Apie žiogus upės paviršiuje ir marių dugne
Ką veikia žiogai spalio mėnesį? Deja, jie jau nieko negali veikti, nes atvėsus orams šie vabzdžiai nustojo strikinėti ir ėmė tik ropinėti, o šalnoms nubalinus žolę išleidžia kvapą. Todėl šapalams, raudėms, meknėms teko iš savo meniu išbraukti vieną patiekalą, o meškeriotojai prarado vieną masalą.
Žinoma, kitais metais vasarą žiogų vėl bus pilnos pievos, nes iš padėtų kiaušinėlių išsiris jų palikuonys, bet vėl ateis ruduo, šalnos... Kad negedėtumėte žuvusių žiogų ir toliau sau sėkmingai gaudytumėte žuvis, galima įsigyti Rebel firmos voblerių, kurie imituoja tuos vabzdžius ir vadinasi Crickhopper.
Tiesą sakant, tiksliai nė nežinau, ką reiškia šių masalų pavadinimas, bet įtariu, kad tai sudėtiniai žodžiai – Crickhopper, turima omeny ir svirplys, ir žiogas (cricket ir grasshopper), nes visgi iš plastiko pagamintas tokio tipo vobleris nebus kažkurio vieno minėto vabzdžio ideali kopija, tai veikiau „kažkas tarpinio“.
Tikslesnių rūšinių detalių galbūt pridėtų konkrečios Crickhopper masalų spalvos, nes jų Rebel kataloge suskaičiavau 8, nors, manau, kad yra daugiau – kitąsyk gaminami spalviniai variantai atsižvelgiant į žemyną ar net regioną, taip pat kai kurie išimami iš gamybos, tačiau dar yra prekybvietėse, atsiranda naujų. Šie vobleriai gana įdomiai nuspalvinti, kai kurie net „egzotiniame“ stiliuje, kadangi nerastumėm pas mus nei žiogų, nei svirplių, kurie turėtų raudonas galvas arba būtų ryškiai geltoni su oranžine nugara.
Jau matau, kaip raukotės – papuošimai naujametinei eglutei... Galvokit, kaip norit, nes aš tų „žiogų“ esu nusidažęs dar ir papildomai tokiomis spalvomis, kurios entomologui sukeltų infarktą.
Yra ir pakankamai tikslių firminių žiogų ir svirplių spalvinių variacijų, bet pastarosios man kibesnės būdavo vasarą, o rudenį leisdavau „įsivažiuoti“ fantazijai. Ne, ne, tikrai nefotografuosiu pavyzdžių, kadangi po to išgaudysite visus Kauno marių ešerius. Aš labai rimtai...
Spiningavimas tekančiame vandenyje
Bet grįžkime dar prie firminio masalo aprašymo. Taigi, tie Rebel Crickhopper priskiriami plaukiančiųjų voblerių kategorijai ir būna dviejų dydžių – 3,81 cm ir 4,95 cm. Svoris atitinkamai – 2,8 ir 3,79 g. Įdomu tai, kad kai kurių pardavėjų kataloguose abu modeliai figūruoja tuo pačiu pavadinimu, nors teisingai būtų, kuomet didesnis „žiogas“ vadinamas taip, kaip yra Rebel firmoje – Bighopper.
Šie vobleriai lengvi, palyginus su savo gabaritais, o ir dėl formos gana prastai skrieja oru. Kita vertus, tas lengvumas yra ir savotiškas privalumas.
Įsivaizduokite žiogą, kuris šokinėja kur nors upės ar upelio pakrantėje ir neatsargiai strykteli į vandenį. Juk tikrai jis nesiteškia lyg koks akmuo, o lengvai tūpteli ant vandens paviršiaus, nepaisant iškleis sparnus ar ne. Todėl ir plastikinis vobleris krenta taip, kaip tikras vabzdys.
Ir, beje, tai vienas būdų žvejojant išprovokuoti kažkur priekrantėje pasislėpusį stambų šapalą. Paprastai šios žuvys priartėja prie krantų pakilus vandeniui, kuomet upė po vasarinių liūčių ima semti tankias nendres, švendrus ir kitas žoles. Jų šešėlyje ir gana sekliai tūno, tikėdamasis neatsargių žiogų, plačiaburnis grobuonis.
Plačią burną paminėjau ne šiaip sau, kadangi pusės kilogramo šapalas į savo gerklę be problemų sutalpina ir tą didesnįjį Bighopper variantą. Visgi tokiais atvejais užtikrinčiau griebia mažesniuosius „žiogus“ – Crickhopper.
Bet yra viena nedidelė problema – šių voblerių kabliukai smulkoki, Crickhopper – Nr. 14 ir Bighopper – Nr. 10. Tad aš juos pakeisdavau vienu numeriu didesniais. Tik būtinai su trumpais koteliais, nes kitu atveju jie gali tarpusavyje sukibti.
Tačiau naivu galvoti, kad vos nusviestas vobleris bus kaipmat sučiuptas šapalo. Taip nutinka neretai, bet tikrai ne visada.
Tada imu šį masalą plukdyti. Jis, suprantama, būna natūralioje pozoje – pilvu į apačią. Toks plukdymas kažkiek primena žūklę plūdine meškere, kai šapalus gundau batonu, nes valas visada įtemptas, bet taip, kad nekliudytų vobleriui judėti tolygiai su srove. Tai reiškia, kad ritės lankelis bus atlenktas, o pakirsdamas valą prie būgnelio prispausiu pirštu.
Bet yra ir esminis skirtumas – kaskart žiogo imitaciją sujudinu. Taip iš tiesų elgiasi žiogas įkritęs į vandenį: vabzdys spurda, kol pavargsta, tada jo spurdėjimas tampa vis retesnis, mažiau išraiškingas. Kaip tankiai masalą judinu, priklauso nuo šapalo norų – bandau dažniau ir švelniau, bandau rečiau, tačiau išraiškingiau...
Kaip matote, Rebel žiogų imitacijos yra su liežuvėliais, kaip ir įprastiniai vobleriai. Todėl traukiami jie nyra, nuorodose sakoma, kad abu – 3 pėdas (ft), t. y. 0,91 m. Nors, mano nuomone, Crickhopper tokio gylio nepasiekia. Beje, tas mažesnis „žiogas“ ir dirba ne taip agresyviai, nors tai suprantama – menkesnių gabaritų. O plačiąja prasme – tai yra gana agresyvūs vobleriai.
Deja, jie nelabai tinkami vesti prieš labai stiprią tėkmę – virsta ant šono, iššauna iš vandens. Nors galima žuvauti ir ten, bet tuomet reikia traukti itin lėtai, labiau „atiduodant“ masalą priešpriešiniam vandens srautui, kuris jį ir privers dirbti. Vėlgi, toks traukimas yra vienas iš geresnių būdų provokuoti šapalą, aš taip dažnai elgiuosi specialiai su įprastiniais vobleriais, kai gaudau šias žuvis. Apie tai netgi esu rašęs.
Traukiami Crickhopper ir Bighopper jau nebeprimins savo imitacijų, nes žiogai, kaip žinote, prieš srovę, o ir pasroviui, nenardo. Tai bus tiesiog agresyvūs vobleriai, kurie savo virpesiais gundys žuvis.
Ir nebūtinai šapalus, nes juos tada kuo puikiausiai čiumpa ešeriai, lydekos. Įdomu tai, kad pastarosios vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje netgi labai dažnai atakuoja šiuos Rebel voblerius. Menu vieną žūklę Nemuno aukštupyje, kuomet pagavau dvi (tiesa, nedideles – iki 1,2 kg svorio) aštriadantes plėšrūnes būtent „žiogais“. Ir būtent žaliais...
Velkiavimas tvenkiniuose
Bet taip nutinka šiltesniu metų laiku žuvaujant upėse. O baigiantis vasarai ir visą rudenį abi Rebel voblerių modifikacijas jau naudoju kitokiai žūklei – dabar šiais masalais velkiauju. Ir netgi klausimas, kuomet dažniau naudoju Crickhopper ir Bighopper – žuvaudamas šapalus ar velkiaudamas ešerius, kadangi Kauno marių dryžuoti plėšrūnai kažkodėl pametę galvas dėl žiogų imitacijų. Ir buvę daug sykių, kada tik šiais „vabzdžiais“ suviliodavau ešerių – jokie kiti vobleriai jų nedomino.
Beje, man dabar net iškilo klausimas, kur ir ką pirmiau pradėjau žvejoti su Rebel „žiogais“ – upėse šapalus ar mariose ešerius... Taip kalbu, nes šiuos voblerius žinau jau daug metų, tai nėra kokie nors naujai sukurti modeliai.
Turbūt įdomu, kaip galiu tokius ar panašius voblerius giliai nardinti, nes Kauno marių ešeriai rudenį į vandens paviršių sukyla itin retai?
Viskas paprasta – yra vadinamųjų „šratų“ sistemėlė, kurią žino kai kurie marių velkiautojai, ji visai nesudėtinga, tad bet kokio panirimo gylio voblerį galima vilkti nors ir 20 m gelmėje. Aišku, taip giliai ešeriai net ir tame vandens telkinyje nebūna, dažniausiai pakanka 5–7 m, rečiau – iki 10 m gelmės.
Kaip ir minėjau, dabar plastikiniai „žiogai“ yra tiesiog paprasti agresyvūs vobleriai, todėl ir spalvinės variacijos gali būti tos, kurias įvardijau, kaip „entomologo infarktą“. Nors, reikia pasakyti, kad tikrai ne visus Crickhopper ir Bighopper esu perdažęs, kitąsyk firminiai piešiniai būna patys kibiausi.
Ešerio skonis nenuspėjamas, gaudydamas šias žuvis susiduri su didelėmis problemomis, kuomet tenka išsirinkti geriausią spalvinį variantą, kitąsyk tenka per pusdienį pakeiti porą tuzinų masalų. Bet jei jau radai kibų, tai dryžuoti plėšrūnai kimba kurį laiką itin aktyviai. Ant jo, suprantama. Po to vėl štilius, vėl ieškai, žodžiu, yra kas veikti – neplaukioji valtimi spoksodamas į pakrančių peizažus.
Čia aš, truputį norėčiau „įkąsti“ tiems, kurie skaito mano straipsnius ir pareiškia, kad velkiavimas apskritai yra net ne žūklė. Kvailų kvailiausia nuostata, nes vienintelis skirtumas tarp spiningavimo ir velkiavimo tas, kad nereikia svaidyti masalų.
Bet už tai reikia mokėti gebėti ne tik orientuotis pagal echolotą ar tinkamai vairuoti valtį, tačiau dar ir atitinkamai traukti vilioklius. Gal kam pakanka įstatyti spiningus į stovelius – man tai ne...
Na, bet jau nukrypau nuo temos, aš juk pasakoju apie Rebel vabzdžių imitacijas. Veikiausiai turėčiau tęsti rašinį išsiplėsdamas apie Bumble Bug voblerius, kurie panašūs gal į aklį, gal į sparvą, gal į vapsvą, gal į didelę musę. Arba apie kitus Rebel vabalų, lervų ar varlių imitatorius, kuriuos matėte skaitydami straipsnį, nes jų turiu nuo neatmenamų laikų, nors „žiogų“ asortimentą šįmet vėl pasipildžiau. Beje, specialiai dėjau nuotraukas tų senesnių modelių. Tačiau gal šiam sykiui pakaks.
Reziumuoju – vėlų rudenį ne visi žiogai miršta, kai kurie sėkmingai „šokinėja“ Kauno marių dugne ir gundo ešerius. Tiesa, plastikiniai, bet koks mums skirtumas.
Romualdas Žilinskas