Bizono medžioklė arba kaip pagauti amūrą
Nors amūrą (turiu omenyje baltąjį, nes ši rūšis yra paleista į mūsų vandenis) daug kas vadina vandens karve, aš visgi linkęs jį tapatinti su bizonu. Visų pirma todėl, kad karvių niekas nemedžioja, o, kaip vėliau pamatysite, kartais amūro žūklė primena medžioklę indėnų stiliumi. Antra – ši žuvis tokia stipri priešininkė, kad romiu gyvuliu – karve, ją tiesiog liežuvis neapsiverčia pavadinti. Kita vertus, užkibęs amūras veikiausiai išsyk savo jėgos nedemonstruos, kas būdinga tam laukiniam žolėdžiui gyvuliui, bet jei įsiutinsi – laikykis...
Nors tikriausiai mums nėra aktualu, kaip šią žuvį šauksime, daug svarbiau, kad amūras masalais susigundytų ir užkibęs krantą pasiektų. Deja, amūrų meškeriojimą mūsų vandenyse dar gaubia paslaptis, negirdėjau, kad kažkas užsiimtų tiksline jų žūkle. Bet ir šioje srityje yra jau nemažai pažengusių, kalbu apie profesionalius karpių gaudytojus. Ir čia matau kelias priežastis.
Karpiniuose tvenkiniuose, ežeruose dažnai šalia karpių prileidžiama ir amūrų. Šias žuvis pastaruoju metu itin pamėgo privačių vandens telkinių savininkai, tad jų į mūsų vandenyse plauko nemažai. Amūrai čia nesidaugina, tačiau puikiausiai peržiemoja ir, pasak karpininkų, jau 7 °C temperatūros vandenyje tampa aktyvūs, maitinasi.
Amūrai dažnai lankosi karpių pamėgtose vietose, jie ryja karpiams skirtus jaukus ir sėkmingai gundosi ant karpiams skirtų masalų. Gal ne visus vilioklius mėgsta vienodai, bet daugelio tikrai neatsisako. Karpių gaudymo varžybų metu amūrai yra įskaitinės žuvys, todėl visai logiška, kad karpininkai vis labiau domisi jų žūkle.
Kažkada stambių amūrų bandos plaukiojo Elektrėnų mariose, ten 2014 m. liepos 27 d. ir buvo nušautas (va, vėl medžioklė...) 25,2 kg svorio bei 110 cm ilgio kol kas didžiausias oficialiai užregistruotas Lietuvos vandenyse baltasis amūras. Aš kalbu apie povandeninę žūklę, nes tą žuvį nukovė vilnietis povandenininkas Andrius Silickis. Nežinau, kokia dabar situacija Elektrėnų mariose, bet, tarkim, Ilgio ežere didžiulių amūrų sumeškeriojama pakankamai daug, tai man pasakojo jau minėti profesionalūs karpių gaudytojai.
Amūrai auga labai greitai ir optimaliomis gyvenimo sąlygomis pasiekia net 45 kg svorį. Bet mūsų platumose vargu ar taip nutiks, nes amūrai – šiltamėgės žuvys. Nors kas ten žino, juk karpiai ir pas mus išauga labai dideli.
Agurkai, bulvės, avižos ir visa kita
Niekam ne naujiena, kad amūrai yra žolėdžiai, o žolėdėms žvynuotosioms parinkti tinkamą vilioklį kartais būna labai sudėtinga. Kiek pamenu, elektrėniškiai žvejai amūrus bandydavo vilioti agurkais ir salotomis. Nesu tikras, kad tai pats geriausias masalas, visgi šie žolėdžiai dar išsiskiria ir tuo, jog yra sunkiai nuspėjami bei išrankūs. Tikėtina, kad jų meniu skirtinguose vandens telkiniuose vis kitoks, nes žolių irgi yra įvairių, vis kitokį tenka siūlyti ir masalą.
Beje, rudenėjant amūrai neatsisako ir gyvūninės kilmės maisto, kurio didžiumą sudaro moliuskai bei ant vandens paviršiaus nukritę smulkūs skraidantys vabzdžiai, netgi ryja smulkų mailių ir yra pasitaikę atvejų (bent vieną tikrai žinau, esu jo liudininkas), kad šių žuvų pagavo spiningautojai ant dirbtinių masalų. Atsitiktinumas tai ar galbūt kažkokia lietuviška tendencija – sunku pasakyti, nes lygiai taip pat girdėjau nutikimą, kuomet lydeka čiupo... dugninės šėryklėlę. Ir netgi buvo sėkmingai ištraukta.
Kita vertus, labai nenustebčiau dėl amūrų įpročių kitimo, nes sulaukėję stambūs karpiai retsykiais pakliūva ant mikromasalų, tik ištraukia žvejai juos retai – įranga pernelyg subtili stambiai ir kovingai žuviai. Tik nepainiokite amūrų su plačiakakčiais, pastarieji gana dažnai užkimba gaudant spiningu.
Ypač tokios galimybės padidėja upėse arba dideliuose stovinčio vandens telkiniuose, kur amūrai tampa jau ne „kultūrinėmis“ žuvimis, bet gyvena pagal jiems užkoduotus gamtos dėsnius. Į upes amūrai patenka atsitiktinai, nors labai norėtųsi, kad žuvininkai jų prileistų specialiai, kadangi šios žuvys kuo puikiausiai mūsų upėse (bent jau Nemune) pritampa.
Taigi, amūrams vilioti tinka jau minėti agurkai, salotos... Kas dar? Sako, kad jie kimba ant persikų puselių, meliono gabalėlio, vyšnių, net galima sugundyti kokia nors ant kranto augančia žole.
Tačiau yra įprastesnių bei universalesnių masalų, kurie labiau būdingi mūsų vandens telkiniams ir mūsų žvejams. Tai gali būti nedidelės bulvikės arba jų gabaliukai, įvairūs grūdai bei kukurūzai. Pastarieji geriau ne konservuoti, o iššutinti, kaip, beje, ir grūdai – kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, bei pagardinti porele ant kabliuko užmautų musės lervų. Šitokį kąsnelį amūrai kitąsyk mielai ryja, deja, jis traukia ir kitų tame vandens telkinyje esančių karpinių žuvų dėmesį.
Dėl šios priežasties amūrai paprasčiausiai nespėja užkibti, nebent telkinyje jų yra devynios galybės. Kaip slaptą „ginklą“ galima panaudoti siūlinių dumblių kuokštą. Kalbu apie tuos „laumės plaukus“, kurių mūsų srauniose upėse apstu ant akmenų, tilto polių, betonuotų krantinių pamatų ir panašiai. Šis masalas gerai žinomas Vilniaus krašto meškeriotojams, tais ilgais dumbliais jie vėlų rudenį ir net žiemą sėkmingai gaudo Neryje stambias kuojas.
Kils klausimas – kur rasti tokią upę, kurioje galima pagauti ant dumblių amūrų? Aišku, kad nerasite, tačiau tą patį masalą galite siūlyti ir stovinčiame vandenyje gyvenančioms šios rūšies žuvims – joms tai yra tikras delikatesas. Bet kitaip nei meškeriojant kuojas, amūrams pageidautina ant didelio kabliuko mauti (tiksliau – rišti) stambų kuokštą dumblių, jų ilgis turėtų siekti apie 10 cm ir daugiau.
Trumpai apie žūklę Kazachstane
Tikriausiai įdomu, kaip amūrai gaudomi Amūro upėje? Atvirai pasakius, kad nelabai žinau, o į internetines nuorodas žiūriu nepatikliai. Neabejoju, kad masalas jiems gundyti būna augalinės kilmės.
Bent jau taip man pasakojo žūklavę Ilio deltoje lietuvaičiai. Ilio upė randasi Amūro kaimynystėje, ji įteka į Balchašo ežerą, tad, manyčiau, didesnio skirtumo tarp abiejose Azijos upėse gyvenančių amūrų nėra. Žūklė ten, tiesą sakant, mums pasirodytų keista ir turinti mažai ką bendro su sportiškumu.
Nebandydamas pasakyti ką nors gudresnio, nei yra iš tiesų, cituosiu save patį. Keistai gal skamba, tačiau tai mano brolio Rimvydo pasakojimo ištrauka iš 2014 m. Žūklės žurnale publikuoto straipsnio apie žūklę Balchašo ežere ir Ilio deltoje, kur užsimenama ir apie šias žuvis, o vienoje nuotraukoje yra ir 15 kg vietinis amūras:
„...Žadėjau papasakoti apie amūrų žvejybą. Jei manote, kad tai kažkas azartiško – klystate. Tačiau originalumo joje tikrai netrūksta.
Imama švendro viršūnėlė, pageidautina žalesnė, jaunesnė, ji nupjaunama. Tą švendro juostelė užvyniojama ant kabliuko ir pirštais suplėšomi galai – padaroma daug smulkių „siūliukų“. Galop išeina toks žalias papuręs kuokštelis.
Gidai žino vietas, kur labiausiai tikėtina pagauti amūrų – ten surišamas švendrų kuokštas, o prie jo pririšama dar ir meškerė. Masalas užmetamas palei pat švendrus (minėjau, kad gylis ties augalų siena sminga stačiai žemyn), bet svarbiausia, kad kabliukas su masalu būna vieno-dviejų sprindžių gylyje. Viskas – dabar įranga paliekama nakčiai.
Ryte atplauki ir susirenki amūrus lyg kokius obuolius. Nesvarbu, kokio dydžio pasitaikys žuvys – nors jos ir labai stiprios, yra vienos stipriausių apskritai, tačiau meškerės iš surištų švendrų ištraukti vis tiek nepajėgia, negali nutraukti ir storo valo.
Bet atplaukus meškeriotojams, užkibusios žuvys priešinasi, todėl tenka labai pavargti, kol stambesnį amūrą įsikeli į valtį. Tie, kurie išsitraukė didelius amūrus, vis dalijosi įspūdžiais – per naktį pavargusi žuvis, bet kokia galinga!
Stebėdavau bazės žvejus. Jei kuris nors ekipažas keliasi anksčiau kitų ir skuba kuo greičiau plaukti į žūklę – beveik aišku, kad jie ruošiasi „nusirinkti derlių“. Žinoma, aš bandau pasakoti vaizdžiai, tad nereikia manyti, jog tų amūrų Ilyje yra didžiausi pulkai...“
Tiesa, štai čia randu nedidelį, bet gana svarbų skirtumą tarp amūrų „ten“ ir „čia“. Pas mus šios žuvys į masalus žiūri gana įtariai ir juos ragaudamos gali išspjauti ne tik todėl, kad skonis nepatiks, bet ir pajutusios kabliuką. Nors gal reikšmės turi tai, kad amūrai savo gimtinėje dažniau žvejojami tekančiame vandenyje, o Lietuvoje gaudomi stovinčiuose telkiniuose.
Ilyje 10–15 kg amūrai yra įprastinis laimikis. Žinoma, turistaujantiems Kazachstane žvejams tiek ši žūklė, tiek ir tokios rūšies stambus laimikis – didelė egzotika, nes pasigalynėti su stipria žuvimi svajoja daug kas.
Ėdrumas – neišpasakytas
Na, o mūsiškių amūrų žūklei galima pasirinkti dvi taktikas: arba meškerioti sėdint vienoje vietoje ir gausiai jaukinti, arba medžioti šias žuvis kone tiesiogine šio žodžio prasme. Pradėsiu nuo antrojo varianto, kuris labiau pasiteisina nežinomuose vandens telkiniuose.
Amūrai nemėgsta nardyti dideliuose gyliuose, paprastai maitinasi seklumose arba vandens paviršiuje, viduriniuose jo sluoksniuose. Anksti ryte arba vakarėjant šios žuvys pakyla į vandens paviršių ir galima jas pamatyti iš tolo plika akimi. Amūrai išsiduoda savotiškais sukiniais, tad jų nesupainiosi su jokia kita žuvimi. Kita vertus, kaip sakiau, amūrą galima tiesiog pamatyti ir, jei tik skiriate žuvis, atpažinti.
Radus tokią vietą, reikėtų nieko nelaukus užmesti ten masalą, nes amūrai nuolat plauko po vandens telkinį, keičia maitinimosi plotus ir ilgai viename neužsibūna.
Bet yra problema – šios žuvys akylos ir baikščios, tad žvejo stotas, meškerės mostas kaip mat jas išgąsdins ir amūrai dings iš akiračio. Todėl ant kranto reikia elgtis labai atsargiai, vengti triukšmo, staigių judesiu, sėlinti prie vandens iš už medžių, krūmų ir panašiai. Maskuojanti žvejo apranga šiuo atveju yra privalumas. Masalą reikia užmesti plastišku nestaigiu judesiu pasistengiant, kad plūdė netekštelėtų į vandens paviršių.
Nedideliuose komerciniuose tvenkiniuose, kur karpiai bei amūrai pastoviai maitinami įvairiais grūdais ar kitokiais pašarais, vandens teškėjimas jiems gali asocijuotis su jaukinimu, tad ten prievilo rutulio pliaukštelėjimas turi atvirkštinį efektą. Čia labiau pasiteisina ir pastovaus jaukinimo taktika, kuomet žvejys laukia atplaukiančių žuvų.
Amūrus vilioja ir drumstas vanduo, o tai galima pasiekti mėtant į telkinį smulkios frakcijos jauko rutulius. Taip pat efektyvu, kai prievilo rutuliai yra suspausti ne itin įmirkę, t. y. pilnai nesugėrę drėgmės, arba (ir) turi stambesnių plūdrių dalelių, pavyzdžiui, kvietinių dribsnių, kurios yrant rutuliams kyla į vandens paviršių.
Jaukinti derėtų gausiai, pirmuosius rutulius, kurios privilios žuvis reikėtų, kaip sakiau, daryti iš smulkaus vandenį drumsčiančio prievilo, tačiau vėliau geresnį efektą duos daugiau stambių dalelių (įvairių grūdų, netgi smulkintų bulvių, batono) turintys jaukai, kurie padės išlaikyti žuvis vienoje vietoje ilgesnį laiką ir privers leistis į gilesnius vandens sluoksnius, kur jos ras ir masalą.
Nebijokite permaitinti amūrų – tai itin ėdrios žuvys. Beje, jos reaguoja į įvairius kvapus, tad vertėtų paeksperimentuoti ir su jais. Visgi daug kas priklauso nuo vietos pasirinkimo – nors šios žuvys ir nuolat plauko, bet ir jos turi pastovų maršrutą, kuris neretai priklauso nuo oro pokyčių ir vandens lygio. Ežeruose ir tvenkiniuose vandens lygis kinta ne taip staigiai, kaip upėse, visgi po užsitęsusių liūčių gali būti apsemtos priekrantės, tada verčiau atsisakyti šių žuvų žūklės, jei naudosite tokią meškeriojimo taktiką, nes jos bus arti krantų ir kimš į savo skilvius visa žalumą, kuri neseniai dar buvo krante.
Labai neblogos vietos amūrams vilioti yra nutolusios nuo kranto žolėtos seklumos, juos apskritai verta gaudyti netoli vandens augalijos, nes laisvi vandens plotai – ne amūrų stichija. Nors amūrus ir matote vandens paviršiuje, masalą vertėtų siūlyti netoli dugno arba viduriniuose vandens sluoksniuose.
Galingai žuviai – galinga įranga
Geriausiai amūrus gaudyti su slankiojančia plūde, pavadėlį rišti ilgą (nuo 0,8 m ilgio), svarelius išskaidyti kiek galima plačiau, kad masalas skęstų palengva. Didžiausia tikimybė kibimui yra tada, kai vilioklis grimzta. Kita vertus, jei nesulaukėte tuo metu kibimo, permesti masalo greitai nevertėtų, kadangi nuolat mojuojant meškere išbaidysite atsargias žuvis.
Amūrus galima gaudyti ir dugninėmis, tokiu atveju reikėtų naudoti paternoster sistemėlę taip pat su labai ilgu pavadėliu, jo ilgis gali siekti iki 1,5 m. Žinoma, gaudant masalas veikiausiai gulės dugne, galbūt bus pakibęs ant povandeninių augalų, bet alkanos žuvys vilioklį ras. O gal ir ne.
Kad geriau rastų, verta pasinaudoti karpininkų patirtimi ir aukščiau masalo ant valo maždaug poros sprindžių atstumu užmauti mažytį maskuojančios spalvos putplasčio rutuliuką, kuris pakels masalą virš dugno ir augalijos.
Visa tai, ką aš rašiau yra labiau skirta pradedantiesiems žvejams arba tiems, kurie tik probėgšmais bandys meškerioti amūrus. Kaip juos gaudyti profesionaliai ar bent jau profesionaliau, galite rasti Lietuvos Karpininkų Asociacijos puslapyje, kur yra labai išsamus aprašymas, ten matysite ir sistemėlių brėžinius – Zig Rig montažus. Nors straipsnio autorių ir pažįstu, tačiau tai ne pretekstas perrašinėti savais žodžiais jo mintis, juk būtų elementarus plagiatas.
Tačiau autoriui visgi paantrinsiu – amūrų žūklei reikalingas didelis kiekis stipraus monofilamentinio valo, o tai reiškia, kad naudosime ne plonesnę nei 0,28 mm pagrindinę giją. Į pintus valus amūrai žiūri gana įtariai, tad tą sunkiai suviliojamą žuvį geriau gaudyti nerizikuojant, kad dėl to ji ignoruos masalus, ir žuvauti paprasta gija.
Taip pat reikės ir tvirtų įrankių (na, juk prie nendrių gal nerišime meškerių, kaip Kazachstane) – tiek meškerių, tiek dugninių iš Heavy kategorijos arsenalo. Ir pageidautina ilgesnių, nes masalą kitąsyk prireiks sviesti toli, ilgas kotas padės lengviau kovoti su galinga ir labai ištverminga žuvimi žolių raizgalynėje. Rites rinkitės irgi patikimas, kurias naudoja karpių žūklėje arba specializuotas feeder su dideliais daug valo talpinančiais būgneliais.
Esu girdėjęs, kad rudens pradžioje amūrus gali suvilioti net ir mėšlinių sliekų kuokštas, bet jie turi būti švieži, ant kabliuko užmauti 5–7 vienetai smulkių sliekučių. Atvirai pasakius, nebandžiau gaudyti sliekais, įtariu, kad tai labiau pasiteisins ten, kur, kaip sakiau, amūrų labai daug ir praktiškai visą žalumą, kurią jie galėjo suėsti, jau seniai suvirškinę. Bet jau pradedu teorizuoti – minėjau, kad amūrų žūklė yra dar palyginti mįslinga...
Romualdas Žilinskas
