Be laimikio neliksi

Nuo pavasario pabaigos iki vasaros vidurio galime stebėti įdomią tendenciją – lydekos gana dažnai puldinėja smulkių žuvelių būrius. Turiu omenyje itin mažas aukas – žvynuotųjų mailių arba tokias žuvis, kurios, atrodytų, yra per daug menkos, kad vertėtų jas medžiojant eikvoti energiją. Faktas, tuo metu jos persekioja pernykštį karpinių žuvų mailių, kuris, prasidėjus lydekų gaudymo sezonui, gegužės mėnesį jau yra šiek tiek ūgtelėjęs.

Reikėtų pabrėžti, kad tai būdinga ne tik priekrantėse besimaitinančioms lydekaitėms, stambios plėšrūnės taip pat mielai ėda tai, į ką vėlesniu metų laiku veikiausiai nekreiptų dėmesio. Yra pasitaikę, kad išskrodus pagautos poros kilogramų aštriadantės vidurius, jos skrandyje aptikta dešimt ar daugiau visiškai nedidelių žuvelių.

Kodėl lydeka renkasi smulkią auką

Alkanos lydekos griebia bet kokios rūšies žuvis, kartais neatsisako net smulkesniųjų savo gentainių. Ichtiologų įrodytas faktas, kad būdamos labai rajos, šios grobuonės dažniausiai čiumpa žvynuotąsias, kurios atitinka maždaug dešimtadalį jų pačių svorio. Tiesa, bėgant metams, kai aštriadantės išauga labai didelės, jų ir aukų svorių santykis mažėja.

Išeitų, kad 2 kg plėšrūnei pats geriausias grobis yra apie 200 g sverianti žuvis. Žiūrint į visa tai žvejo akimis, šitoks kąsnis grobuonei pasirodys gal kiek ir didokas, bet atsižvelgiant į išeikvotos medžioklėje energijos sąnaudas ir gautas iš maisto kalorijas, tokia auka veikiausiai bus idealiausias pasirinkimas. Kita vertus, tokio dydžio lydeka nesunkiai gali sudoroti ir dvigubai stambesnį grobį, tačiau tam ji ryžtasi dažniausiai vėlų rudenį, kuomet dėl kritusios vandens temperatūros ir žuvų telkimosi į žiemojimo vietas didesniąsias aukas tampa paprasčiau sugauti.

Vasarą vyksta atvirkštinis procesas, kadangi tuo metu gausu besibūriuojančio mailiaus, kuris nėra toks atsargus, kaip suaugusios žuvys, todėl lengviau papuola plėšrūnėms į nasrus. Kalbu ne apie ką tik išsiritusį mailiuką, bet apie jau paaugusius pernykščius kuojų, aukšlių, plakių ar kitų karpinių žuvų metinukus.

Dar viena priežastis, dėl kurios lydekos neretai medžioja smulkias žuveles, yra pastarųjų nerštas. Saulažuvės, gružliai, rainės, kartuolės neršia kaip tik gegužės–birželio mėnesiais. Tiesa, kartuolių nerštas gali trukti visą vasarą, bet tai tik patvirtina pastarąją prielaidą. Užsiėmusios vestuviniais reikalais žvynuotosios praranda atsargumą ir tuo kaipmat pasinaudoja įvairiausi plėšrūnai. Kai kuriuose telkiniuose, kur itin gausu tokių mažylių (įprastinis jų dydis paprastai svyruoja nuo 4 iki 6 cm), aštriadantės netgi nedažnai turi kitą pasirinkimą.

Tinkamiausios guminukų spalvos

Atvirai pasakius, šis straipsnis yra iš tų laikų, kuomet buvau itin susidomėjęs spiningavimu mikromasalais. Beje, praeitais metais tarsi apsukęs didelį ratą vėl grįžau prie to paties, suprantama, tik su kita įranga. Tačiau dabar kalbu apie aną ankstesnį laikotarpį.

Dar ligi tol pasitaikydavo viena kita lydeka žvejojant nedidelėmis sukriukėmis šapalus ar upėtakius, bet tai būdavo tik atsitiktinis laimikis. Nors dažniausiai ir jis pasprukdavo, kadangi nenaudojant metalinio pavadėlio tiesiog nukąsdavo valą. Žvejojant mažais guminukais, šiuos masalus itin dažnai bandydavo atakuoti lydekos, bet kartodavosi jau minėtas scenarijus – plona gija buvo bejėgė prieš aštrius plėšrūnių dantis. Kartais stambesnė grobuonė tiesiog nutraukdavo mažo diametro ir palyginti silpną valą. Tad ištrauktos pirmosios lydekos taip spiningaujant irgi tebuvo grynas atsitiktinumas.

Menu atvejį, kai su draugu vieną vasarą išsiruošėme į Nevėžį, aukščiau Panevėžiuko, pagaudyti ešerių. Kibo tąsyk jie pakankamai neblogai, pasitaikė keletą net ir po 300–400 g sveriančių, bet ne tai svarbiausia. Tą pačią dieną, o tiksliau, per patį vidurdienį mūsų masalus labai noriai graibstė ir lydekos. Aš ištraukiau tris, draugas – dvi, bet kibimų buvo bent tris kartus daugiau.

Nežinau, kas tada privertė šias plėšrūnes taip aktyviai medžioti, nes panašaus intensyvumo kibimas pasitaiko itin retai. Žinoma, aštriadantės pasitaikė ne gigantės – svėrė nuo 0,8 iki 1,5 kg, bet, garantuoju, masalus graibstė ir stambesnės, nes nukando ne vieną masalą. Neturėjome metalinių pavadėlių (kam jie ešeriams...), tad ir rezultatas buvo ne mūsų, bet lydekų naudai.

Štai būtent tą dieną išsiaiškinau mėgstamiausių spalvų mikroguminukus, kurie tiko Nevėžio lydekoms. Aš taip sakau, nes faktas, jog kitame vandens telkinyje galimi visai kiti spalviniai variantai.

Nors net ir čia reikia turėti visokių, nes nežinai kas gali joms į galvą šauti, visgi geriausiai tinka (beje, iki šių dienų) oranžinių ir geltonų tonų tvisteriukai bei riperiukai, arba nudažyti kombinuojant abi šias spalvas. Labai neblogai, jei masalai yra dar ir su blizgančiais brokato taškeliais.

Kad šios spalvos labiausiai provokuoja lydekas vasarą, akivaizdu, nes neretai pasitaiko, jog žvejoji toje pačioje vietoje bandydamas kitokius spalvinius variantus ir nieko nepagauni. Bet vos tik ant galvakablio užneri oranžinį, žiūrėk, neišlaiko plėšrūnės nervai.

Įdomu tai, kad abi šios spalvos labiau įvardijamos kaip pavasarinės arba tinkamos rudens pradžiai, bet, matyt, smulkius masalus lydekos vertina pagal kitokius kriterijus. Vakarais (leidžiantis saulei) dar labai neblogi violetiniai, dažnai ešerių žūklėje naudojami maži tvisteriai su brokatu. Tačiau man jie dažniausiai būdavo kibūs tik tą trumpą laiką, iki sutemų.

Guminukų dydžiai

Galvakablius rinkdavausi nesunkius, jų masė – 1,5–3,0 g. Žvejojant lydekas mažais guminukais nereikia „baksnoti dugno“, kaip tai kartais mėgstame daryti spiningaudami ešerius. Lydekos labiau mėgsta lėtai traukiamus guminukus, kurie ilgai išsilaiko vandens sluoksnyje neliesdami telkinio grunto.

Neretai aštriadantės griebia ir visai paviršiumi traukiamus vilioklius, kadangi būtent ten ir puola besiganantį mailių. Ypatingos išmonės, kitaip nei viliojant ešerius, čia nereikia, dažnai apsiriboju paprastu lėtu ir tolygiu masalo traukimu. Visgi netrukdo ir šiokia tokia įvairovė: guminuką galima traukti laiptuota trajektorija.

Tiesa, derėtų pabrėžti, kad geriau lydekas vilioti ne pačiais mažiausiais, nors tą atmintiną dieną gaudėm tik tokiais, bet antro dydžio (dviejų colių) guminukais. Iš tiesų apibūdinimas „antro dydžio“ yra labai sąlygiškas, kadangi toks jis būtų tik pagal kai kurių modelių klasifikaciją, pusė centimetro „ten ar ten“ priklauso ir nuo firmos gamintojos. Bet kokiu atveju, didesniems nei 5 cm tokio tipo masalams jau nebūtinas lengvas, iki 10–12 g užmetimo, svorio spiningėlis ir plona gija.

Na, o truputį didesniais guminukais galima suvilioti ir stambesnių lydekų. Ant pačių mažiausių dažniausiai kimba tik smulkūs „peiliukai“, nors, kaip matėte, būna išimčių, arba lydekos, balansuojančios ties kilogramo riba. Kadangi kabu apie mažus masalus, tuomet tai jau būtų dviejų su puse colio guminukai, nes „trečiukus“ priskirčiau prie vidutinio dydžio vilioklių.

Dar galima bandyti laimę ir riperių bei tvisterių „hibridais“. Tokiais vadinu guminukus, kurie turi riperiams būdingas uodegas, bet kūneliai yra labiau panašesni į klasikinių tvisterių, arba priešingai. Pavyzdžiui, Lucky John Tioga, Keitech Swing Impact ir panašūs. Šitokie masalai man itin pasiteisindavo karjeruose ir mažuose tvenkiniuose. Beje, juos matote ir pavyzdžiuose.

Apie valą

Valas lydekoms tikslingai spiningauti jau imamas storesnis, nei gaudant ešerius. Jei pastariesiems nepasidrovėdavau esant „juodai“ nekibai naudoti 0,10 mm paprastą valą (nors storesniu negu 0,15 mm negaudau niekad) tai aštriadantėms reikėtų 0,14–0,15 mm paprastos gijos. Pintas valas ešeriams – 0,06–0,08 mm, o lydekas jau galima bandyti žvejoti ir 0,12 mm gija. Storesne irgi nespiningaudavau, nes kartais tekdavo ne tik mėtyti palei pat krantą, bet sviesti mažą masalą ir gerokai toliau.

Ypač dažnai to prireikia ežeruose arba tvenkiniuose. Masalai lengvi, tad su storu valu toli jų neužmesi. Pinta gija taip pat naudos neduoda, kadangi užmetimo nuotolis su ja sumažėja labai juntamai, o lydeka ją vis tiek nukanda.

Ar atlaiko tokio storio monofilamentinis valas lydekos pasipriešinimą? Jei tik jis geros kokybės, naujas – be problemų. Juk nežvejodavau rekordinių plėšrūnių, nors esu matęs, kaip žuvaujant su tokio dydžio masalais buvo ištrauktos 5 ir 7 kg lydekos.

Mano rekordas mažiau nei kuklus – 2,7 kg. Kita vertus, lengvas, bet ilgesnis (aš nemėgstu trumpų, juolab, juk sakiau – prireikdavo gana tolimų užmetimų) spiningas gerai amortizuoja, tad po truputį, po truputį, neskubėdamas ir parsivesdavau į krantą didesnę lydeką. Tokio paties storio valą naudodavau ir spiningaudamas lydekas mažais vobleriais bei smulkiomis sukriukėmis.

Tiesą sakant, valas valui nelygus. Jei naudoji monofilamentinį, tuomet geriausias bus minkštas, tačiau netamprus. Netamprus, tačiau ne standus, nes toks ant nedidelių ričių, nes juk žuvaujame delikačiu spiningu, susigarankščiuoja. Ir apskritai jis yra kažkoks sunkus, tokiu toli lengvo masalo neužmesi. O minkštas gula ant vandens lygiai, kaip mes sakome „nesiraitoja, jis yra ir tarsi slidesnis, nors specifikacijoje gali būti ir nenurodyta, kad dengtas kokia nors paslidinančia medžiaga. Na, tas tipinis soft. Gal jis kiek ir silpnesnis už „kietą“ monofilamentinę giją, bet taip minimaliai, kad nesijaučia.

Šiai dienai geresnio nei Preston Accu Power nerandu, naudoju jį ir vasarą, ir žiemą. Vienintelis šios gijos minusas – tik 100 m ilgis. Šiais laikais tai nėra daug, pageidautina bent 120 m ritinėlio, kuomet spiningauji.

O netąsus valas, nes tįsdamas neleistų gerai kontaktuoti su masalu. Nors, atvirai pasakius, toli užmetus lengvą guminuką, o dar ir su ilgesniu spiningu, tas kontaktas yra praktiškai tik menamas, čia jau reikia itin jautraus spiningo ir orientuotis pagal jo viršūnėlę.

Todėl pintas valas gal net ir patogiau tokiai žūklei. Aišku, ešeriams rinkčiausi veikiausiai paprastą dėl jų atsargumo, tačiau lydekoms – smarkiai pagalvočiau, nors masalai ir lengvi, maži.

Pintukas turėtų būti labai kokybiškas, irgi minkštas, slidus. Toks gali būti tik naujausių pynimų, kuomet sudarytas iš ne mažiau nei iš 8 gijelių. Nors ir brangokas, bet itin geras yra Daiwa Tournament X8 Evo. Bet nepigus valas yra ilgiau naudojamas. Ir jau seniai neseku pasakų, apie tai, kaip smėlio smiltelės „sugraužia“ pintus valus. Jie „nesusigraužia“, bet elementariai „paleidžia“ pynimo gijas, išsipina arba, trumpiau tariant, paprasčiausiai nusidėvi.

Beje, Daiwa Tournament X8 Evo ir spalva pilkšva, skaidresniame vandenyje sunkiau įžiūrima. Nors visada rišu pavadėlį. Ir ne fluorokarboninį, nes tada tektų žuvauti su plonyčiu pagrindiniu valu, o prie jo pririšti bent 0,35 mm diametro fluorokarboninį pasaitėlį. Arba net storesnį. Mažiau lengvo guminuko judesius varžys plonas volframinis arba titaninis pavadėlis, o lydeka jo nesibaidys. Nors ir ešerys nelabai bijo, na, gal kartais...

Romualdas Žilinskas