Bemasalinė avižėlė – mitai ir tikrovė
Dar maždaug dvidešimt metų atgal žūklę bemasaline avižėle laikėme gana egzotišku polediniu žuvų gaudymu. Gal ne visai taip išsireiškiau, bet tuo metu taip žuvavo palyginti nedaug meškeriotojų ir jie, kitų akimis, buvo itin „kieti“ žvejai. Neneigsiu, kad būtent tie žūklautojai verti šio vertinimo jau vien todėl, kad pirmieji įgudo žuvis suvilioti dar nepopuliariu ir visiškai nauju būdu.
Toks gaudymas tarytum atitiko kintantį meškeriotojų požiūrį į mėgėjišką žūklę – nereikia natūralių masalų, švarios rankos, estetiška žvejyba, žuvys dažniau pakertamos kibimo pradžioje, o tai reiškia už lūpų ir jas gali nesužalotas paleisti... Žodžiu, kaip pasakytų lietuvių liaudies posakių mėgėjai, atitiko kirvis kotą. Todėl meškeriojimas bemasaline avižėle gana sparčiai ėmė populiarėti ir dabar tai niekam nėra naujiena.
Kita vertus, atotrūkis tarp šios žūklės pionierių ir vėliau pradėjusių šitaip žuvauti niekur nedingo, nes vargu ar palyginsi, kiek žuvų bemasaline avižėle pagauna pirmieji ir visi kiti likusieji. Tai normalu, nes žvejyboje labai daug reikšmės turi tiek meškeriotojo patirtis, tiek ir techniniai gaudymo niuansai, o pastarieji tiesiogiai susiję su žūklavimo praktika. Laikui bėgant puikiai žvejojančių bemasaline avižėle atsiras daugiau, o tas atotrūkis sumažės iki minimumo arba visiškai išnyks.
Kratymas iki pažaliavimo?
Visgi meškeriojimas bemasaline avižėle yra dar palyginti naujas žūklės būdas, todėl kalbant apie jį apstu tam tikrų klišių, kurias paprastai sukuria tie, kurie taip nežuvauja arba tik pradėjo meškerioti. Bandysiu paneigti arba patvirtinti kai kurias „nepajudinamas tiesas“ apie gaudymą bemasaline avižėle.
Bet pirmiausiai derėtų pasakyti, kad ši žūklė neapsiriboja vien gaudymu klasikine avižėle, nors pats jos pavadinimas tarsi tai akcentuoja. Išties naudojamų masalų yra daugiau, tarkim, neseniai mano aprašytos ožkos, velniukai ir kiti.
Žvejybos bemasaline avižėle esmė, kad pritaikomi viliokliai (tiesa, ne visi, bet dauguma), kurie būtų geri ir tuomet, jei ant jų kabliukų kabintume papildomą natūralios kilmės masalą. Tačiau to nedarome, nes galime žuvis sugundyti juos „išvirpindami“ iki tokio lygmens, kad žvynuotosios patiki, jog tai ir yra gyvas masalas. Taigi nuo „virpinimo“ ir pradėsiu...
Pasak teoretikų, meškeriojimas bemasaline avižėle yra nuolatinis jos „drebinimas“ po vandeniu, ir kuo tankesni masalo virpesiai, tuo yra geriau. Kažkur netgi skaičiau, jog masalo virpesių turėtų būti bent 200 per minutę (!). Atkreipkite dėmesį, kad tai yra tik minimumas, o tai reiškia, jog pakratęs vilioklį per sekundę kokius 5 kartus, tu jau būsi pasiekęs gal tik vidutinį „lygį“.
Tiesos tame yra, kadangi tankus avižėlės (ypač avižėlės, kaip sakiau, yra ir kiti masalai) virpėjimas žuvims primena smulkų vėžiagyvį, kuris po vandeniu būtent taip ir juda. Tačiau užsiciklinti tik nuolatiniu „kratymu“ nereikia, nes kartais žvynuotosios nori lėtai, plastiškai judinamo vilioklio, kimba ir tuomet, kai jis lėtai keliamas aukštyn arba keičia horizontą leidžiamas žemyn.
Juk daug kas priklauso ir nuo konkrečių masalo modelių, nes jų animacija po vandeniu, jei atliksime tokius pačius judesius ranka, gali būti ir nevienoda. Be to tenka atsižvelgti ir į žūklės sąlygas, žuvų įnorius, gaudomų žvynuotųjų rūšis, čia sudedamųjų yra gana daug, o juos perprasti reikia patirties.
Nieko naujo aš nepasakiau, kadangi, atsižvelgiant į išvardytus faktorius, žūklaujama avižėlėmis su uodo trūklio lervomis, blizgiaujama po ledu, netgi spiningaujama atviro vandens sezono metu.
Panašiai yra ir su masalo virpinimo cikliškumu. Stereotipinis požiūris, kad meškeriojant bemasaline avižėle, ji turėtų judėti itin ritmingai ir tai yra kone vaisingos žūklės pagrindas. Trumpiau tariant, jei jau pradėjai vilioklį „drebinti“ atitinkamu ritmu, tuomet tą ritmo dažnį ir judesių amplitudę (dabar turiu omenyje rankos judesius tik virpinant) išlaikai bet kuriame masalo horizonte.
Čia jau reikėtų paaiškinimo. Visa judesių sistema susideda ne vien iš masalo virpinimo, bet ir iš jo pakėlimo bei nuleidimo. Kas taip nežuvauja, veikiausiai matė, kaip žvejys kartais netgi kelia ištiestą ranką sau virš galvos, vėl leidžia žemyn. Ne visada to reikia, nes kitąsyk meškeriojama kone viename taške arba horizontas keičiamas labai nežymiai, variantų yra daug, bet pastarasis vienas iš efektyvesnių.
Tai va, ką jau sakiau anksčiau, tankus, ritmingas, išlaikantis vienodą virpesių amplitudę avižėlės „drebinimas“ yra klasikinis žaidimas gaudant tokiu būdu, bet tikrai ne vienintelis. Tačiau pradžioje reikėtų įsisavinti būtent šitokį, „atmušti ranką“, o po to jau pereiti prie sudėtingesnių animavimo variantų.
Kartais neblogų rezultatų sulaukiama lėtinant ar greitinant masalo virpinimo tempą, darant vos lėtesnius ar staigesnius, labiau akcentuotus judesius riešu tuomet, kada ranka keli vilioklį arba jį nuleidi. Galbūt tai sudėtinga suprasti skaitant, reikėtų viską pamatyti gyvai.
Visi kažkada buvome kosmonautais
Daug kas mano, kad žvejybai bemasaline avižėle būtinas labai plonas valas, tiesiog voratinklio storio monofilamentinė gija. Tai tiesa, bet jei žuvausime atitinkamos masės, dydžio viliokliais, tarkim, pačiomis smulkiausiomis ir lengviausiomis avižėlėmis. Tačiau jau trečią sykį pasikartosiu, kad yra ir gerokai sunkesnių masalų ir pagal jų masę parenkama atitinkamo diametro gija. Dar daugiau – pernelyg plonas valas gali netgi trukdyti jais atitinkamai žaisti.
Tas pats liečia ir sargelius. Faktas, kad trumpesni ir atitinkamai „nuploninti“ lavsaniniai sargeliai yra bemasalinio gaudymo klasika.
Bet ji tokia tik mūsų akimis, nes pas mus dažniausiai šitaip gaudoma naudojant mažas avižėles. Tačiau jei pažiūrėtume, kaip žuvauja žvejai šiauriau esančiose šalyse, veikiausiai nelabai suprastumėte, kad tai tas pats žūklės būdas, kadangi ten yra normalu, kuomet bemasaliniams masalams (išsireiškimas skamba labai jau dviprasmiškai...) pritaikomi ir gana standūs metaliniai sargeliai.
Logiška, kada gaudai ožka arba velniuku, o jie sveria tiek, kiek vidutinio dydžio vertikaliosios blizgutės. Laimikiai, suprantama, dažniausiai bus irgi atitinkamų gabaritų.
Dar vienas dalykas, ką jau esu neseniai viename iš savo straipsnių rašęs. Sargelį išsirenka pats žvejys tokį, koks jam atrodo tinkamiausias. Todėl nieko nuostabaus, jei kažkuris meškeriotojas puikiausiai tankiai virpins net ir visai menką avižėlę ilgu lavsaniniu sargeliu, nes meškerę laiko ne lygiagrečiai ledo plutai, bet nuleidęs strypeliu žemyn. Jis tiesiog taip įpratęs, jam taip patogiau. Ir kad yra savaip teisus, byloja šalia eketės besivartančių ešerių tuzinas.
Tai, jog žuvaujant mano aptariamu būdu daugiau judama – tiesa. Tačiau toji tiesa tik dalinė, nes pasitaiko, kuomet žuvys kone visą dieną puikiai kimba praktiškai kelių kvadratinių metrų plote. Todėl nepakėlus užpakalio nuo dėžės galima bemasaline avižėle (ir net nekeičiant jos modelio!) smagiai sau žuvauti. Tokie atvejai nėra labai jau reti.
Kai kurie meškeriotojai, nors tokių dabar nėra daug, mano, kad bemasalinė avižėlė yra skirta tik ešeriams. Nieko panašaus, tai klaidinga nuomonė, nes šiuo arba veikiau šiais viliokliais ne ką menkiau domisi kitos iš po ledo gaudomos žuvys. Praktiškai visos, kurias galėtume sumeškerioti, jei ant avižėlės kabliuko kabintume uodo trūklio lervas. Ir neužmirškime tų tikrųjų plėšrūnių, tarkim, lydekų. Nors pastarosios ir bus tik atsitiktinis laimikis, juk įranga jų gaudymui tikrai ne ta...
Šioje vietoje dar norėčiau grįžti prie avižėlės virpinimo. Vėlgi yra gaji nuomonė, kad karpinėms žuvims labiau patinka lėtesnis, plastiškesnis bemasalinės avižėlės virpinimas, o karšiams tokia animacija tiesiog būtina. Tikrai ne, nes paprastai atsižvelgiama į konkrečius naudojamus masalus, į žvynuotųjų įnorius, aplinkos sąlygas, metų laiką, į begalę dalykų, kuriuos patyręs žvejys perpranta kone išsyk, o naujokui jie dar tebėra kažkoks „kosmosas“.
Galbūt yra manančių, jog patyrę meškeriotojai dažnai pasikliauja tiesiog nuojauta arba jiems elementariai sekasi, dažniau nei kitiems žvejams būna palanki Fortūna. Manau, kad ne, tai jų praktikos išdava, didelis įdirbis žūklėje, kuris galiausiai virsta nesąmoninga veikla, savotišku instinktu, kurio tie žvejai galbūt net nesugebėtų paaiškinti – tiesiog taip reikia, taip jie mano...
Aš nenusišneku, kadangi esu ne kartą ir ne dešimt kartų žuvavęs su itin gerais meškeriotojais. Ir taip pat kažkada panašiai galvojau. Bet ilgai stebėjęs juos iš šalies padariau išvadą, kad tai, ką jie daro, logiškai paaiškinama ir tam tikromis žūklės sąlygomis visiškai pagrįsta.
Kitas klausimas, kiek laiko tokius įgūdžius prireikia išsiugdyti. Vieni meškeriotojai tai perpranta gana greitai, kiti, deja, niekada.
Tai, jog žvejojant bemasaline avižėle kimba didesnės žuvys gal ir tiesa. Ne visuomet, bet dažniau nei meškeriojant su natūralios kilmės masalais. Paaiškinčiau šį faktą tuo, kad visgi avižėlė, jau nekalbant apie ožkas ir velniukus ar kitus vilioklius, yra tarsi nedidelės blizgutės atmaina, ji pati yra masalas, o ant jos kabliuko užkabintos lervos ar sliekai bus tik papildomas vilioklis.
Kita vertus, nereikia atmesti varianto, kad stambi žuvis galbūt nenorės didelio masalo, ji kaip tik užsigeis to papildomo smulkesnio ir natūralaus. Todėl dėl paskutinės nuostatos veikiausiai dvejočiau. Kita vertus, stambių laimikių bemasalinių avižėlių fanai pagaus daugiau jau vien todėl, kad jie dažniausiai yra labiau patyrę žvejai.
Taigi kuo pradėjau, tuo ir baigiu.
Romualdas Žilinskas
