Balų plėšrūnų gaudymas. Kaip ir kuo spiningauti

Spiningaujant su vobleriais apaugusiuose vandens telkiniuose sunku išvengti užsikabinimų už vandens žolių. Nors rizika čia visada pasiteisina, bet masalų prarandama nuolat. Bent jau taip nutinka gaudant nuo kranto.

Apskritai spiningauti tokiomis sąlygomis labai jau nepatogu, nes smarkiai ribojama žvejo veiksmų laisvė – priekrantės zonoje paprastai tankiai auga švendrės, nendrės, klampu ir panašiai. Apie liūnuotus ežeriukus net nešneku, nes yra tekę išsimaudyti ar dumblą iš bridbačių semti.

Tinkamai apsirenkite žvejybai

Kodėl iš bridbačių, juk galima užsidėti bridkelnes? Tas tiesa. Tačiau anais laikais dar niekas negamino tokios kokybės membraninių braidymo kelnių ir tada jų pralaidumas orui, švelniai tariant, buvo vidutiniškas. Todėl ir audavausi bridbačius.

Dabar galima nusipirkti lengvą, nevaržančią judesių ir pakankamai tvirtą tokio tipo aprangą (ar avalynę? Nes čia tarsi hibridinis variantas) už tikrai prieinamą kainą ir nušausi du zuikius – neteks dumblą iš batų semti ir dar nuo uodų bei erkių apsiginsi.

Kažkada tai buvo brangus malonumas ir vargu ar vertas didelių pinigų, labiau skirtas pasipuikavimui. Dabar mano bridbačiai stovi rūsy kaip muziejinis eksponatas ir ruošiuosi įsigyti jau ketvirtas braidymo kelnes (čia kalbu tik apie naujesnės kartos gaminius), kadangi vienos visgi vandenį leisti pradėjo. Klijavau, bet siūlės jau visai nebelaiko.

Truputį „išsidūriau“, nes firma nepatikima, nežinoma, todėl patarsiu – jei jau pirkti, tai besispecializuojančių tokioje gamyboje firmų bridkelnes, tarkim, Norfin, Snowbee, Hardy, Simms ir pan. Tiesa, mano manymu, bridkelnės bus praktiškai lygiavertės, tačiau kainų skirtumai juntami – kokybė kone identiška, bet piniginė išraiška – ne.

Aišku, būna visokių modelių, prestižinių ir skirtų „plačiosioms masėms“, čia vėlgi bus skirtumas. Bet gal nedarysiu reklamų ar antireklamų (kas kaip supranta), yra kainos, yra aprašai kataloguose, yra draugai, kurie tokią aprangą-avalynę nešioja ir patars – jums patiems spręsti.

Aš gal rašau ne visai į temą, bet kad jau iš kalbos išėjo... Net ir dabar rasite daugybę braidymo kelnių modelių: daugiau sluoksnių – tvirtesnės, tačiau mažiau „kvėpuoja“, šiltesnės, ne tokios „laisvos“.

Nusipirksite plonas – vėjelis šlaunis glosto, vasaros šuto nesijunta, vaikštai su plonais apatiniais, o juos velkuosi visada po bridkelnėmis, bet atrodo, kad su šortais žvejotum. Todėl renkuosi jas pagal sezoną. O žuvauju daug, įvairiu oru, kitąsyk bridkelnės nespėja išdžiūti, tad nesmagu drėgnomis į žūklę važiuoti.

Juk bridkelnėms irgi priežiūra reikalinga – po žvejybos, ypač jei teko paprakaituoti, patartina ir vidų drungnu vandeniu išplauti. Kiekvienas daiktas reikalauja priežiūros – užkiš tas membranas prakaito druskos, pradvoks vidus, net grybelis gali įsiveisti.

Nors į šiuolaikinius bridbačius irgi nereikėtų ranka numoti – jie ne po 10 kg sveriantys, kaip anksčiau būdavo. Jei lengvi, patogūs ir dumblo žūklavietėje nėra iki šakumos, kodėl gi ne, galima puikiausiai ir jais apsiavus meškerioti. Bet pakaks tų įžanginių nukrypimų, nes jau įsivažiavau...

Nuo kranto – gerai, bet iš valties – dar geriau

Kaip supratote iš ankstesnio mano straipsnio apie balų plėšrūnus, siūlau juos gaudyti minnow vobleriais. Vienas tokių voblerių privalumas – sekliai neriantys modeliai yra geriausiai ir taikliausiai užmetami tokio tipo masalai, nes jų liežuvėlis mažas ir skrendantis ore masalas nesivarto, nekeičia užmetimo krypties. Ypač geri žvejoti tokiuose vandens telkiniuose yra plaukiantieji ir neutralaus plūdrumo minnow vobleriai.

Tačiau plaukiantieji vobleriai, kokio tipo jie bebūtų, lengvesni už skęstančiuosius, tad kitąsyk kyla problema tokius masalus pakankamai toli užmesti. Nors paprastai to nereikia, kadangi mūsų atveju svarbu ne tiek užmetimo nuotolis, kiek taiklumas, o ir pasirenkami atitinkami įrankiai.

1 pav. Tokių vandens telkinių specifika ta, kad plėšrūnės čia mėgsta laikytis arčiau krantų. Ir ne vien durpinguose ežerėliuose, tačiau ir žolėtuose karjeruose ar tvenkinukuose galima stebėti panašų reiškinį. Gal rečiau taip nutinka žolėtose ežerų įlankose, tvenkinių aukštupiuose, bet tik rečiau, tad išimties nedarysiu.

Senuose karjeruose, ežeriukuose, senvagėse mano iškoneveiktos nendrės ir švendrės auga taip, kad šalia jų visada būna bent pusė metro atviresnio vandens, kurio neužgožia kiti vandens augalai. Tuo taku ir plauko mailiaus būreliai, o šalia jo budi plėšrūnės. Netgi tikraisiais vandens augalais apaugę tokio tipo vandens telkiniai neretai būna atviresni priekrantės zonoje, o ne toliau nuo krantų, kur gylis paprastai yra kone identiškas arba skiriasi labai nežymiai.

Pratakiuose tvenkiniuose tokie dalykai paaiškinami dar paprasčiau – dažniausiai ties vienu iš krantų (statesniuoju) yra įtekančio upelio vaga, kur vanduo cirkuliuoja, gylis – didesnis, dugnas mažiau dumblėtas ir galima rasti laisvų nuo augalų dugno ar (ir) vandens paviršiaus plotų. Tačiau gali būti, kad tvenkinį papildo keli upeliukai arba jų vagos yra toliau nuo kranto. Žodžiu, variantų pasitaiko įvairiausių, bet ties vagomis visada laikosi taikiosios žuvys ir jas medžioja plėšrūnės.

2 pav. Vandenžolėmis apaugusiuose telkiniuose geriausiai gaudyti iš valties. Tokiu atveju galima visiškai išvengti masalų praradimo, o ir spiningaujant įmanoma patikrinti visus tvenkinio ar ežeriuko kampelius. Tačiau atkreipkite dėmesį į ankstesnes mano nuorodas – dažniausiai čia žuvys laikosi priekrantės zonoje. Todėl spiningavimo taktika irgi atitinkama: masalai užmetami iš telkinio vidurio į kranto pusę arba bandoma juos pateikti išilgai kranto linijos.

Beje, traukti stambesnę žuvį apaugusiuose žolėmis vandens telkiniuose į krantą yra labai sudėtinga. O iš valties – didesnių problemų nebus. Na, kažkiek visgi turėsite, bet ne tiek.

Galimi du spiningavimo variantai – paprastas voblerio traukimas ir tvičingavimas. Pirmuoju atveju specialiai neminėjau žodžio „tolygus“, kadangi masalas traukiamas gana lėtai, bet visuomet dirbama meškerykočio viršūnėle stengiantis pravesti vilioklį pro tarpus tarp žolių. Tuomet norom-nenorom prisieina keisti traukimo tempą, nes kinta ir voblerio plaukimo kryptis.

Kartais netgi tenka pasikliauti savo nuojauta arba botaninėmis žiniomis, kadangi vandens augalai, kuriuos matome vandens paviršiuje, gali visai kitaip atrodyti po vandeniu. Pasitaiko, kad viršuje iškilęs žolės stiebas kiek giliau turi atsikišusias šakeles, lapus arba priešingai – ant vandens gulintis platus lapas po vandeniu tėra prikabintas prie plono stataus stiebelio. Nuojauta padeda ten, kur apskritai nesimato paviršiuje iškilusių vandens augalų, nes visi jie panirę, o tarp tų sąžalynų yra siauri takai. Todėl ir spiningauti geriau yra su plaukiančiaisiais vobleriais.

3 pav. Neutralaus plūdrumo vobleriai tikriausiai ir buvo sukurti tam, kad jais galėtume tvičinguoti. Bet plaukiantieji tokiam spiningavimo būdui irgi tinka, o žolėtuose telkiniuose – ypač. Pauzės metu, kuomet vobleris yra užmestas toliau nuo žvejo, galima pasitikrinti kokia tiksli masalo vieta, jei jam leisime iškilti į vandens paviršių.

Patyrę tvičingautojai gal tik pasijuoks iš tokio patarimo, nes juk žvejys turi jausti, kur tuo metu yra jo vilioklis ir ką jis daro po vandeniu. Bet net ir asai daro klaidų, juolab, kai erdvė tvičingavimui yra labai menka.

Kažkada pradėjęs tokį žūklės būdą įsivaizdavau, jog didžiulę reikšmę voblerio žaidimui turi pauzės ilgis. Taip, jis svarbus, bet reikėtų atsižvelgti į kiekvieno voblerio individualias savybes bei patraukimo stiprumą. Plaukiantysis vobleris, kuomet jį patraukiame silpniau (kalbu plačiąja prasme ir neminiu kažkokio konkretaus modelio), paneria nepasiekdamas maksimalaus panirimo gylio, o ilgu truktelėjimu jį priverčiame nerti ir giliau, ir vedame po vandeniu ilgesnę kelio atkarpą.

4 pav. Tvičingavimo būdų tikriausiai yra tiek, kiek voblerių modelių. Ką naujas masalas daro po vandeniu jį vienaip ar kitaip trukčiojant geriausiai pradžioje stebėti skaidriame vandenyje. Bendrais bruožais galiu pailiustruoti tokiu pavyzdžiu.

Tarkim, skaičiuojame mintyse žodelius „op“, kurie reikštų patraukimų stiprumą: op-op – ooop – op-op ir t. t. Čia toks elementarus tvičingavimas. Kaip supratote, brūkšneliai žymi pauzes: ilgesni – ilgesnes, o trumpesni – trumpesnes. Kokio jos yra ilgio tiksliai net nenurodysiu. Kas iš to, jei pasakysiu, jog ilgoji pauzė yra 4 s? Juk vienas vobleris per tą laiką gal net nepakils iki vandens paviršiaus, o kitas kokias dvi minutes ten gulės be darbo. Vėlgi – modelis modeliui nelygus, nes kitas vobleris kruta (tarsi bando atgauti pusiausvyrą) net ir iškilęs ant vandens.

Tokius dalykus turite išbandyti patys arba aš privalėčiau dėti konkrečių modelių nuotraukas ir apie kiekvieno individualias žaidimo savybes aiškinti atskirai.

Beje, reikėtų dar paminėti, kad priklausomai nuo modelių, dabar nevengiu ir metalinių pavadėlių. Yra voblerių, ir netgi labai kibių, kurie turi bjaurią ydą – prikabinti prie fluorokarboninio pavadžio tvičinguojant „pasigauna“ savo paties trišakį.

Su standesniu metaliniu pavadėliu to nenutinka. Metaliniu, o ne volframiniu, kadangi pastarasis irgi minkštas, o dar ir garankščiuojasi, jei apipins kabliuką. Beje, galima rasti alternatyvą – „kietą“ storesnį fluorokarboną. Todėl mano nuolat giriamos tokio tipo soft gijos šįsyk bus prastesnės.

Nors reikėtų atsižvelgti irgi į konkrečius modelius. Jei tvičinguosite labai lengvais, nedidukais plaukiančiaisiais minnow modeliais, gali būti, kad metalinis arba labai storo ir standaus fluorokarbono pavadėlis kažkiek „gesins“ jų žaidimą. O tokių voblerių vidurvasarį šiuose vandens telkiniuose prireikia, kartais lydekos tik jų ir nori, ką jau kalbėti apie ešerius.

Konkrečiai apie modelius

Derėtų trumpai šnektelėti apie voblerių spalvinius variantus. Šiame straipsnyje pateikdamas pavyzdį jau buvau užsiminęs apie salotinį modelį. Ir neatsitiktinai. Reikėtų pasakyti, kad įvairūs žali bei gelsvi atspalviai visada tinka žvejoti prie vandenžolių, o kadangi mūsų atveju tos augmenijos daugiau negu reikia – tokie vobleriai bet kokiomis oro sąlygomis bus masalai Nr. 1.

Kaip alternatyva jiems – blizgūs, metalu tviskantys arba holograminiai viliokliai. Visgi pastarieji labiau tinkami giedromis dienomis, nes apniukus didesnė tikimybė suvilioti telkinio plėšrūnus, jei nenaudosite jau minėtų „salotinių-gelsvų-žalsvų“, bus gaudant labiau natūralistiniais spalviniais piešiniais.

5 pav. O dabar apie konkrečius masalus, nors prieš tai pasakysiu, kad didesnių nei 9 cm dydžio modelių nenaudoju, kadangi traukti ir juo labiau tvičinguoti didelius voblerius čia nėra vietos. Mano nuomone geriau yra mažesniu modeliu atlikti 7–8 truktelėjimus, nei didesniu 4–5, tokiais daug lengviau yra manipuliuoti gaudant nedideliu užmetimo nuotoliu.

Visgi nusismulkinti irgi nederėtų, tad mano masalų asortimentas tokiai žūklei apsiriboja modeliais, kurių dydžiai telpa 5–9 cm ribose. Jų panirimo gyliai yra iki 1 m, dažniausiai – iki 0,5–0,8 m.

Reikėtų pabrėžti tą faktą, kad nedidelėje erdvėje plaukiantieji vobleriai, kuomet juos tvičinguoji, nepasiekia maksimalaus panirimo gylio. Aišku, viskas priklausys, nuo konkretaus modelio, kaip juos trūkčiosi, bet kitąsyk ir prie geriausių norų to nebus.

Čia tik keletas modelių ir jų nuotraukos sudėtos visame straipsnyje kaip iliustracijos, jas beskaitydami matėte. Visgi surašiau pavyzdžių numerius, kad būtų aišku, kas yra kas. Tačiau smulkmeniškai kiekvieno voblerio neaprašinėsiu, nes tai užimtų daug vietos, o ir vargu ar būtų naudos, nes kiekvienas veikiausiai turi savo tuos „Ooop ir op-op“, ką čia ir bepatarsi...

1 pavyzdyje ir kituose straipsniuose jau minėti Lucky John Pro Basara F, jų dydis 7 cm, svoris 5 g, nyra iki 0,8 m. Realiai nedideliame plotelyje, bent jau taip, kaip tvičinguoju aš, vargu ar jie pasiekia 0,5 m. Pro Basara F vidutiniškai agresyvūs vobleriai, labai paslankūs trukčiojimams, ta prasme, kad gali tuos modelius animuoti pagal pageidavimą, tinkami ir tolygiems pravedimams.

2 pavyzdyje matėte ZipBaits Rigge 56SP. Tai yra neutralaus plūdrumo vobleris, neria jis apie 0,5–1,0 m. Sveria 3,1 g. Dirba Rigge 56SP vienodai gerai tolygiame traukime ir tvičinguojant, tuo panašus į Lucky John Pro Basara F, visgi pastaruoju spiningavimo būdu mes galime „išspausti“ maksimumą ir suteikti masalui labiausiai viliojančius judesius – puikią aktyviai besimaitinančios žuvelės imitaciją. Seniai pažįstamas modelis, manding, esu jį minėjęs.

3 pavyzdyje ir vėl Lucky John Pro Basara, tačiau jau kiti modeliai – 5,6 cm dydžio ir 3,5 g svorio Lucky John Pro Basara SP. Sakyčiau, kaip neutralaus plūdrumo – lengvoki.

Bet šiuo atveju tai yra privalumas, nes neretai tarp žolynų besislepiantys plėšrūnai „vetuoja“ bet kokius masalus ir tuomet „iššauna“ pastarieji modeliai, kadangi jie nedideli, juos galima animuoti švelniau – tiesiog įsiūlai ir visa kalba. Kaip man įprasta, dažyti-perdažyti, bet dėl to, manau, niekas labai neteis. Yra šių masalų serijoje puikių natūralių variantų, o kad rankas „niežti“ – čia jau mano problema.

Todėl ir palikau 4 pavyzdyje parodytus Lucky John Anira F, bent jau vieną spalvinį variantą tokį, kokį pagamino ta firma. Iš tiesų nemačiau prasmės nieko spalvinti – puikus piešinys gaudant tarp žolių. Tiesa, kiti du vobleriai jau „apipaišyti“.

Šis modelis būdavo geriausias visokiuose „karosiniuose“ telkiniuose. Gal kad forma tokia, jis šiaip jau yra netipinis minnow, kažkas tarpinio tarp shad. Gal vangesnis nei likusieji, greičiau pasiekiantis didesnį gylį, man sunku komentuoti. Beje, paradoksas, bet nors ir kalbu apie „karosinius“ telkinius, kur paprastai viliodavau lydekas, tačiau būtent su Lucky John Anira F pagaudavau ir daugiausiai ešerių kituose vandenyse.

5 pavyzdyje irgi seniai man žinomas Pontoon 21 Marionette Minnow 90F SR, kuris neria 0,3–0,5 m, sveria 7,1 g. Šis modelis juda kampuota stipriai išreikšta amplitude, jo virpesiai nežymūs. Galima sakyti, kad tai yra tipinis tvičinginis modelis, nors traukiant tolygiai yra pakankamai agresyvus, kiek gali būti agresyvus kaip minnow tipo modelis. Labiau tinkamas lydekų žūklei.

Gaudant iš valties, o taip pat tvičinguojant siūlyčiau pasirinkti kiek galima trumpesnius spiningus. Nebūtini ir didelio užmetimo svorio kotai, nes nedideli minnow vobleriai neturi stipraus pasipriešinimo juos traukiant ar trūkčiojant. Svarbu gerai jausti masalą.

Bet spiningaujant nuo kranto ir įprastai traukiant šiuos voblerius didesnis koto ilgis netrukdo, ypač kai tenka užmetinėti vilioklį atsistojus tarp aukštų nendrių ar svaidyti toliau. Valą irgi reikėtų rinktis tvirtesnį nei įprastai, nes sąlygos gaudyti to reikalauja – labai jau daug kliuvinių, o šįmet – ypač. Suprantate, apie ką aš...

Romualdas Žilinskas