Bendrais bruožais apie salačiams skirtus masalus
Bendraujant su salatininkais galima pastebėti keistą faktą – jie naudoja masalus, kurie gerokai skiriasi. Detaliau išnagrinėję situaciją pamatysime, jog kartais vieni spiningautojai pagauna daug plėšrūnų, o kiti – nė vieno, kitąsyk vienodai laimė šypsosi visiems.
Viskas labai paprasta – kai salačiai yra itin aktyvūs, o taip nutinka su bet kuriais plėšrūnais, svarbu ne masalas (vobleris, pjautinė blizgė ar vartiklė), tačiau teisingas vietos pasirinkimas ir gylis, kuriame reikia stengtis pasiūlyti grobuoniui vilioklį. Bet kurie iš minėtų trijų rūšių masalų gali pasiekti ir priedugnio zoną, ir gali būti labai sėkmingai traukiami paviršiuje – čia jau žvejo technikos reikalas bei sugebėjimas atrinkti modelius.
Salatis – sunkiai nuspėjamas plėšrūnas
Su antruoju atveju yra sudėtingiau. Man pačiam yra daug kartų buvę, kai salačiai kibdavo tik ant kažkokių konkrečių pjautinių blizgių. Arba sėkmingai gaudydavau vobleriais, beje, taip pat tik tam tikro dydžio ir spalvos modeliais, o tuo pat metu vartiklių ar pjautinių blizgių jie nenorėdavo. Kaip sakiau, netgi nereaguodavo į kitokius voblerių modelius ar spalvinius variantus.
Paaiškinimas toks – plėšrūnai buvo labai vangūs arba maitinosi tik tam tikros rūšies žuvimis.
Esu patyręs, kai geroje salatinėje vietoje vieną dieną šios žuvys čiupdavo tik pjautines blizges, o kitąsyk – voblerius arba vartikles. Būtų nenuostabu, jei tokie dalykai dėtųsi praėjus mėnesiui ar savaitei, tačiau vakar sėkmingai gaudęs vartiklėmis, kitą dieną lieku it musę kandęs, nes į tą pačią vietą atėjęs žvejys prie mano akių ištraukia tris ar keturis rudnugarius plėšrūnus pjautine blizge, o man niekas nekimba... Bet galimas ir atvirkštinis variantas.
To, prisipažinsiu, nesuprantu. Todėl visada stengiuosi apsidrausti – turiu įvairių masalų, juk kartais salačiai būna nenuspėjami.
Koks apskritai geriausias masalas salačiams? Į šį klausimą atsakyti galiu – tas, kuriuo gaudai nuolat ir esi įvaldęs visas jo žaidimo subtilybes, o spiningavimo tuo viliokliu techniką nušlifavęs iki menkiausių smulkmenų.
Netgi vėlų rudenį arba žiemą galima sėkmingai gaudyti salačius. Tai faktas, nors dauguma spiningautojų šių plėšrūnų tokiu metų laiku jau nebežvejoja. Ir kimba tuomet salačiai spiningaujant visais minėtais masalais, be to, dar mielai griebia guminukus. Pastaruosius kitąsyk netgi geriau nei blizges ar voblerius.
Guminukais dažniausiai tada žvejojama dviem būdais – aktyviai, sakyčiau, netgi „grubiai“ džigaujant arba pasirenkant pasyvoką tokio masalo traukimą. Tai priklauso nuo žūklavietės ir metų laiko.
Kuomet šaltame vandenyje gaudoma duobėje, pačiame jos dugne, kur būna suplaukusios žuvys, salačius galima išprovokuoti čiupti riperį „daužant“ upės dugną 28–32 g galvakabliu. Bet netgi žiemą salačiai kartais išplaukia, beje, rytais arba pirmoje dienos pusėje, į šalia duobių esančias smėlėtas ir sąlyginai seklias vietas, kur vieną kitą šios rūšies plėšrūną įmanoma sugundyti ta pačia silikonine žuvele, bet tik naudojant 12–16 g galvakablį.
Masalo spalva ir forma bus ta pati – tamsi juosva nugara ir baltas pilvas bei šonai, bet traukimo technika jau skirsis – reikia stengtis, kad guminukas ilgai sklęstų vandenyje, traukiamas jis itin lėtai.
Anksti pavasarį, kai ledai tik pasitraukia, istorija kartojasi iš naujo, abu būdai gali būti perspektyvūs, galbūt lėtesnis masalo pravedimas dabar visgi geresnis. Salačiai tuomet kažkodėl mieliau čiumpa šviesius tvisterius.
Panašiai ir nutinka žiemos pabaigoje, jei ji panaši į šiųmetę. Įdomu tai, kad rudenį paklausius riperius tokiu atveju keičia labiau uodegomis vibruojantys tvisteriai.
Beje, apie baltus masalų pilvus bei šonus... Lašišautojai šią žiemą vobleriais pagavo taip pat ir nemažai salačių. Ir bene kibiausias spalvinis variantas – juoda nugara ir pieno baltumo šonais bei pilvu modelis. Tiesiog „salatinė“ spalvų derinių klasika, kuri kartais patikdavo ir lašišažuvėms, antraip joms skirtus ryškiaspalvius voblerius žvejai nebūtų mainę į taip dažytus modelius.
Apie sugriuvusias teorijas
Kartais nutikdavo keistų dalykų, kuriems jokio loginio paaiškinimo neturiu. Galiu tik spėti, jog salačiai irgi išimtiniais atvejais reaguoja į erzinančias, provokuojančias spalvas. Pabrėžiu – tik išimtiniais, bet bandyti verta. Paprastai taip gali nutikti vasarą, kuomet tuos tipinius salačiams būdingų spalvų derinių voblerius pakeiti kokiu nors, tarkim, salotiniu ar netgi rausvu modeliu.
Tai, kad vakarėjant salačiai mėgsta alyvine spalva dažytas vartikles ir voblerius įsitikinau daugybę sykių, tačiau salotiniai ir rausvi masalai...
Nors gal ir ne naujiena, nes anksčiau esu matęs, kaip šiuos plėšrūnus Nemuno viduryje žvejai gaudydavo savadarbiais ryškiai raudonais pilkeriais. Neabejoju, kad kai kas skaitydamas šiuos žodžius jau bando įsivaizduoti „kabliavimą“.
Galiu nuraminti – tai būdavo normalus spiningavimas ir tikrai ne kiekvienam įkandamas, kadangi reikalavo specifinės traukimo technikos. Taip pat ir labai varginantis, nes pakankamai masyvų vilioklį reikia sviesti iš visų jėgų, o traukiant išlaikyti atitinkamame vandens lygyje kaskart darant pauzes, kurių metu šie plėšrūnai dažniausiai ir užkibdavo. O griebdavo tuos vilioklius jie kaip ir dera – trišakis styrodavo gerklėje, bet ne nugaroje ar papilvėje.
Dabar nematau taip žvejojant. Gal todėl, jog pasidaryti panašių masalų žvejai tingi, gal dėl „šventos ramybės“ atsisakė taip žuvauti, kad neįtartų „kabliavimu“, gal tiesiog yra kitų vilioklių, kurie ne ką prasčiau sviedžiasi ir dirba atitinkamame gylyje – galiu tik spėlioti.
Gaudant salačius masalo traukimas bet kokiu metų laiku yra reikšmingas. Kai šie plėšrūnai itin aktyvūs ir maitinasi vandens paviršiuje, arba vasarą, kada jie akivaizdžiai „muša“, reikia naudoti pačiame vandens paviršiuje plaukiančius vilioklius, kuriuos traukiame labai greitai. Tai – irgi „salatinė“ klasika, tik šįsyk jau kalbu apie žvejybos techniką.
Bet kitais kartais aš geresnių rezultatų dažniausiai pasiekdavau vidutiniu greičiu, o kartais ir visai lėtai traukdamas vilioklius. Netgi gaudydamas vartiklėmis arba pjautinėmis blizgėmis atlieku patraukimus, t. y. sulėtinu ir pagreitinu masalų vedimą, leidžiu trumpai jiems skęsti, tokia masalo animavimo technika dažnai būna rezultatyvesnė. Gana didelė dalis spiningautojų-salatininkų dažniausiai naudoja tik tą vieną labai greitą masalo traukimą. Jau sakiau, kartais jis labai efektyvus, bet ne visada, rudenį ar žiemą – tikrai ne.
Šaltuoju metų laiku salačių galima pagauti ir blizge, bet tik tada ir ten, kur jie nors ir labai vangiai, bet vis dėlto išlenda pasimaitinti. Blizgė, beje, geriau vartiklė nei pjautinė, traukiama padugne stengiantis kiek įmanoma labiau sulėtinti jos traukimo greitį, leidžiama masalui kaskart planiruoti vandenyje.
Kartais padeda naudojama panaši technika, kaip gaudant lašišas ir šlakius, kada vartiklė ant įtempto valo tik prilaikoma ir atiduodama srovės malonei. Kuo toliau užmesi, tuo didesniu puslankiu blizgė patikrins žūklavietės plotą. Bet nebūtinai ji turi ridentis dugnu, gali vartytis ir viduriniuose vandens sluoksniuose. Tada geresni rezultatai paprastai pasiekiami ne balto metalo blizgėmis, kurios įprastos žvejojant salačius, bet varinėmis ir tamsaus geltono metalo.
Kitais metų laikais aš anksčiau apsiribodavau praktiškai viena blizgių spalva – balto blizgesio metalu. Tačiau čia taip pat yra tam tikrų niuansų. Šitoks metalas gali būti pritemdytas iki švino ar tamsinto sidabro spalvos arba gali tviskėti nikeliu.
Pavasarį, kai vanduo dar drumstas, geriau gaudyti labai blizgiomis vartiklėmis arba pjautinukėmis. Beje, vartiklių forma dabar gali būti netipinė salačiams – jos gerokai platesnės nei įprasta, netgi pjautinės blizgės bus plokštesnės. Tokiomis pat vartiklėmis kartais sėkmingai žvejojama ir vidurvasarį, bet srauniose rėvose, nes ten vanduo kunkuliuoja, tėkmė nevienalytė ir pasitikintis savo rega plėšrūnas tokius masalus mato geriau. Tačiau masalų traukimas kitoks nei pavasarį – blizges dera vesti gerokai lėčiau.
Kitais atvejais geriau kiek pritemdyto balto metalo masalai, o labai skaidriame vandenyje netgi visai tamsūs. Beje, tamsesnio balto metalo blizgės labiau pasiteisina gaudant salačius ir leidžiantis saulei. Esu minėjęs faktą, kad Nemune salačiai labiau mėgsta blizgesnius masalus nei Neryje.
Rašydamas straipsnį apie salačius, nė sykio neužsiminiau apie sukriukes. Sakyčiau, kad tai spiningautojų tinkamai neįvertintas masalas salačių žūklėje. Aš pastaruosius tris ar keturis sezonus vasarą visada sugundau po keletą šios rūšies plėšrūnų būtent sukriukėmis. Vėlgi, kas įdomiausia, dažniau būtent aglia tipo, teoriškai jos nėra tos, kurias salačiai griebtų pirmiausiai, bet praktiškai yra kitaip. Juk pagal visas teorijas šiuos sraunumų plėšrūnus derėtų gaudyti sukriukėmis su labiau ištęstais lapeliais.
Kita vertus, teorija sutapdavo su praktika, kuomet žvejodavau sukriukėmis su pasunkintais kūneliais, nes tokio tipo sukriukių lapeliai būdavo comet tipo arba dar siauresni. Tai tikrai puikūs masalai salačiams pagal visus parametrus – užsimeta nerealiai toli, savo forma atitinka jų mėgstamas aukas, traukiami greitai, žodžiu, bandykite tomis sukriukėmis gaudyti ir salačių suviliosite.
Bet jaunesni spiningautojai žuvauja beveik vien vobleriais, vyresni salačius gundo vartiklėmis arba pjautinėmis blizgėmis. Aišku, kiekvienas žuvauja kaip išmano, o pagauna ar ne – čia jau galiu tik spėlioti...
Romualdas Žilinskas
