Ar nukonkuruos švytuoklės įprastines blizges?

Visgi dar yra nemažai žvejų, kurie švytuokles naudoja vien tik ešerių žūklei, nors horizontaliosios blizgės ne ką menkesnis vilioklis lydekoms bei sterkams, o taip pat daugumai karpinių žuvų. Ypač plačias perspektyvas švytuoklės turi gaudant sterkus, kadangi pas mus poledinė šių plėšrūnų žvejyba ne itin populiari, o juk jų turime tikrai ne tiek jau mažai.

Meškeriotojas, kuris tik pradeda domėtis gaudymu švytuoklėmis, pasimeta, tikrąja ta žodžio prasme, pažvelgęs į siūlomą tokio tipo masalų įvairovę. Vien tik Lucky John, Nils Master, Rapala ar Osko pateikia bent po keletą skirtingų švytuoklių serijų, o kiekviena iš jų dar turi ir po kokius 4–5 skirtingo svorio bei įvairių spalvinių variacijų modelius.

Pavyzdžiui, vien tik Lucky John Clasic serijoje yra 7 dydžių modeliai ir jiems pritaikyta 14 spalvinių variacijų! Tad iš principo Lucky John Clasic serijoje galime rasti 98 skirtingas švytuokles. Kurią rinktis? Juk visų tikrai neišbandysi, o ir kiek toks kalnas horizontaliųjų blizgių galiausiai kainuos. Nors, atvirai pasakius, minėtų švytuoklių kainos man atrodo juokingai mažos, bet kada toks kiekis...

Negaliu teigti, kad išmokti žvejoti švytuoklėmis labai lengva. Nelabai pamenu, kaip klostėsi pirmosios žūklės vertikaliosiomis blizgutėmis, nes tai buvo labai seniai, tačiau tikrai atsimenu, jog tik trečią kartą žuvaudamas švytuoklėmis pagaliau sugebėjau iš eketės ištraukti pirmąjį gal 50 g svėrusį ešeriuką. Suprantama, normaliai šiais masalais išmokau blizgiauti tikrai ne pirmąjį sezoną, bet švytuoklėmis žvejojau vis dažniau ir dažniau, o įprastas blizges atidėdavau į šalį. Mano praktikoje atvejų, kuomet vertikaliąsias blizges ešeriai iškeisdavo į horizontaliąsias buvo labai nedaug, o priešingų – nė nesuskaičiuosiu.

Kuomet gaudant iš po ledo įprastinėmis blizgėmis būna visiška nekiba, žvejai paprastai traukia iš dėžių „balalaikas“ ir tikisi bent jau plonyčiais valais ir smulkutėmis avižėlėmis sugundyti bet ką. Tačiau ir švytuoklės „juodomis“ dienomis neretai praverčia. Kodėl? Pasakysiu atvirai – nežinau. Nenoriu spėlioti, bet faktas lieka faktu.

Kaip įtakoja švytuoklių pasirinkimą žūklavietės gylis

O štai išsirinkti tinkamas švytuokles vienų ar kitų žuvų žūklei vienomis arba kitomis sąlygomis, iš tiesų nėra taip jau paprasta. Čia reikia bent jau minimalių žinių, o dar geriau – nors trupučio praktikos. Žinoma, nepakenkia ir paprasčiausia žvejo sėkmė, tiksliau – atsitiktinumas, kai netgi visai „žalias“ meškeriotojas netyčia atranda laimingą eketę, visiškai netyčia žuvims pasiūlo tinkamą švytuoklę ir traukia laimikius vieną po kito. Beje, net dorai nemokėdamas valdyti šio masalo.

Na, naujokas truputį pajudino horizontaliąją blizgę, ji paplaukė, tegul ir nelabai vykusiai, bet to pakako, kad ešerys susigundytų, nes tą dieną žuvys tiesiog pačios iš ekečių ant ledo lipo. Beje, žaidžiant švytuoklėmis kai kuriais atvejais praverčia ilgos pauzės ir būtent tuo metų šiuos masalus čiumpa žvynuotosios. Ir tai ne iš piršto laužtas pasakymas, o vienas iš žaidimo švytuoklėmis elementų, kuris ypač pasiteisina gaudant karpines žuvis. Ešeriams kitąsyk irgi tinka.

Renkantis tokio tipo blizges skirtingų rūšių plėšrūnėms, pirmiausia reikėtų apsispręsti, kokiame gylyje vienos ar kitos žuvys bus gaudomos. Tai turės įtakos pasirenkant vilioklio dydį bei svorį, šie parametrai mažai keisis, nesvarbu, kokiame telkinyje bežvejotume. Tik po to turėtume atsižvelgti į švytuoklių formas ir spalvas.

Tokios pat formos švytuoklės nukrypimas nuo vertikaliosios ašies pirmiausia priklauso nuo jos dydžio. Tai elementari taisyklė, nes kuo didesnė yra horizontalioji blizgė, tuo didesnį plotą po vandeniu ja galima apgaudyti. Bet tai nereiškia, kad kitas tos arba kitos firmos tokių pat gabaritų modelis tols nuo vertikalės taip pat toli, nes skirsis jo forma ir svoris. O galbūt tik stabilizatorių dydis ir forma, tačiau ir ta, regis, smulkmena turės reikšmę.

Kita ne mažiau svarbi tiesa yra ta, jog ilgesnis valas taip pat leidžia tokio tipo blizgei nerti toliau nuo eketės krašto. Tai reiškia, kad didesniame gylyje žvejys tokiu pačiu šios rūšies masalu gali manipuliuoti ir didesniame plote.

Gaudant seklumose nėra reikalo naudoti didelių švytuoklių. Bent jau teoriškai. Juk 1,0–1,5 m gylyje didelės ar mažos horizontaliosios blizgės nukrypimas nuo vertikalės menkai kuo skirsis vien todėl, kad pernelyg trumpa valo atkarpa yra po vandeniu. Praktiškai mažytė horizontalioji blizgė išnaudos visas savo galimybes bandydama nukrypti į šalis, o didesnės švytuoklės bandymus nuplaukti toliau nuo eketės krašto ribos neilga laisvo valo atkarpa.

Negilu paprastai būna tokiose vietose, kur dugne gausu įvairių kliuvinių. Dažniausiai tai bus priekrantės zona ar povandeninio kalnelio aukštesnieji šlaitai, jo viršūnė, o čia ir žiemą yra povandeninių augalų ir jų likučių, nendrių stiebų ir šiaip visokio nepageidaujamo šlamšto, kuris labai greitai užsikabina už horizontaliosios blizgės trišakio kabliuko. Beje, švytuoklės žymiai dažniau „pasigriebia“ kliuvinius nei vertikaliosios blizgės.

Todėl plati judėjimo amplitudė horizontalia kryptimi visuomet būna rizikinga, nes labai padidina švytuoklės užsikabinimo už kliuvinių galimybę. Nors būtent tai ir yra horizontaliųjų blizgių pranašumas (turiu omenyje didesnį apgaudymo plotą), lyginant su vertikaliosiomis. Tačiau netgi sekliame vandenyje švytuoklės daugiau nuplauks į šalis lyginant su absoliučia dauguma įprastinių poledinių blizgių, kurių nukrypimui nuo vertikalės taip pat daro įtaką žūklavimo vietos gylis.

Yra vienas dalykas, kuris pakoreguotų didesniųjų švytuoklių atitolimą nuo vertikalės. Tačiau tai tinka tik tuo atveju, jei horizontaliosios blizgės tikrai didelės (7–8 cm) ir gali labai toli nuplaukti nuo eketės krašto. Mažame gylyje ši korekcija bus minimali arba jos apskritai nebus, bet vidutiniame gylyje ir juo labiau gelmėje tokių švytuoklių amplitudė gali juntamai išsiplėsti į šonus. Esmė ta, kad neretai didelių šio tipo blizgių apgaudymo plotą riboja dar ir eketės plotis. Elementaru – įsibėgėjęs vilioklis tempia paskui save valą horizontalia kryptimi, bet gija atsimuša į skylės lede kraštą ir priverčia švytuoklę pasukti atgal. Taip neišnaudojamos visos šio masalo galimybės.

Todėl gaudant švytuoklėmis gelmėje, pageidautina gręžti platesnę eketę. Regis, kad keli centimetrai neturi didesnės reikšmės, bet taip tik regis. Įdomu tai, kad žūklės rezultatus šiuo atveju gali lemti... grąžtas. Veikiausiai supratote, ką turiu omenyje. Seklumoje tai ne itin svarbu. Beje, mažame gylyje plati skylė gali netgi baidyti žuvis.

Nori lydekų – rišk pavadėlį

Derėtų dar sugrįžti prie horizontaliųjų blizgių dydžių žvejojant seklumose. Čia paprastai tikimės mažesnių ešeriukų, tad ir švytuokles naudojame kiek galima smulkesnes. Tokia taktika dažnai pasirodo tinkama, juolab, kad net ir stambūs ešeriai labai mielai čiumpa nedidukus masaliukus. 2,0–3,0 cm modeliai yra idealūs viliokliai žvejojant iki 2,5 m gylyje. Tačiau antroje žiemos pusėje, o kartais ir patį viduržiemį šias vietas neretai aplanko lydekos. Jos tartum skustuvu nurėžia nedidukę švytuoklę, ir žvejui tenka tik liūdnai konstatuoti faktą – kibo aštriadantė...

Taip įvyksta žuvaujant ir vertikaliosiomis blizgėmis, tačiau kitąsyk žvejai apsirinka. Įprastinės blizgės dirba kitaip, jos dažniau nei švytuoklės valu kliudo moliuskų kriaukles ir į jų aštrius kraštus nupjauna giją. Gaudant švytuoklėmis šie nemalonūs atvejai nutinka labai retai. Nuo vasario 1 d. lydekų žvejyba pas mus draudžiama, bet iki tos dienos horizontaliosiomis blizgėmis patarčiau paerzinti šias plėšrūnes. Beje, sterkus – taip pat. Tai žvejojant ešerius galima ilgai ginčytis, kurios iš blizgių pranašesnės, tačiau gundant kitų rūšių žiemą aktyvius plėšrūnus toks pasirinkimas kažin ar kels didesnių abejonių – švytuoklės tikrai bus kibesnės.

Tačiau tikintis lydekų būtinas metalinis pavadėlis. Kadangi aš vis lyginu abiejų tipų blizges, pasakysiu, jog aštriadantės grobuonės kažkodėl dažniau nukanda būtent švytuokles. Maždaug septynios iš dešimties prapuola jų gerklėse, kai naudojant įprastines blizgutes galima ištraukti daugiau nei 50 proc. šių plėšrūnių. Veikiausiai tai lemia masalų padėtis vandenyje, kadangi švytuoklės praktiškai visada su valu sudaro statų kampą, o gal gijos tvirtinimo vieta – neteorizuosiu.

Meškeriojant švytuoklėmis reikalingas labai plonas metalinis pavadėlis, kadangi šios blizgės jautriai reaguoja į jas laikantį standų ir sunkų pavadėlį, dėl to gali apskritai išsiderinti horizontaliųjų blizgių judesiai. Jau matau, kaip kažkas krato galvą, nes to žvejo nuomone čia galima naudoti ir fluorokarboną. Galima, jei gaudai didelėmis švytuoklėmis. Paaiškinsiu kodėl.

Fluorokarbonas, kurio nenukanda didelės lydekos, turėtų būti apie 0,45 mm storio. Mažesnėms plėšrūnėms pakanka ir 0,35–0,40 mm diametro, tačiau net ir šios rūšies vienas valas nelygus kitam valui. Turiu omenyje tikrąjį (ne užrašytą ant pakuotės, bet realų) storį, atsparumą lydekų dantims, standumą.

Todėl tikrai kokybiškas plonytis volframinis arba pintas iš kelių gijų metalinis pavadėlis bus gerokai lankstesnis nei minėto storio fluorokarbonas. Ir, suprantama, kad mažiau varžys švytuoklės judesius. O tai, kad jis matomas vandenyje – ne problema. Nors žiemą vanduo itin skaidrus, bet tokiu metų laiku po ledu tvyro tamsa.

Dėl pastarųjų teiginių nesu tikras, gal žuvys ir mato (ar matytų?) metalinį pavadėlį, tačiau plėšrūnės dėl to kimba ne prasčiau – jos tiesiog neturi laiko įsižiūrėti prie ko pritvirtintas masalas. Tačiau kad suvaržyta pavadėlio blizgė žais netinkamai, net neabejoju – žuvys pastebės.

Keista, bet net ir šiais laikais sunku gauti kokybiškų metalinių pavadėlių ir – ne ką veiksi – tenka apsiriboti minėtais plonyčiais volframiniais, kurie nesikeičia nuo neatmenamų laikų. Nešuosi jų visą saują, nes tokie pavadėliai greitai susigarankščiuoja ir čia jų pagrindinė problema. Laimei, pakanka neilgų pavadėlių (iki 10 cm ilgio), tad nusipirkęs ilgesnių, iš vieno pasidarau du. Bent šioje vietoje sutaupau... Storesnių, negu 5 kg išlaikymo svorio nenaudoju, nes man tokie atrodo per stori.

Šiaip jau labai kokybiški yra Lucky John Pro 7x7 pavadėliai, jų minkštumas, storis (renkuosi ploniausius) ir juolab tvirtumas – tinkami gaudant švytuoklėmis. Tačiau nusiimu nuo pavadėlio antrąjį, t. y. prie karabino esantį suktuką, nes tai – tik bereikalinga apkrova blizgei.

Nieko baisaus, jei užkibs ir stambesnė lydeka, dabar jos ne tokios aršios ir neskubant galima išsitraukti ir labai didelę. Dabar galbūt svarbu yra ne tiek pavadėlio tvirtumas, kiek galimybė apsisaugoti nuo aštrių plėšrūnės dantų. Na, o tos labai didelės lydekos... Patys suprantat, kad užkimba dažniausiai tik svajonėse.

Visgi net ir ploniausias pavadėlis apsunkina mažos švytuoklės darbą. Nesakau, kad jos visos nežaidžia (deja, pasitaiko ir tokių), bet geriau jau tikintis lydekų naudoti bent 4,0 cm horizontaliąsias blizges. Tai universalus dydis, ant jų visai sėkmingai kimba ir smulkūs ešeriukai, ir stambios lydekos.

Ir dar. Jei sekliose vietose gerai švytuokles čiumpa ešeriai, bet ten dugnas pilnas žolių, už kurių kabinasi jų trišakiukas, tuomet kabliuką nuimkite. Galbūt rezultatyvių pakirtimų skaičius ir sumažės, bet bent jau neišbaidysite žuvų lupdami iš žolių įstrigusį masalą.

Kai kurios mažos horizontaliosios blizgės apskritai neturi papildomo apatinio kabliuko, bet būtent šis kabliukas neretai ir būna „vinis“, dėl kurios ešeriai atakuoja masalą. Žinoma, kad ne tuščias – taip atsitinka, kuomet trišakiukas papuoštas spalvotais kembrikėliais, keraminiais rutuliukais ar specialia „akute“. Todėl galima nuimti trišakį ir kabinti vienšakį, kuris yra visapusiškai „paruoštas“, jų būna pirkti žūklės prekių parduotuvėse. Paprastas kabliukas negraibys dugno šiukšlių.

Beje, kažkada tokių kabliukų būdavo sunku gauti, todėl kabindavau ant trumpos valo atkarpos pririštą paprastą kabliuką su „priedais“. Dabar žvejoti švytuoklėmis sudarytos visos sąlygos – tik noro turėk.

Konkrečiau apie lydekų, sterkų, ešerių žūklę

Švytuoklių galimybė vilioti plėšrūnus dideliame plote itin daug naudos duoda gundant šiais masalais žuvis gelmėje. Žemiau 5 m ribos matomumas vandenyje tampa labai prastas, tad efektyviausias manevras yra prikišti grobuoniui vilioklį prie pat nosies. Žiemą tik ešeriai yra labiau aktyvūs, o lydekos ar sterkai būna gerokai aptingę. Galimas daiktas, jog jie jaučia nuo plaukiančio masalo sklindančius virpesius, bet paprasčiausiai nesirengia švytuoklės atakuoti, nes toji „auka“ gana greita ir yra už kelių metrų nuo plėšrūno.

Todėl nieko nuostabaus, jei šią blizgę griebia lydeka arba sterkas neišsyk, o tik po kurio laiko. Nors, aišku, kada lydeka praalksta ir randi (o čia laimės dalykas), kur ji tupi, tik spėji įkišt į eketę švytuoklę ir cvakt... Tai sterkas ilgai derasi su savo tinguliu, įtariai apžiūrinėja blizgę.

Didesniame nei 5–6 m gylyje jau drąsiai galima naudoti 5–7 cm švytuokles, nors aš neretai bandau laimę net ir 8–9 cm horizontaliosiomis blizgėmis. Tiesa, tuomet, kai gylis būna didesnis nei 8 m.

Taktinis skirtumas tarp žūklės seklumose ir dideliame gylyje tas, kad priekrantės zonoje aš dažniausiai ilgai neužtrunku prie vienos eketės. Žūklės pradžioje ekečių prigręžioju bent po penkias keliose vietose ir einu ratu, vis bandydamas laimę kiekvienoje skylėje maždaug po 15 min. Bet tai maksimalus laikas, kuomet nesu tikras dėl švytuoklės spalvos ar formos ir per tas minutes spėju pakeisti kokius tris masalus. Šiaip jau pakanka 5 min., jei žinai, jog būtent ši blizgė tame vandens telkinyje yra žuvų mėgstamiausia. Aišku, kai aptinki ešerių būrelį – sugaišti ilgiau.

Tačiau žvejodamas gelmėje elgiuosi jau kitaip. Čia tenka prie vienos eketės praleisti bent du kartus daugiau laiko, kadangi švytuoklė plauko dideliame plote ir, kaip minėjau, ją reikia pakišti plėšrūnui po nosimi. Įdomu, jog ši taktika pasitvirtina gaudant ir sterkus, ir ešerius. Pirmieji laukia išsižioję, kol masalas papuls į jų puolimo zoną, o antrieji, pajutę vilioklio virpesius, atplaukia iš toliau.

Kartais neblogą efektą gelmėje viliojant ešerius duoda visiškai kitokios formos bei spalvos švytuoklės pakeitimas. Dažniausiai ešeriai tuoj pat atakuoja kitą masalą, jei jis visiškai nepanašus į prieš tai buvusį, ypač jeigu truputį mažesnis.

Esminis skirtumas tarp sterkų ir ešerių gaudymo gelmėje – blausiaakiai plėšrūnai praktiškai visada kimba prie pat dugno. Neretai jauti, kad švytuoklė net kabina savo trišakiu kabliuku dugną, bet tai nėra blogai, nebent dugne bus kerplėšų.

Sterkai paprastai suaktyvėja vakarop ir, tarkim, vasario mėnesį jie geriausiai kimba nuo 17 val. Ešeriai, o kartais net ir stambūs, priklausomai nuo oro sąlygų bei paros laiko (ypač pavakariais arba vėlyvą rytą) mėgsta pakilti į aukštesnius vandens sluoksnius, tad čia tenka užtrukti, kol išsiaiškini, kokiame telkinio lygyje jiems geriausia siūlyti masalą.

Lydekos irgi – jei užkimba, tai prie dugno, bet jų geriau ieškoti vidutiniame gylyje arba seklumose. Gelmėje aštriadančių yra, bet maitintis jos mėgsta ne pačioje giliausioje telkinio vietoje. Tikriausiai mažiausiai nuspėjama gaudant švytuoklėmis ir yra lydeka. Ta pavienė plėšrūnė gali griebti ir patį smulkiausią, ir neįtikėtinai stambų masalą. Lygiai taip pat ji atakuos bet kokios formos ar spalvos horizontaliąją blizgę.

Tačiau žvejojant visgi derėtų atsižvelgti į toje vietoje galinčių būti aukų rūšį. Tarkim, seklumose aštriadantės viduržiemį medžioja nedidelius ešeriukus. Anksčiau minėtų švytuoklių dydžiai daugmaž atitinka grobuonei įprastus aukų gabaritus, o spalvas reikėtų parinkti irgi pasižiūrėjus į ešerius.

Horizontaliosios blizgės dažnai dažomos persiliejančiais atspalviais ir gali būti net kelių spalvų. Melsva, žalsva nugarėlė, baltas arba geltonas oranžinio atspalvio pilvelis labai tinka lydekoms. Taip pat jos kai kuriuose telkiniuose mėgsta švytuokles juodomis nugaromis. Didesniame gylyje aštriadantėms patrauklesnės atrodo natūralių metalinių atspalvių blizgės, nepakenkia ir spindinti holograma.

Žvejodamas lydekas pastebėjau, kad joms labiau patinka ne torpedos formos, bet suspausti iš šonų masalai. Jų judesiai būna ne tokie agresyvūs, o savo išvaizda šie modeliai primena tikrą žuvelę. Taip pat dantytosios plėšrūnės labiau nei ešeriai ar sterkai mėgsta horizontaliąsias blizgutes, kurių galinė dalis turi šluoteles iš plaukų. Čia galimi du variantai: arba tik šluotelė, arba šluotelės bei sparnelių derinys. Tokios rūšies švytuoklės pasižymi lėtesniais judesiais, jos ne taip toli nukrypsta nuo vertikaliosios ašies.

Nors vasarą sterkams stengiamės siūlyti palyginti smulkius masalus, nes pastarieji plėšrūnai labiau linkę medžioti nedidelį grobį, tai žiemą gaudant švytuoklėmis viskas yra atvirkščiai. Tačiau taip atsitinka todėl, kad blausiaakių plėšrūnų tenka ieškoti dideliame gylyje, kur efektyviausiai savo darbą atlieka didžiosios horizontaliosios blizgės.

Visgi tendencija, kad sterkai mėgsta siaurus masalus – išlieka. Būtent didelės ištemptos lyg pieštukai švytuoklės ir yra tipiniai viliokliai sterkams. Jų sparneliai taip pat ilgi, siauri, todėl šie masalai neria į šonus itin greitai ir toli. Žodžiu, sterkams reikia agresyvių blizgių.

Spalvos irgi turėtų būti ryškios. Nežinau ką jie ten mato taip giliai ir dar po ledu, tačiau, kaip rodo praktika, salotinės, ryškiai geltonos, žalios, žydros spalvos sužadina sterkų apetitą. Ypač geri būna raudongalviai modeliai.

Pradėjęs minėti įvairiems plėšrūnams labiausiai patinkančias švytuokles, patekau į keblią padėtį, nes... ešeriai tokių lyg ir neturi. Čia visa esmė eksperimentuose ir jei jau rimtai pasiryžote pagauti daug ešerių, bet nepažįstate vandens telkinio, masalų imkite visą dėžutę. Turėkite bent jau dešimt skirtingų spalvų bei formų modelių. Ešerį galima rasti bet kokiame gylyje, telkinio dugnas gali būti dumblėtas, žvyruotas, akmenuotas ar apaugęs žolėmis.

Oras, kuris gerokai įtakoja masalų spalvinį pasirinkimą, yra nepastovus dalykas. Visgi pastarųjų kelių žūklių tendencijos rodo, kad ešeriams labiausiai patinka išmargintos natūraliomis spalvomis arba blizgančios baltu, gelsvu metalu švytuoklės, taip pat... baltos. Beje, geriau su raudonais nei permatomais „sparneliais“. O masalų dydžiai priklausys nuo gylio, nors, suprantama, tie akcentuoti 4 cm yra universalios skirtos dryžuotiems plėšrūnams vilioti švytuoklės gabaritai.

Būtent gaudant ešerius ypatingą vaidmenį vaidina apatinio kabliuko papuošimai, šioms žuvims itin patrauklios „akelės“, bet aš jau kartojuosi... Beje, tai rodo, kad ne veltui senosios kartos žvejai lupinėdavo akis anksčiau pagautiems ešeriams ir jas kabindavo ant vertikaliųjų blizgių kabliukų. Bet mes juk taip nesielgsime, tiesa?

Romualdas Žilinskas