Ar reikalingas vobleriui žiedelis?

Kadangi pradedu kalbėti nuo voblerių atsiradimo ištakų, puikiai menu, kaip žvejai šiuos vilioklius prie valo rišdavo įvairiausiais mazgais, kurie, suprantama, būdavo suveržiami taip, kad tvirtai laikytų masalą. Pirmieji tokio tipo viliokliai netgi nepriklausomai nuo gamintojo – brangūs firminiai japoniški ar pigesni rankų darbo lenkiški – ne visada normaliai dirbdavo. Ypač mažesnieji modeliai, kuriuos greičiau patraukus prieš srovę, virsdavo ant šono.

Be abejonės, tuomet prastai dirbančių voblerių buvo daugiau, todėl galbūt kai kurie jų bet kaip pritvirtinti prie valo vis tiek būtų nežaidę normaliai. Tačiau yra ir kita priežastis – neteisingas voblerio tvirtinimas. Juk standesnis, storesnis valas, jei jį pririšime tokiu būdu, paprasčiausiai neleisdavo masalui laisvai judėti. Vėlgi, tuometiniai valai buvo prastesni, ypač pirmieji pinti.

Išeitį pirmiausiai rado Rapala, kuri pasiūlė firminį mazgą – taip sumegztas valas turėjo kilpą, kuri laisvai slankiojo voblerio nosies metalinėje kilpelėje. Tiesa, reikėtų pasakyti, kad tai nėra vienintelis žinomas tokio tipo mazgas, vėliau jų atsirado ir daugiau, jie visi naudojami ne vien pririšti voblerius. Kad spiningautojai nepamirštų tokio užrišimo būdo, Rapala netgi dėdavo į savo masalų pakuotes instrukcijas, kuriose aiškiai buvo matoma mazgo rišimo eiga (1 pav.).

Tačiau nuolat raišioti voblerius žvejams nepatiko, nes kartais tekdavo per šaltį sugrubusiomis rankomis pakeisti porą tuzinų masalų, o be to kiekvienas naujas rišimas pareikalaudavo bent dešimt centimetrų valo, tad po keliolikos aktyvių žūklių jo kiekis ritėje sumažėdavo labai juntamai.

Vėlgi išeitis buvo rasta – prie valo galo spiningautojai rišdavo karabiną ir jį paprasčiausiai prisegdavo prie voblerio kilpelės. Segtukas patogus dar ir tuo, kad jį galima lygiai taip pat prisegti prie pavadėlio suktuko, o pavadėlio karabiną prie voblerio, tad, atrodo, viskas – šis klausimas išspręstas ir prie jo jau nereikės grįžti.

Bet taip atrodė tik iš pradžių. Po kurio laiko spiningautojai ir segtukuose rado savų minusų. Pavyzdžiui, kai kurie sunkesni pavadėlių karabinai išbalansuodavo mažus ir lengvus voblerius. Arba siauri segtukai ribojo agresyvių ir didelių tokio tipo masalų darbą, nes trukdė žaisti jiems įprasta plačia amplitude, taip pat turėjo neigiamos įtakos ir nedidukams judriai dirbantiems modeliams. Tokiu atveju tekdavo labai preciziškai parinkti segtukus, o juos gaminančios firmos dėl karabinų tinkamumo vobleriams galvos nesuko.

Tuomet, kaip minėjau, kažkas sumąstė į voblerių kilpeles įsegti žiedelius. Šiuo atveju viskas tapo daug geriau: masalas turėjo pakankamai laisvumo judant į šonus (lyg ir savotiškas atitikmuo Rapala kilpai), jį buvo galima laisvai prikabinti prie karabino arba, jei tai yra labai nedidelis vobleris, žiedelį tiesiog rišti prie valo. Elitinės voblerius gaminančios firmos netgi balansuoja savo masalus atsižvelgdamos į papildomą detalę – žiedelį ant masalo nosies. 

Šioje vietoje noriu pasakyti „stop“ ir pažvelgti į žiedelį kitu rakursu.

Žiedelis, koks jis bebūtų, yra susuktas iš vielos ir turi du galus, nes kitu atveju jo neužmausi. Tie vielos galai, kada žiedelis dirbant vobleriui slankioja kilpelėje, kartais remiasi į kilpelę. Smulkmena? Ne visiškai, nes žiedelis žiedeliui nelygus ir jei jis yra padarytas iš storokos vielos, tie nuolat besiremiantys į kilpelę žiedelio galai gali trukdyti vobleriui normaliai dirbti – protarpiais masalo žaidimą išmuša iš ritmo. Todėl ši maža detalė turi nemažą reikšmę ir perkant voblerius į ją derėtų atkreipti dėmesį. Esu ne kartą nusipirkęs masalų, ant kurių būdavo užmauti prastos kokybės žiedeliai. Žinoma, ne elitinių firmų gaminių, bet visgi... Kartais žiedeliai būdavo pernelyg masyvūs, kartais pagaminti iš prastos kokybės vielos ir dėl to būdavo išsiskėtę. O juk kuo daugiau atvipęs žiedelio galas, tuo daugiau galimybių, kad jis kabinsis, „stuksens“ per voblerio kilpelę ir masalas normaliai nedirbs.

Dar blogiau, kada į kilpelę įmaunami labai stori žiedeliai ir jie sunkiai pro ją slankioja – tokių voblerių irgi galima rasti. Ypač dažnai kliūva žiedeliai, kurie įverti į voblerius, turinčius kilpelę ne ant nosies, bet ant liežuvėlio, nes čia kilpelė valui, arba šiuo atveju žiedeliui, paprastai būna dar mažesnė. 

Kadangi neturiu prastų pavyzdžių, kad suprastumėte apie ką kalbu, pažiūrėkite į 2 ir 3 pavyzdžius. Abiejuose pavyzdžiuose, manau, puikiai matosi, kad kilpelė valui yra pakankamai plati, o žiedeliai kokybiški, kadangi jų galai neatsikišę.

Tikriausiai nenukrypsiu nuo temos pasakydamas, kad trišakiai irgi gali turėti pernelyg plačius, storus jungiamuosius žiedelius ir jie trukdys kabliukui laisvai judėti kilpelėje, kas gali būti masalo disbalanso priežastis. Kitąsyk spiningautojai patys sau padaro meškos paslaugą, nes mėgsta keisti, jų nuomone, netvirtus žiedelius tvirtesniais ir masyvesniais, ypač kabliukų jungiamuosius žiedelius, nelabai kreipdami dėmesį, kad pakeistieji paprasčiausiai stringa voblerio kilpelėse. Beje, pačiam maunant žiedelius, jei tik jie pagaminti iš prastenės nespyruokliuojančios vielos, neretai lieka atsikišę tos vielos galai. Matote 4 pavyzdį, kuris yra būtent toks, taip pat palyginimui 5 pavyzdys, kaip turi būti iš tiesų.

Keisti kabliukus savo straipsniuose aš irgi gana dažnai rekomenduoju, bet pabrėžiu, kad kabliukai neturėtų išbalansuoti voblerio. Tas pats yra ir su žiedeliais. Jei vobleris bus itin lengvas, mažas, pakeisti masyvūs žiedeliai, net jei jie kokybiški ir laisvai slankioja per kilpeles, kur tvirtinami kabliukai, arba kilpelėje ant masalo nosies, gali turėti neigiamos įtakos tų vilioklių darbui.

Kita vertus, aš neretai prisegu žiedelius tiems vobleriams, kurie jų neturi. Žinoma, stebiu ar tai neturės neigiamai neįtakos vilioklio žaidimo. Taip elgiuosi tada, kai matau, jog kilpelė valui yra iš plonos ir sąlyginai minkštos vielos. Kadangi prie pavadėlio tvirtinu karabiną, dažnai keičiant voblerius, ypač žūklės įkarštyje, galima netyčia paprasčiausiai nulenkti kilpelę, nes segtuką kiši į ją. Tuomet vobleris virs ant šono, gaiši laiką, kol vėl atlankstysi kilpelę į reikiamą padėtį. Todėl dėl visa ko apsidraudžiu verdamas žiedelius. Žinoma, tokiems vobleriams, kaip, tarkim, Lucky John gamybos, nemanau, kad reikia tų žiedelių, nes valui verti viela yra labai tvirta ir dar reikėtų pasistengti, kad ją sulankstytume.

Apskritai kai kuriems vobleriams, mano nuomone, tų žiedelių net ir nereikia dėl elementarios priežasties. Kada masalas itin lengvas, mažas, žiedelis bei karabinas prie jo bus tik papildomas svoris ir net neabejoju, kad trukdys tinkamai žaisti. Esu matęs spiningautojų, kurie riša karabinus net su suktukais. Jie kartais praverčia žvejojant sukriukėmis, jei pastarosios ne visada gerai sukasi, bet kam reikia suktuko vobleriui? Tada ta metalinių „priedų“ grandinėlė ne tik trukdys masalui dirbti, bet ir baidys atsargesnę žuvį.

Retai, tačiau pasitaiko, kad masalo kilpelės dėl kokių nors priežasčių deformuojasi, susiploja ir tai trukdo laisvai judėti žiedeliams. Tas pats kitąsyk atsitinka, kada spiningautojas bando savo voblerį priversti judėti agresyviau ir masalo kilpelę, jei ji yra ant nosies, o ne ant liežuvėlio, replėmis paploja ir nulenkia žemyn.

Galbūt nežinojote tokio triuko, turiu omenyje kaip priversti voblerį judėti platesne amplitude? Iš tiesų, kai nosies kilpelė nulenkiama bent keliais milimetrais žemyn, vobleris ima žaisti jau visiškai kitaip. Tačiau tokius eksperimentus reikia daryti labai atsargiai, nes pakrypus kilpelei bent pusę milimetro į šoną masalas garantuotai pradės virsti irgi ant šono arba dirbs bala žino kaip.

Vienas iš būdų kaip išvengti ne visai kokybiško žiedelio galų kabinimosi už kilpelės, yra teisingas valo pririšimas. Jei mes rišame giją tiesiog prie žiedelio, retai kreipiame dėmesį, kurioje žiedelio vietoje yra mazgas. O jis turėtų būti tarp žiedelio vielos galų, t. y. žiedelio ploniausioje dalyje – tokiu atveju pastarasis kilpelėje slankios tik lygiąja savo dalimi. Na, o jei jau segame voblerį karabinu, tuomet teks tokį žiedelį pasikeisti.

Galbūt dėl žiedelių striginėjimo dabar matome kitą tendenciją – kai kurios firmos savo vobleriams į nosies kilpelę veria ne žiedelius, bet karabinus (6 pav.).

Visa tai, ką dabar rašiau, atrodo lyg ir aišku – žiedelis vobleriui ant nosies yra gerai, jei jis pagamintas iš plonos, nesunkios, bet tvirtos spyruokliuojančios vielos ir laisvai slankioja kilpele; netinka, jei išbalansuoja mažo ir lengvo masalo darbą; žiedelis nereikalingas, kada kilpelė valui rišti yra pakankamai tvirta, nors šiuo atveju ir nemaišo.

Bet štai čia ir susiduriame su pagrindine problema – retai rasi tinkamų žiedelių. Regis, tokia smulkmena, tačiau sakau tai iš praktikos. Daugelis žiedelių, kada vos juos prasketi, nebegrįžta į pradinę padėtį, laisvi jų galai atsikiša – žiedeliai lieka išsiskėtę. Kiti lūžta – „pražiodai“ vos smarkiau ir nulekia kažin kur vielos galiukas, gali net sau taip susižeisti akį. Retai žūklės parduotuvėse rasi pačių įvairiausių dydžių žiedelių – yra, bet gal du-trys dydžiai ir viskas...

Romualdas Žilinskas