Atakos pretekstas – provokuojantis žaismas
Kai pirmąja žaluma pasipuošusiuose šiluose galvas ima kelti bobausiai, palei pakrantes besidriekiančiuose žolėtuose plotuose purslus ima kelti neršiančios kuojos. Tai metas, kai lydekų voros leidžiasi į didžiąją pavasarinę medžioklę, o spiningininkams tenka spręsti lygtį su keliais nežinomaisiais ir ieškoti vilioti masalų, kurie imituotų pavojų pamiršusias kuojas ar kitas neršiančias žuvis.
Masalinės papildymas
Kiekvieną pavasarį spiningautojai nors kartą apsilanko žūklės įrankių parduotuvėse ir įsigyja naujų masalų. Regis, iš pirmo žvilgsnio, toks žingsnis lyg ir nelogiškas, nes žūkladėžėse – dar nuo praėjusio sezono likę nemažai masalų. Pasaulio spiningavimo čempionas Vladas Valukonis teigia, kad spiningavimo praktikoje neišsiverčiama ir tikriausiai niekada nebus išsiverčiama be klasikinių voblerių, kurių veiksmingumą visuotinai patvirtina statistika, tačiau praktikoje šis darnus vaizdas - kiek kitoks. Paaiškinama tai labai paprastai – lydekos pradeda įsiminti, keliančius pavojų masalus, jei kontaktavo su jų kabliukais. Štai kodėl kiekvieną sezoną reikia atnaujinti masalų, tame tarpe ir voblerių, arsenalą. Dažnai pakanka panaudoti kitaip nuspalvintą praėjusio sezono favoritą, o kartais tenka ieškoti modelio, kurio žaismas įtiktų pasikeitusiems lydekų įnoriams.
Palankus oras
Rytas išaušo saulėtas, tačiau dangus buvo lyg šydu pridengtas, todėl spinduliai neakino, o tik šildė. Tokius rytmečius vietiniai Daugų ežero spiningininkai laiko ypač palankiais lydekų žūklei, todėl, ilgai negaištant buvo išsiirta į plotą, kurio dugnas 2-3 m gelmėje nuklotas ištisiniu neaukštų vandenžolių kilimu. Paprastai po neršto ši vieta tampa lydekų gulyklomis. Tokioje vietoje, norint išprovokuoti lydekos ataką, geriausia siūlyti modelį, tinkantį masalą vidutinėje gelmėje plukdyti tvičingo metodu. Ką turi priminti tokio masalo žaismas? Vienas geriausių variantų – nerūpestingos, pasmaguriauti pavasarį pagausėjusiu maistu žuvelės plaukimas. Klasikiniai vobleriai ne visada gali užtikrinti tokių grobio judesių imitaciją, nes juos reikia plukdyti, tolygiai sukant ritės rankenėlę, o pačiu spiningu galima tik trūktelėjimais retkarčiais didinti masalo plaukimo tempą. Štai kodėl tokiose situacijose geriausia neišradinėti dviračio, o iškart imtis tvichbait tipo masalų arba tvičingui skirtų voblerių. Na, o kadangi reikalingas „naujokas“, nematytas Daugų lydekoms, buvo pasirinktas šių metų debiutantas – Lucky John Makora (11 cm, 12 g), kurio masė pakankama užmesti masalą 15-20 m. Iškart atskleidžiame kortas: geriausias tvičingavimui vidutinėje gelmėje – neutralaus pludrumo modelis, kurį volframinis pavadėlis pakoreguoja iki lėto grimzliaus parametrų. Spalva – dalykas nenuspėjamas. Vienas iš mūsų pasirinko žydrai sidabrinę versiją, imituojančią kažą panašaus į aukšlę ir seliavą, o kitas šviesiai rudą modelį, kurio „šoninė linija“ nuspalvinta ryškiu salotiniu, reaguojančiu į ultravioletą taškiniu punktyru. Maždaug penktu ar šeštu metimu pajutau stiprų grybštelėjimą, o po akimirkos spiningą sulenkė smūgis. Valtis tuo metu iš lėto dreifavo, tad kolega išmetė inkarą, ir graibšte netrukus atsidūrė dviejų kilogramų margašonė. Po kelių metimų mano masalą (ruda versija), nugramzdintą į pusantro metro gelmę ir plukdomą 2-3 šuoliukų serijomis, tarp kurių – 3-5 sekundžių pauzės, stvėrė antra lydeka. Tiesa, mažesnė. Per dvi valandas mano laimikis – keturios lydekos, o kolegos vobleris vietinių margašonių taip ir nesudomino. Matyt, saulėtų oru blizgių masalų geriau nesirinkti, jie labiau tinka apniukusiu oru arba vandens telkiniuose su drumstoku vandeniu.
Ties gelmės riba
Rytas virš Šilininkų senvagių išaušo giedras, tad pro poliarizuotus stiklus seklesnėse vietose aiškiai buvo matoma lyg liniuote atbrėžta senvagių kranto linija, už kurios juodavo gelmė. Veiksmas vyko būtent ties ta riba – kažkokios stambios žuvys tolydžio išnerdavo iš gelmės ir pūkštelėjusios vėl pasislėpdavo gelmėje. Pasirodė, kad pliuškenasi stambios kuojos. Staiga vienoje vietoje pasigirdo skambus pliaukštelėjimas ir išvydome akimirka iš vandens pasirodžiusią lydekos uodegą. Akimirksniu prisegiau prie valo stambią sukrę ir užmečiau. Sukrė tokioje situacijoje parankus masalas, nes ją lengva plukdyti tiksliai ties kranto linija, tačiau po pusvalandį trukusių bergždžių bandymų, man pasidarė aišku, kad šį masalą reikia atidėti į šalį. Peržvelgiau masalinės turinį ir nutariau šį syk taip pat išbandyti Lucky John Makora (11 cm). Tik šį kartą plūdrią versiją – šis masalas neria 1,2 m, o to daugiau nei pakankamai, kad vobleris pakliūtų lydekai, medžiojančiai senvagės pakraštyje į akis. Be to, šio minnow tipo voblerio animacija taip pat labai tinkama – smulkiais šuoliukais plukdomas masalas vartosi nuo šono lyg pasivaikščiojimo žingsniu plaukianti žuvelė. Matyt, toks žaismas pasirodė patrauklus lydekoms, nes jau pirmu metimu kilograminė margašonė užtikrintai atakavo rusvai sidabrinį „Makora“. Vobleris puikiai „dirbo“ visą dieną, atakų buvo labai daug, bet didžioji dalis – pro šalį. Tai, matyt, lėmė specifinės žūklavietės sąlygos, nes kitą dieną užmestas į seklią įlanką vobleris „užkabindavo“ beveik kiekvieną kimbančią lydeką. Tačiau buvo labai smagu, stebėti lydekų atakas.
Palei briaunas
Pavasarį rengiantis gaudyti lydekų, būtinai reikia į masalų arsenalą įtraukti voblerių, kuriuos spiningininkai iš pirmo žvilgsnio priskiria velkės masalams, tačiau jie gali atlikti daug įvairesnes funkcijas. Toks yra dar vienas Salmo Lucky John voblerių gamos debiutantas ilgaliežuvis Kubira 110 Plius One (9,8 cm, 8 g). Šis modelis paneria maždaug 4m. Tokie modeliai ypač praverčia, kai masalai plukdomi sėkliaus šlaitais. Vajuonio ežere yra sėklius, kurio viršūnė sausringais metais atsiduria kelių centimetrų gelmėje. Sėkliaus šlaitai – pamėgta lydekų ir ešerių vieta, tačiau išilgai šlaito plukdomas masalas dažnai nepakliūva į lydekų akiratį, nes toji gali tūnoti giliau arba sekliau, o štai iš gelmės į paviršių plukdomas vobleris beveik visada tampa lydekų susidomėjimo objektu. Minėti vobleriai – idealus tokio metodo įrankis. Masalas užmetamas ir energingu ritės sukimu panardinamas, o po to trumpais šuoliukais, tarp kurių įvairios trukmės pauzės, plukdomas, kol atsiduria sėkliaus viršuje. Bet dažniausiai voblerį pusiaukelėje atakuoja ešerių tykanti lydeka. Todėl ir tinka tokiam giliavandeniui tvičingui labiausiai dryžuota Kubira versija.
Viktoras Armalis
