Atvirkščioji mitų apie lynus pusė

Faktas, jog lietuviai išsirinko lyną nacionaline žuvimi, tikriausiai netrukus taps sociologinių tyrimų objektu, tačiau ir be jų aišku, jog taip atsitiko anaiptol ne dėl kulinarinių šios žuvies savybių. Matyt, meškeriotojams ypač imponuoja nartus kaip žemaituko lyno charakteris, neskubi elgsena, o taip pat tai, jog lynų meškeriojimas šiandien liko liaudiško, kiekvienam mūsų krašto žmogui artimo ir puikiai pažįstamo stiliaus pavyzdžiu, savotišku paveldu – apie tai pasakoja klubo „Lucky Fisherman“ prezidentas Rimtautas Poškus, kurio nuomone lynai tokį rudenį kaip šiemet kibs iki visiškai susmegs vandens augalija.

Sportinės žūklės objektu netaps

Akivaizdu, kad lynas kaip netapo, taip artimiausiu metu netaps vadinamojo „sportinio“ meškeriojimo, kuris pastaraisiais metais pas mus įsigalėjo, objektu. Pagal šio stiliaus kanonus būtina meškeriojimo sąlyga – atviras vanduo, o lynai meškeriojami ten, kur keblu užmesti meškerę. Lynai nesiburia į bandas, kursuoja savo takais, vingiuojančiais per vandens augalija apžėlusius plotus, kurie driekiasi dažnai palei sunkiai prieinamus ežerų pakraščius.

Tokiose vietose įsikurti ne tik kad su meškeriojimo platforma, bet ir su paprasta išardoma meškeriotojo kėde neįmanoma, Be to, prie lynų gaudymo vietų reikia sėlinti patyliukais, kad neatsargių žingsnių aidas neišbaidytų šniukštinėjančių po ganyklą lynų, arba tylutėliai priplaukti nedidele valtele ir prisirišti prie jau paruoštų inkarų. Tad mitas, kad lynai, jei jau kimba tai kimba ir nesibaido, negalioja. Neatsargiai elgiantis, net ir geriausio kibimo dienomis, ištraukus vieną ar du lynus, stoja tyla.
Tai pirmas mitas apie šias įdomias žuvis.

Mitas Nr.2 Lynai mėgsta dumblėtas vietas

Ne kartą geriausiu lynų meškeriojimo mūsų krašte laiku, tai yra, liepą esu pasirinkęs jų žūklei, atrodo, pačias geriausias vietas – nedideles, palyginti seklias įlankėles, kurių gylis maždaug pusantro metro, dugną dengia dumblo sluoksnelis, o pakraščius rėmina lelijų lapų juosta, plytinti iškart už meldų, tačiau kibimo kelis rytmečius iš eilės laukiau bergždžiai. Užtat tokiu laiku ne kartą absoliučiai netikėtai, gaudydamas kitas žuvis, lynų kibimo sulaukdavau plotuose, kurių dugnas – praktiškai neklampus, o kartais net molingas, tačiau dažniausiai lynai ežeruose maitinasi ten, kur dugnas apžėlęs neaukšta vandens augalija.

Vietomis tokiuose plotuose želia nedideli augalų kupstai, žinoma, jei leidžia gelmė, o kur gylis viršija pusantro metro, ten jokių orientyrų nėra. Iš pradžių patartina išžvalgyti tokį plotą, o paskui meškerioti. Tuose atviruose ežerų plotuose parankiausia lynus gaudyti dugnine, o geriausias kibimas dažnai būna naktį. Tad ne faktas, kad lynams patinka tik dumblėtas dugnas. Tik tvenkiniuose, kūdrose, kuriose lynams nėra kur dėtis arba, vartojant kitą terminą,  pasirinkti komfortiškiausias ganyklas, šios žuvys nuolat laikosi augalijoje, tačiau ir čia išnaudoja kiekvieną galimybę  pasisukinėti po kiekvieną atviro vandens plotelį. Turbūt, taip yra todėl, kad čia jiems patogiau nuo augalų stiebų rankoti maistą. Tikrai galima tvirtinti viena – pavasarį tiek upėse, tiek ežeruose lynai renkasi negilias vietas, kur saulė greičiau įšildo vandenį, o vasarą, kai vanduo įšyla visur, tokios būtinybės jie nebejaučia. Be to, lynai mėgsta skaidrų ir švarų vandenį, kuriame gausu deguonies, todėl dumblėtose vietose didesnė tikimybė sugauti karosą.


Kad nereikėtų išradinėti dviračio ir ruošti specialaus jauko, lynų viliojimui galima naudoti labai kokybišką mišinį Sensas 3000 Tanches, kurio kilograminės pakuotės užtenka dviem išvykoms

Mitas Nr.3 Ilgalaikis jaukinimas – būtinas

Esu įsitikinęs, kad lynai nekursuoja po ganyklas būriais, todėl vienoje vietoje subertas gausus jauko kiekis, neprivilios didesnio šių žuvų skaičiaus. Manau, jog lynai turi savo maršrutus, kuriais kiekvieną dieną kursuoja ir tam tikrose vietose apsilanko tam tikru laiku. Jei žinosi tą laiką, tai gali masalą užmesti kad ir vidudienį – kibimo sulauksi. Žinau atvejį, kuris gaila nutiko ne man, kai per pusantros valandos vidudienį viename ežere netoli maudyklės buvo sumeškerioti dvylika stambių lynų, nors tikėtasi geriausiu atveju kuojų kibimo. Bet dar įdomesnis faktas, jog į vandenį tada buvo suberta geriausiu atveju 400-500 g kuojoms skirto biraus jauko. Todėl jaukas, mano galva, reikalingas ne tiek privilioti lynus į meškeriojimo vietą, kiek paskatinti juos ilgiau pasilikti joje, kai jie čia apsilankys. Jauko kiekis, kaip rodo mano patirtis, turi būti labai saikingas – trys keturios saujos maksimumas. Meškeriojant lynus geriausiai vadovautis principu – nepersistenk.

Jaukinti stambiais rutuliais nepatartina – krentančių į vandenį “bombų” triukšmas lynus kaip tik gali atbaidyti ir jie nepasirodys net įprastoje vietoje. Jaukas beriamas vieną kartą. Net ir tada, jei kibimas ima silpti, nėra prasmės mesti į vandenį papildomą jauko porciją. Ji nieko nepagelbės, nes lynams paprasčiausiai ateina laikas pasitraukti. Be to, juos tai padaryti gali paskatinti įtarimas, kad čia kažkas negerai, o taip atsitinka, kai po nedidelį plotą pasiblaško keli iš eilės užkibę lynai. Tad lynų meškeriojime didesnį vaidmenį vaidina ne ilgalaikis, o savalaikis jaukinimas. Jauko porcija turi būti suberta į vandenį iki lynų pasirodymo ganykloje. Turbūt, vienintelis, mano nuomone, lynų ilgalaikio jaukinimo variantas prieinamas tik vietiniam meškeriotojui, kuris tam tikru laiku žūklės vietoje išberia saują jauko, Žinau, kad vienas molėtiškis meškeriotojas, kas rytą, eidamas į darbą, išberia į miesto centre esančio ežeriuko vietelę saują kukurūzų grūdų. Maždaug po dviejų savaičių, jis pradeda toje vietoje meškerioti. Toks ilgalaikis jaukinimas užtikrina ankstyvą rytą – kelis kibimus, bet ne daugiau.

Mitas Nr.4 Išvalyta vieta – kibimo garantas

Vienas iš nuolat kartojamų lynų meškeriojimo kanonų teigia, kad lynų žūklei plūdine reikia išsivalyti vietą, o tiksliau grėbliu išgriebti poros kvadratinių metrų plote vandens augaliją ir tada berti jauką. Bet aš įsitikinau, kad lynai permainų savo aplinkoje nemėgsta – jos jiems kelia įtarimą ir prie išvalytos vietos jie pripranta ne iškart. Gali praeiti gana ilgas laiko tarpas. Manau, kad “grėbliavimas” būtinas tik ten, kur iš esmės neįmanoma net ir plūdine, taikant į pasirinktą tašką, užmesti masalą. Jis paprasčiausiai pakimba ant augalijos ir nenugrimzta į gelmę. Tokioje vietoje galima atlikti valymą. Kad jis tikslingas, rodo paprasčiausias dalykas: jei nuolat masalą ištraukiate apkibusį augalijos kuokšteliais, vadinasi, jis nepasiekia dugno. Na, o teiginys, kad dugno augaliją reikia išgriebti todėl, kad į ją prasmenga jaukas ir lynai negali jo rasti, neišlaiko kritikos: lynai turi puikią uoslę ir jauką junta, o išgriebti jį iš vandens žolių jiems visai nesunku.

Mitas Nr.5 Geriausias jaukas – varškė

Daug autorių, kurie dalijasi lynų meškeriojimo patirtimi, įvardija, kad lynus labai vilioja varškė. Ji tikrai vilioja, tačiau ne daugiau nei kitas kuris tinkamas jaukas. Tikriausiai ankstesniais laikais varškė tiko dėl jos rupumo, kuris užtikrina, kad stambesni gabaliukai pakimba ant dugną dengiančios augalijos ir nesukrenta į tarpus. Todėl iš praktikos galiu teigti, jog lynams tinka bet kuris rupus jaukas, kuriame nėra smulkių dalelių, viliojančių „baltą“ žuvį.

Būtinas lynų jauko komponentas – saulėgrąžų išspaudos, skleidžiančios aštroką kvapą. Tinkamą jauką lynams galima pasidaryti iš puskepalio sumirkytos juodos duonos, į kurią įmaišoma stiklinė plikytų saulėgrąžų išspaudų. Tinka ir rupūs mišiniai, skirti karosų meškeriojimui. Na, o, jei norite, galite į duonos minkštimo mišinį įterpti ir saują turguje pirktos varškės.

Mitas Nr.6 Plonas pavadėlis – daugiau kibimų

Kuo plonesnis pavadėlis, tuo sunkiau lynas jį įžiūri ir nepajunta pavojaus. Taip mano labai daug meškeriotojų, tačiau plonų pavadėlių, kaip ir plonų pagrindinių valų lynų meškeriojime geriau atsisakyti. Tokio sprendimo naudai galima rasti ne vieną argumentą, tačiau pagrindiniai yra keli: pirma, lynas labai stipri žuvis, kuri užkibusi įnirtingai priešinasi ir griebiasi klastingos taktikos – neria į augaliją, kur jos tirščiau. Rezultatas – plonas pavadėlis nutrūksta, kai meškeriotojas bando iškrapštyti lyną į dienos šviesą. Žinoma, daug kas priklauso nuo meškeriotojo patirties ir sugebėjimų – plonu pavadėliu taip pat galima lyną ištraukti, tačiau tai užtruks gana ilgai, o svarbiausia sukels nemažai triukšmo, kuris tikriausiai išbaidys kitus lynus, ir teks, nesulaukus kito kibimo, vynioti meškerę. Todėl manau, kad iš  karto reikia atsisakyti 0,12 mm pavadėlių ir palikti juos karšių meškeriojimui. Lynų žūklei tinkami 0,15-0,16 mm pavadėliai. Nesibaiminkite, kad lynas jį pastebės augalijos fone, o tuo labiau jos tankmėje. Ten tokia raizgalynė, kad nieko neatrinksi.

Pagrindinį valą taip pat nereikia ploninti – reikalingas mažų mažiausiai 0,18 mm valas, kuris sugebės „prašienauti“ augaliją. Lygiai dėl tos pačios priežasties atsisakykite ir nedidelių kabliukų – lynus gaudyti reikia stambiais masalais ir verti juos ant 6-4 numerio kabliukų, kurie užtikrintai laikys užkibusią žuvį. Kur kas svarbiau nei plonas pavadėlis kitas dalykas – tinkama plūdė.  Mano nuomone, ji turi būti tvirtinama viename taške, kad, traukiant lyną iš augalijos, plūdės antena neužsikabintų už lapų ar stiebų. Tad tinkamiausia – klasikinis pieštuko formos „waggler“, kurio keliamoji galia 2-3 g.


Lynų žūklei tinkančių waggler plūdžių su korpusais iš balzos arba vientiso tipo iš plunksnos visada galima išsirinkti Salmo plūdžių asortimente

Mitas Nr.6 Pavasarį sliekas – vasarą kukurūzas

Manoma, kad lynų mitybos ypatumas – cikliškumas: pavasarį šios žuvys aktyviai maitinasi gyvūniniu maistu, o vasarą pereina prie augalinio raciono. Todėl pavasarį geriausias jaukas – sliekas, o vasarą – kukurūzų grūdai, granuliuoto masalo porcijos ir pan. Manau, jog stambus sliekas – visą sezoną geriausias masalas stambių lynų meškeriojimui. Apskritai, gyvūninės kilmės masalas – sraigės, perluočių mėsa, sliekų ir musės lervų sumuštiniai, mėgstamiausi lynų patiekalai, kurių jie neiškeis į jokius kukurūzus. Pastarieji bei kiti augalinės kilmės masalai labiau patinka jaunikliams ir vidutiniams lynams.

Kalbino Viktoras Armalis
2015-10-02