Apie firminius ir „namų darbo“ galvakablius

O gal reikia ne tik galvakablio su ilgesniu kabliuko koteliu, didesniu kabliuku, tačiau ir su didesnio ar mažesnio svorio galvute? Todėl jų reikėtų turėti irgi nemažai, nors kai kurie žvejai išsiverčia su kokiais 3–4 skirtingų rūšių galvakabliais.

Kalbu apskritai apie bet kokį spiningavimą, jei tik naudojamos tos vadinamosios „džiginės“ galvutės su įlituotais kabliukais. Beje, aš taip pat nesinešu į žūklę jų kelių kilogramų, paprastai elgiuosi kaip ir dauguma spiningautojų, kadangi sunku tampytis ant pečių didelį svorį. O ir kam, jei žinau, kur žvejosiu, ką žvejosiu, kaip žvejosiu ir kokio dydžio guminukais gaudysiu.

Visgi tai daugiau liečia spiningavimą vidutiniais ir didesniais silikoniniais masalais. Bet žuvaujant ultralight arba šiuo metu populiarėjančiame dar subtilesniame spiningavime, galvakablių įvairovė reikalinga didesnė, nes tokioje žūklėje ir pusė gramo gali būti sėkmę lemiantis veiksnys.

Kita vertus, spiningaujant tokiu būdu daugiau varijuojame pačiais masalais, nes galima naudoti tvisterį, riperį, kokią nors vabzdžio imitaciją ir jiems teks preciziškai taikyti tinkamo svorio bei dydžio galvakablius. Tvisterių ir riperių dydžiai praktiškai visų gamintojų sutampa, jei kalbėsim apie tuos smulkius masaliukus, jie bus pusė colio, colis, pusantro ar du. Dažnai tais viliokliais gaudantis žvejys yra „atmušęs“ akį taip, kad gali neklysdamas išsirinkti žūklės prekių parduotuvėje ir savo masalinėje tinkamus galvakablius pagal dydį, tačiau įvairius vabzdžius imituojanti silikoninė „egzotika“ kartais ir „senam vilkui“ būna mįslė.

Tuomet tenka tinkamiausias galvutes atsirinkti tuo paprastu žvejybiniu principu – mauti masalus ant kabliukų ir žiūrėti, kaip jie žais traukiami vandenyje, kaip pasikirs kimbanti žuvis.

Volframinių daugiau nei švininių

Anądien bebandydamas naujus masalus prasikeikiau, nes ešeriai jais išties domėjosi, kibo netgi labai gerai, tačiau sugebėdavau pakirsti tik kas trečią žuvį. Nepasiėmiau įvairesnių galvakablių, maniau, pakaks tiek, kiek buvau atsinešęs prie vandens spiningavimui pusantro colio tvisteriukais, deja, jų kabliukai buvo per trumpi.

Namuose peržiūrėjau savo galvakablių atsargas ir nė vienas jų manęs netenkino – jei kabliuko kotelio ilgis buvo geras, tai gylys pernelyg didelis arba per mažas. Regis, smulkmenos, tačiau jos gali būti esminės. Bėda ta, kad masalų gamintojai nedaro specialių galvakablių savo naujai sukurtiems viliokliams, nors ir gamina serijiniu būdu įvairius galvakablius.

Kita neretai spiningautojams iškylanti problema – labai dideliems ir labai mažiems silikoniniams masalams trūksta įvairesnio svorio galvakablių. Šitokie masalų dydžiai yra kraštutinumai, o gamybininkai labiausiai orientuojasi į daugumą, tad visai suprantamas dalykas, jog koks nors ultralight mėgėjas, neradęs netgi savo mieste esančiose keliolikoje žūklės prekių parduotuvių reikiamų galvakablių, juos siunčiasi iš užsienio. Arba darosi pats. Bet apie tai truputį vėliau, dabar pažiūrime, ką turim spiningaujantiems iki dviejų colių dydžio guminukais.

Vėl pasikartosiu, kad ne kažin ką arba tai gali būti brangu, praktiškai du ar tris kartus brangiau nei kainuoja įprastiniai tokio spiningautojo masalai. Nors ant galvakablio ir galima mauti neribotą skaičių tinkamų pagal dydį guminukų, tačiau galvutė, deja, nutrūksta kartu su viliokliu. Guminukas – ne problema, tačiau galvakablis bus gana skausmingas praradimas.

Šiuo metu mažiems silikoniniams masalams žūklės prekių parduotuvėse rasite daugiau volframinių nei švininių galvakablių. Yra kelios priežastys.

Pirmoji, reikia manyti, ekologinė, nes švinas kaip-ne-kaip ilgainiui tirpsta ir teršia vandenį, kai kuriose šalyse net švininiai svareliai plūdinėms yra uždrausti. Kita vertus, kada žuvauji smulkiais viliokliais ir naudoji sąlyginai sunkesnius galvakablius, švininiai bus dydžio kone sulig pačiu masalu, o tai vargu ar patiks žuvims. Pavyzdžiui, spiningaujant itin mažais tvisteriukais.

Priminsiu, kad riperis maunamas taip, kad kabliuko gylys išlįstų nuo pusės iki trijų ketvirčių kūnelio ilgio – optimalus variantas, nes masalas gerai „vizgins“ uodegą ir jos „peleką“, be to puikiai pasikirs žuvis. Tvisterį reikėtų mauti ant kabliuko jau kitaip, t. y. perveriant visą ar beveik visą kūnelį, kai gylys išlenda ties pačia uodegėle, kadangi šios rūšies masalas vibruoja tik tuo žemyn nukarusiu suplotu „makaronu“.

Tad, kaip sakiau, švininis „bumbulas“ bus pernelyg didelių gabaritų. Volframas sunkesnis, todėl to paties svorio galvakablis bus akivaizdžiai smulkesnis.

Viskas būtų gerai, jei ne kaina. Volframinis galvakablis yra apie du kartus brangesnis nei švininis. Čia aš kalbu apibendrintai ir iš ultralight pozicijų, kaip pavyzdys 3 g galvakablis, kurio kaina, atitinkamai pagal metalus bus pusė euro ir euras. Jei kalbėčiau apskritai, tai tas skirtumas didėjant svoriui irgi didėja, tarkim, 20 g galvakabliai atitinkamai kainuos 80 centų ir 2 eurai, o tai – 5 kartų skirtumas! Bet nenukrypsiu, šiame straipsnyje „žuvauju“ smulkiais masalais.

Tiesa, yra dar toks dalykas, kaip kiekvienos žūklės parduotuvės kainos. Jos gali skirtis kartais iki penkiasdešimties procentų, nors paprastai tie skirtumai neprašoka dešimties-dvidešimties procentų įrankio ar masalo kainos. Tarkim, vakar (tai, beje, ir paskatino mane rašyti šį straipsnį) Salmo parduotuvėje palikau daugiau nei 30 eurų pirkdamas vien tik smulkius galvakablius.

Reikėtų pasakyti, kad būtent Salmo parduotuvėse kainos yra vienos mažesnių, jei ne pačios mažiausios, o pasirinkimas – labai didelis. Šįsyk pasirinkimas „nugalėjo“, nes radau praktiškai visų svorių ir dydžių galvakablių, kokių ieškojau. Ačiū Dievui, nes priešingu atveju tektų važinėti po miestą, gaišti laiką ir tai kainuotų dar brangiau.

Vėlgi priminsiu, kad gaudant ultralight stiliumi naudojami labai ploni valai, monofilamentiniai net dažniau nei pinti, tad nutrauktų masalų (ir galvakablių) kiekis kartais būna labai didelis.

Alternatyvos originalams

Visgi daugumoje atvejų šitaip spiningaudami mes galime išsiversti ir su švininiais galvakabliais bei ženkliai sumažinti pinigais skaičiuojamus nuostolius. Šios vasaros antroje pusėje ir rugsėjo pradžioje gana daug žvejojau būtent straipsnyje linksniuojamais mažais silikoniniais masalais, tad perkračiau savo senas atsargas.

Radau, ko nesitikėjau rasti – dar prieš dešimtmetį gamintų Lietuvoje mažų galvakablių. Jie, suprantama, švininiai, kažkada tokius mūsų šalyje liedavo namų sąlygomis. Galbūt jų dar yra ir žūklės prekių parduotuvėse.


Deja, tokie galvakabliai labai grubiai padaryti. Ant kabliuko kotelio užlietas masalą prilaikantis „pastorinimas“ su užkarpėle, na, kaip čia pasakius... Ji paprasčiausiai teko peiliuku nuskusti, nes sudraskys plonesnį guminuko kūnelį. O ir kabliukai ne kažin kokie, ne itin aštrūs, storos vielos, bet iš bėdos žuvauti galima.

Žvejojau, bet su dabar gaminamais galvakabliais nėra ko net lyginti. Nors kažkada buvo geri. Daromės išrankūs...

Minėtas „pastorinimas“ būna ir ant šiuolaikinių volframinių galvakablių, tik jis padarytas visiškai kitaip – ant kabliuko kotelio vidurio yra kieto plastiko kauburiukas. Bet neretai pašalinu ir jį, nes vis tiek dažnai maustant tą patį masalą silikonas gali trupėti, kiaurymė vilioklyje liks didesnė – tai labai priklauso nuo medžiagos, iš kurios pagamintas guminukas.


Taip pat nusipirkau „mikro“ ofsetinių galvučių, kurios sveria nuo 0,5 iki 1,5 g. Volframinių, suprantama, tai sąlyginai naujas produktas. Tikrai geras dalykėlis, nes ant jų galima užmauti bet kokio dydžio kabliuką, svarbu, kad jis turėtų kotelio gale valui verti auselę.

Tiesa, prastai matantiems nepatarčiau jomis naudotis, nes lengvai pakeičiamas kabliukas gali tapti dideliu kantrybės išbandymu – viskas čia pernelyg smulku. Taip pat nelabai tiks ir tiems, kam smarkiai dreba rankos. Oi, ne, kalbu ne apie pagirias, tiesiog kai kuriems žmonėms toks drebulys yra įgimtas, kitiems pasireiškia pervargus, susinervinus ir didžiajai daugumai – užplūdus adrenalinui.

Ir apskritai žvejyba smulkiais masalais reikalauja ramybės, išskirtinio susikaupimo, deja, pasikartosiu, turintiems regos sutrikimų bus gana problemiška. Kalbu kaip praktikas, nes nejaunėju, nors matau dar pusėtinai savo amžiui.


Alternatyva ieškantiems labai mažų galvakablių yra žiemą naudojamos avižėlės. Bet tai bus dar brangiau, kita vertus, jų kabliukai labai trumpi. Nors galima rasti žūklės prekių parduotuvėse žiobrių žūklei, taip pat žiemą naudojamų kabliukų su „veidrodėliais“. Jų koteliai pakankamai ilgi, smulkūs silikoniniai masalai laikysis gerai. Tik palyginti lengvi tie „veidrodėliai“. Nors kitąsyk ir reikia būtent tokio svorio.

Dabar apie galvakablių gamybą, nes mano straipsnis nejučia „ištįso“, o esmės dar nepasakiau.

Galvakablius darydavausi jau nežinia prieš kiek metų. Ir neliedavau jų, tačiau imdavau paprasčiausią švininį svarelį ir paprastą ilgakotį kabliuką su ausele – to pakanka elementariam galvakabliui pasigaminti. Tiesa, reikės dar klijų (puikiai tinka „Moment“) ir siūlo, nors pastarasis nėra būtinas. Na, taip – dar ir plokščiareplių.

Geriausi svareliai yra iš minkštesnio švino. Gal spiningautojai mažai nutuokia apie tuos dalykus, nesigilina, tačiau būna švinas su priemaišomis ir būna be jų. Pastarasis yra labai minkštas, užspaustą švininį rutuliuką galima praskėsti nagų, jis beveik nepjauna ir nedeformuoja valo.

Galvakablio gamybos procedūra paprastesnė už paprasčiausią – įstatai kabliuko kotelį į praskėstą svarelį, užlašini lašą klijų, replėmis spusteli šratuką ir po pusės minutės savadarbį galvakablį gali rišti prie valo (klijai juk „Moment“). Kam reikalingas siūlas? Prieš užspaudžiant svarelį apvynioji keliomis siūlo vijomis kabliuko kotelio galą, siūlas sugers klijus, švininis šratukas geriau laikysis ant kabliuko. Nors, kaip sakiau, tai nėra būtina, priklijuotas svarelis neblogai laikosi ir be siūlo.

Mažytis niuansas – geriau užspausti šratelį taip, kad jo svorio centras būtų šiek tiek žemiau kabliuko kotelio išilginės ašies, trumpiau tariant, kabliukas būtų ne per šratelio vidurį. Toks galvakablis yra geresnis, jei sugalvotum padžiauti. Ultralight spiningavimas turi tą savybę, kad dažniau gaudoma vandens storymėje neliečiant dugno, bet tikrai ne visada. Jei atkreipėte dėmesį į nuotrauką, kai kurie galvakabliai būtent taip ir pagaminti. Gal su jais masalo žaidimo kokybė bus geresnė labai minimaliai, bet visgi...

Kita vertus, taip padaryti galvakabliai mažiau stringa dugne tarp akmenų. Na, bet žuvaudami su mažais masalais tai vargu ar pajausite.

Dar mažmožis – geresni yra kabliukai, kurie turi į vidų (gylio link) palenktas auseles. Idealu, jei jie pagaminti su ant kotelio esančiomis užkarpėlėmis – tada prispaustas ir priklijuotas net be siūlų šratelis laikysis „mirtinai“. Pavyzdžio nuotraukoje matote paprastus kabliukus, nes, kaip sakiau, jie skirti galvakabliams, kuriais žuvauju praktiškai neliečiant dugno.

Geriau rinktis kabliukus su nepalenktais į šoną gyliais, pastarieji patogesniu lygiai užmauti smulkų masalą.

Kartais klijuojant užtyška klijų ant kabliuko auselės. To net nepastebime. Po to žuvaujant veriame valą, jis kažkodėl nelenda į kabliuko „skylutę“. Kaip gali lįsti, jei ji užklijuota aklinai? Todėl po galvakablio gamybos patikrinkite kabliukų auseles, jas prabadykite adata arba akimirksniui pakiškite po žiebtuvėlio liepsna – klijai nudegs.

Tokių galvakablių namuose galima pasiruošti devynias galybes. Bet ir tai gali netenkinti itin išrankaus spiningautojo poreikių.

Yra dar vienas variantas nenumatytam atvejui – pririšti kabliuką ir tiesiog ant valo užspausti švino šratelį suliečiant jį su kabliuko ausele. Nors šįsyk kabliukas gali būti ir be auselės, tai šiuo atveju neturi skirtumo. Gausis kažkas panašaus į ekspromtinę ofsetinę galvutę su kabliuku masalui...

Romualdas Žilinskas