkūrėme ir „Žūklės“ žurnalą, kurio vyr. redaktoriumi buvau visą jo egzistavimo laiką, mano konservatyvus požiūris į spininginius masalus smarkiai pakito. Normalu, nes teko sutikti daug gerų žvejų, bandyti begalę įvairiausių masalų (neneigsiu, kartais ir reklaminiais tikslais), kas performavo mano požiūrį į spiningavimą apskritai. Bet dabar kalbu apie anuos senus laikus, kurie paliko irgi nemažos patirties.
Nustebsite, tačiau anuomet visai sėkmingai spiningaudavau beveik vien balto metalo besivartančiomis blizgėmis, nes geltonos bei varinės salačių žūklėje man kažkodėl pasiteisindavo labai retai. Kai kurie Kauno spiningautojai tvirtindavo (jų tiesa, vėliau įsitikinau), kad minėtos dvi spalvos neretai, ypač rudeniop suvilioja salačius, bet aš užsispyrusiai laikiausi kitos nuomonės. Galbūt čia suveikė meškeriotojams įprastas dėsnis – kuo dažniausiai gaudai, tuo ir pagauni.
Kita vertus, baltas metalas gali būti pačių įvairiausių atspalvių – nuo akinamai blizgaus iki tamsiai pilko. Štai tuo ir „žaisdavau“, atsižvelgdamas į vandens skaidrumą bei upę, kurioje žvejodavau. Būtent vandens telkinys dažnai lemdavo, tamsią ar šviesią vartiklę tą dieną bandysiu: Neries salatis linkęs griebti tamsias, o Nemuno – labiau tviskančias blizges. Praktiškai visos mano tuometinės „topinės“ vartiklės buvo vienodo blizgumo, todėl kai kurias kaitindavau virš dujinės viryklės ir taip prigesindavau tviskesį. Priklausomai nuo metalo ir kiek ilgai jį kaitinsi (dengtas sidabru blizges tai irgi liečia), vartiklė gali kiek pagelsvėti, įgauti melsvą atspalvį arba pasidaryti tamsiai pilka.
Kartais darydavau dvispalves – palaikytos virš ugnies ir patamsėjusios blizgės vieną pusę „nušlifuodavau“ smulkiu švitriniu popieriumi, ilgai trindavau vilnoniu skudurėliu, kitąsyk net dengdavau laku, kad vėl nepatamsėtų. Panašiai išgaudavau „pereinamą“ blizgesį arba savaip ryškindavau, jei būdavo išmušti ant metalo, žvynus. Kartais, kai tiko masalo žaidimas, pigias blizgančias it veidrodis kinų gamybos blizges tiesiog nutrindavau švitriniu popieriumi, nes po plonu tviskančio metalo sluoksneliu paprastai yra tikro metalo lydinys, dažniausiai geltonas arba žalvario spalvos. Tada uždažydavau sidabro spalvos dažais, dengdavau laku. Būdavo, kad vieną pusę palikdavau gelsvą. Beje, šitos ir anksčiau minėtos dvispalvės blizgės kartais nurungdavo net ir standartines Nemuno ir Neries salačiams skirtas atitinkamo tamsumo vienspalves balto metalo vartikles...
Visgi konkreti upė nėra vienintelis orientyras, nes renkantis blizgių atspalvius, tenka derintis ir prie orų. Jei vasarą šis faktorius nėra labai aktualus, rudeniop saulėtomis dienomis salačiai pageidauja tamsesnių vartiklių, o apniukus geresnių rezultatų padeda pasiekti šviesios, kartais lyg veidrodis tviskančios blizgės. Arba dažytos. Bet tai – jau vėlesnė mano patirtis, kuriai reikėtų skirti atskirą straipsnį.
Jei žvejočiau su tuo požiūriu, kokį turėjau anksčiau ir pridėčiau patirtį, kurią įsigijau vėliau, bet reikėtų rinktis emale dengtas blizges, nedvejodamas imčiau „Rhino Mag“ arba „Rhino Xtra Mag“ vartikles (jomis gaudau ir dabar), nes faktiškai šie masalai yra tarsi sukurti salačių žūklei. Visais aspektais: spalvinė gama, dydis, svoris, forma, žaidimas.
Keletas patarimų apie vartiklių traukimą. Mėtyti vartikles tėkmėje reikėtų išilgai upės arba prieš srovę, nes traukiamos prieš tėkmę jos smarkiau pakyla nuo dugno. Visgi mano pasirinktų „Rhino“ tas pakilimas minimalus, ypač sunkesniųjų „Rhino Xtra Mag“ (27 g). Tai lemia jų forma, tik traukti prieš tėkmę derėtų lėčiau.
Vasarą paprastai spiningauju lengvesnėmis blizgėmis, nes upės nusenka, apželia vandens augalais. Tada ir šiuos masalus traukiu greičiau, pačiu upės paviršiumi, dažnai tiesiog tolygiai sukdamas ritės rankenėlę. Tačiau geresni rezultatai gaunami tada, kai leidi vartiklei šiek tiek planiruoti – traukdamas masalą darai nedidelę pauzę arba iki minimumo sulėtini ritės sukimo greitį. Tai panašu į gaudymą skęstančiais vobleriais – masalas leidžiasi dugno link, o patrauktas vėl pasiekia darbinį gylį. Gaudant rėvose šis manevras pavojingas, pasitaiko, kad blizgė įstringa tarp akmenų. Visgi neretai rizikuoju, nes netraukiama spurdanti tėkmėje vartiklė gana dažnai sudomina pasyviai kimbančius salačius arba išprovokuoja juos pulti tuomet, kai jie plaukia paskui masalą.
Romualdas Žilinskas
