Avižėlė ir jos spalvos
Tokią temą pasirinkau neatsitiktinai. Visų pirma, dar nemažai žvejų į emale dengtas avižėles žiūri nepatikliai ir po senovei gaudo tik, jų nuomone, „patikrintomis“ metalo blizgesio avižėlėmis. Antroji priežastis – būtent įvairiaspalviai šios rūšies viliokliai labai tinka tada, kai ant kabliuko neveriamos uodo trūklio lervos, t. y. žvejojant avižėlėmis be papildomo masalo.
Kažkada žieminės avižėlės, kuriomis mūsų žvejai gaudo ežeruose, tvenkiniuose būdavo vos trijų, na, gal keturių spalvų, kadangi būtent toks yra metalas. Kalbu apie gelsvas, vario atspalvio ir balto metalo spindesio, galėjo būti ir pilkšvos, t. y. švino spalvos. Tik gerokai vėliau avižėles imta dažyti spalvota emale. Bet prie to dar grįšiu...
Istorija apie šoniplauką
O kas apskritai yra avižėlė? Iš kur ji kilusi, turbūt pasakoti nereikia, tačiau norėčiau pažymėti kitą faktą – ką ji imituoja ir kodėl būtent taip vadinasi. Avižėlė išties yra pavadinta šoniplaukos vardu, kurią rusai vadina „мормыш arba рачoк-бокоплав“.
Šoniplaukų (Amphipoda) priskaičiuojama apie 7000 (kitais duomenimis net 8000) rūšių, gyvena gėluosiuose ir sūriuose vandenyse, pas mus randama apie 10 rūšių, viena įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Nors Lietuvoje šoniplaukų rūšinė įvairovė gal ir nedidelė, tačiau kiekis didžiulis, jos sudaro nemažą žuvų raciono dalį ir, suprantama, yra puikus masalas meškeriojant, žvejai jas dažnai vadina tiesiog „vėžiukais“.
Tų „vėžiukų“ meškeriotojai paprastai prisirenka tarp tankių vandens augalų arba iš smėlio, taip kad rankomis jų gaudyti nereikia. Beje, šoniplaukos žiemą irgi yra geri viliokliai, tik dabar mažai kas juos naudoja.
Pavyzdyje matote dažniausiai pas mus randamą maždaug 0.5–1,8 cm dydžio ežerinę šoniplauką (Gammarus lacustris), kitos mūsų vandenyse gyvenančios šoniplaukos daugiau ar mažiau panašios.
Nesiplėsiu pasakodamas apie šiuos vėžiagyvius, tačiau pabrėšiu jų išskirtinę savybę – plaukioja jie labai savotiškai, tarsi virsdami ant šono ir šuoliukais, toks įspūdis, kad praradę orientaciją. Žodžiu, šoniplaukų chaotiškas „spragsėjimas“ vandenyje labai panašus į žvejo animuojamų avižėlių judesius. Ne visada, suprantama, bet kai avižėlės atitinkamai virpinamos.
Ir ne visos avižėlės, kadangi tokio tipo masalų formų – begalė, ilgainiui šie viliokliai meškeriotojų buvo ištobulinti ir tebetobulinami. Juolab, kad žuvys vandens storymėje ar padugnėje ryja ne tik šoniplaukas, ten rastume įvairiausių smulkių gyvių, mailiaus, todėl ir šie masalai smarkiai varijuoja savo formomis, spalvomis, dydžiais ir panašiai.
Kita vertus, avižėlė yra tarsi mini blizgutė, kadangi su ja galima meškerioti ir be masalo. Ir pirmosios avižėlės būtent buvo skirtos tokiam žūklavimui, tai vėliau ant avižėlių kabliukų pradėta kabinti uodo trūklio lervas, kitus gyvūninės bei augalinės kilmės papildomus masalus.
Nesunku susivokti, jog skirtingų formų, dydžių ir svorių avižėlės žais vis kitaip, o be to animaciją įtakos ir pats žvejys. Avižėlių formų, kaip minėjau, yra labai daug. Populiariausios, bent jau pas mus, bus lašo, šratelio, avižos aptakaus skritulio, banano formos avižėlės.
Tema dabar ne ta, todėl irgi „neįsivažiuosiu“ su formų formomis ir nepradėsiu kalbėti apie avižėlių klasifikaciją, manding, tai pakankamai aiškiai išdėstyta Salmo internetinės parduotuvės šių masalų bendrame apraše, tik kartočiausi.
Bet ir vėl teks pabrėžti, kad daug ką lems iš ko viena ar kita avižėlė pagaminta, kadangi labai sunki, nors ir maža, vandenyje judės staigiais judesiais, jį greitai grims, o lengvą avižėlę, kuri galbūt ilgiau skęstų ar, priklausomai nuo formos, netgi planiruotų vandenyje, bus sudėtingiau valdyti, ją animuoti.
Pirmosios „motininės“ avižėlės, net neabejoju, buvo švininės, nes tas metalas sunkus ir lengvai lydomas. Tokios ir dabar populiarios. Tačiau yra pagamintų iš pačių įvairiausių metalų, tarkim, vario, žalvario, plieno, alavo ir, suprantama, iš volframo. Tai jau naujoji avižėlių karta, jos už švinines sunkesnės 1,7 karto.
Ak, taip, vos nepamiršau paminėti plastikinių, kurias mes naudojame dažniausiai žuvaudami stintas. Avižėlių grupei taip pat galima priskirti ir veidrodėlius, taškelius bei panašius masalus, apie tai esu rašęs pakankamai išsamiai.
Gera ir dar geresnė avižėlė
Dabar pereikime prie kito jums rūpimo klausimo: kas yra kibi avižėlė? Šiame straipsnyje kalbu apie tą tikrąją klasikinę avižėlę.
Iš principo tai būtų tokia, su kuria kuo įvairesnėmis žūklės sąlygomis mes pagauname daugiausiai žuvų. Veikiausiai vos ne kiekvienas meškeriotojas turi tokį masalą, juo labiausiai pasitiki ir, suprantama, dažniausiai siūlo žvynuotosioms.
Štai šioje vietoje iš karto ir randu tam tikras abejones ar tai tikrai jau tokia nepakeičiama toji „kibiausioji“ avižėlė, vien todėl, kad ji dažniausiai ir šmėžuoja žuvims palei nosį. Tikiu, kad šis masalas yra šio to vertas, kažkada veikiausiai juo buvo suviliotas kalnas žvynuotųjų. Tačiau negaliu atmesti ir prielaidos, jog taip atsitiko sutapus tam tikrų atsitiktinumų virtinei.
Mano požiūris į „kibiausias“ avižėles būtų skeptiškesnis – galbūt kai kuriose vietose jos iš tiesų buvo (betgi nebūtinai yra dabar!) labai kibios, tačiau kituose vandens telkiniuose į jas dedamų vilčių tikrai nepateisina. Iš principo nėra ir negali būti universalių gerų, geriausių masalų visiems telkiniams ir visoms žuvims. Kita vertus, gali būti geresnės arba prastesnės avižėlės, tačiau šiuo atveju teks atsižvelgti į pačius įvairiausius žūklės veiksnius, kurių negali įtakoti meškeriotojas.
Turbūt labiausiai žvejus dominas ir kas labiausiai lemia vienos arba kitos avižėlės kibumą? Tai jau minėjau, bet dabar reziumuosiu: forma, dydis, svoris, spalva, animavimo technika. Yra dar ir kitų faktorių – kas užkabinta ant avižėlės kabliuko (turiu omenyje natūralius masalus) ir kabliuko „papuošimai“: karoliukai, spalvotos plastiko atraižėlės, nors galima apsieiti be jų.
Atsirinkti, kuri avižėlės spalva vienur arba kitur yra tinkamiausia, tikrai labai sudėtinga. Turiu omenyje, kad rasti tą, su kuria tąkart galėsime suvilioti daugiausiai ir didžiausių, tarkim, ešerių arba kuojų, jei lyginsime savo laimikį su kitų meškeriotojų laimikiais. Juk pasitaiko, kad kimba visai neblogai, trauki žuvis iš eketės, džiaugiesi. Vėliau, pamatęs, ką per tą laiką nuveikė kolegos, supranti, jog tiesiog buvo gera diena, masalas galbūt parinktas irgi ne pats prasčiausias, tačiau ne tas, su kuriuo galėtumei siekti rekordų.
Tad daugelis meškeriotojų tiesiog nesiryžta eksperimentams ir pasitenkina tuo, kas tąsyk, jų nuomone, yra visai pusė bėdos – kam rizikuoti...
Lyginti avižėles žūklės metu su kitų meškeriotoju naudojamais tokios pat rūšies masalais būtų beprasmiška, nes avižėlės turi skirtingus svorius, formas ir pan., o tai reiškia, kad atskirą žaidimo braižą, nors mes ir stengiamės jį įtakoti, pakreipti tam tikra linkme. Tad paėmus, tarkim, mažytę „skruzdėlę“ ir pakankamai solidų „šratelį“, nors jie ir bus tokios pačios spalvos, vargu ar galėsime daryti toli siekiančias išvadas.
Faktas, kad tokiam palyginimui derėtų rinktis „serijines“ avižėles, kurių spalvų gama plati ir gaudyti bandant įsiūlyti žuvims vienaip ir kitaip nudažytus, įvairių metalų atspalvių masalus. Bet kas tam ryšis? Juk eini ant ledo pagauti žuvų ir panašūs eksperimentai greitai atsibosta.
Kita vertus, žūklės rezultatus gali lemti netgi ant identiškos avižės kabliuko užkabintas koks nors karoliukas, kembriko gabaliukas arba, kaip dabar yra kai kuriose avižėlėse, įstatytos spalvotos akutės iš plastiko, stiklo ir panašių medžiagų. Apie natūralios kilmės papildomus masalus nė nekalbu.
Galima nebent sumuoti kelių sezonų patirtį bei nepraleisti progos susirinkti visą įmanomą informaciją iš kitų žvejų. Aš, beje, taip ir elgiuosi, o tiksliniu avižėlių testavimu tegul užsiima tie, kurie jas gamina ir vėliau parduoda meškeriotojams. Nepaisant tokių ne visai nuoseklių eksperimentų, visgi išvadas galiu daryti, na, bent jau kaip žvejys praktikas.
Jau dabar matau, kad mano straipsnis įgavo ištęstą formą (čia panašiai, kaip norėjau gaudyti apvaliu „šrateliu“, bet užsirišau pailgą „avižą“), tad tolimesnius pasvarstymus apie avižėlių spalvas atidedu kitam rašiniui. Ten pasistengsiu būti konkretesnis.
Romualdas Žilinskas
