Apie dideles švytuokles
Kaip visada žvejai nori tikslumo: kada, kur ir kokiu masalu? Kalbant apie dideles švytuokles, dar ne faktas, jog žuvausime iš po ledo, galima ir iš valties, bet konkretūs vandens telkiniai bus tie, kurie yra gilūs, apie tai rašiau įvadinį straipsnį. Tačiau apie konkrečius modelius galiu šį bei tą pasakyti daugiau.
Iš dažniausiai pas mus naudojamų švytuoklių, kurios tiktų, o ir būtų kibios žūklaujant dideliame gylyje, norėčiau paminėti Rapala, Nils Master, Kuusamo ir Lucky John tokio tipo masalus. Aišku, jų yra ir daugiau, bet kuo žuvauju, apie tai ir kalbu, juolab ir šios firmos, manau, yra žinomos tikriausiai visiems žūklės mėgėjams.
Ar būna kelis kartus kibesnių švytuoklių?
Bet kokiu atveju, paminėsiu šių bendrovių švytuokles, kuriomis pastaruoju metu dažniausiai ir meškerioju minėtomis sąlygomis. Tiesa, reikėtų pažymėti, kad kai kuriuos iš šių masalų esu nusipirkęs senokai, o kitas – tik prieš porą sezonų.
Kažkada, „užsikrėtęs“ tokiu blizgiavimu, tiesiog „šlaviau“ žūklės parduotuvių lentynas norėdamas įsigyti ne tik visus įmanomus modelius, bet ir jų spalvinius variantus. Ir tikrai nepadariau klaidos.
Visų pirma todėl, kad laikui bėgant vienus vilioklius išstumia kiti, gal dėl kažkokių priežasčių stringa pirmųjų tiekimas, kaip dabar atsitiko su Nils Master produkcija. Beje, naujieji viliokliai nebūtinai gali būti geresni už senuosius, neretai tai yra tik jų kopijos, o kopijos, žinia, toli gražu ne visada prilygsta originalams.
Panašiai nutinka ir su spalviniais variantais. Jie tiesiog nebegaminami, atsiranda naujų. Kad ir kaip būtų, tų, seniai pirktųjų, dar turiu, nes kibiausių spalvinių variantų buvau įsigijęs po keletą.
Kita vertus, yra ne tik man būdingas žvejo įprotis. Turiu galvoje tai, kad įpranti prie kažkokių masalų, žinai visas jų teigiamas bei neigiamas (stebuklų nebūna!) savybes, išmoksti juos valdyti bet kokiomis žūklės sąlygomis ir tuomet gana šnairai žiūri į visas naujoves.
Nesusilaikysiu nepabrėžęs vieno dalyko, kodėl kai kurios švytuoklės pas mus vis mažiau perkamos, o kitų perkamumas įgauna teigiamą pagreitį. Jei pasižiūri į kainas, pamatai įdomų dalyką – kai kurių firmų šios rūšies gaminiai du kartus pigesni. Santykis gali būti ir dar didesnis (rečiau mažesnis), nelygu kokiose žūklės parduotuvėse jas norėsite įsigyti.
Panašios tendencijos gali būti nebent tik lyginant voblerius, bet jų gamyba išties kartais labai skiriasi – kai kuriuose yra įdiegtos užmetimą pagerinančios sistemėlės, įvairūs barškučiai, 3D apipavidalinimo technologijos, aukščiausios kokybės kabliukai ir panašiai, daug ką lemia ir vadinamasis brendas, nes kartais gaminio kaina didesnė vien dėl firmos pavadinimo. Patys pigiausi kartais būna, švelniai tariant, visai nedirbantys. Nors tikrai yra ir pigių, tačiau gerų voblerių.
Švytuoklių medžiagos, konstrukcija, kaip „bevartytum“ – daugiau ar mažiau panašios, netgi kai kurios pigesnės švytuoklės (šįsyk nereklamuosiu, kas labiau gilinsis – supras) yra aukštesniame lygmenyje jau vien dėl apipavidalinimo, praktiškai visos jos normaliai dirbančios. Tiesa, kalbu apie jau vardytas arba žinomesnes firmas, nes galima rasti ir nežinia kieno ir kur gaminių, dėl jų nėra jokių garantijų.
Žvejai sakys, kad galbūt brangesnės švytuoklės yra kibesnės. Atsakysiu, kad tas „galbūt“ ir lieka galbūt, nes aš asmeniškai to nepastebėjau. Kiekvieno modelio, jau nekalbant apie konkrečias firmas, pritaikymas savitas, tad tokių palyginimų daryti tiesiog neįmanoma, aš kalbu apibendrintai. Bet kokiu atveju, labai abejoju, kad būti kibesnės dvigubai ar trigubai.
Keturi keturių firmų masalai stambiems ešeriams
Pradėsiu nuo pačių populiariausių horizontaliųjų blizgių, nes šios švytuoklės mūsų žūklės reikmenų prekybvietėse atsirado labai seniai. Tai būtų Rapala produktai, o konkrečiai – Rapala JPG arba kitaip Rapala Jigging Rap švytuoklės. Nors Lietuvos meškeriotojai dažniausiai perka 3–5 cm modeliukus, tačiau aš rekomenduočiau dideliame gylyje naudoti didesnius, t. y. 7 cm modelius, kurių svoris yra 18 g.
Rapala JPG tikrai geri seni viliokliai, tai klasikinės švytuoklės, kurių žaidimas nei pernelyg lėtas, nei per daug greitas, nutolimas nuo vertikalės irgi, mūsų akimis, yra vidutiniškas, tačiau jos turi vieną ne itin gerą bruožą – pernelyg smarkiai į vidų palenktą priekinio kabliuko gylį. Dėl šios priežasties atsargiai kimbant ešeriams galima sulaukti gana daug „tuščių“ pakirtimų.
Iš spalvinių variantų, kurie bene labiausiai man pasiteisindavo gaudant gilumoje, galėčiau paminėti mėlyną raudonu pilveliu BSR, geltoną raudona galvute bei baltu pilveliu CLN (labai panašus HCL), salotinį oranžiniu pilveliu FPG ir žalia nugarėle su juodais dryžiais bei raudonu pilveliu GT.
Tai yra kontrastingų spalvų deriniai arba, kaip JPG, pakankamai ryškios blizgės, tad šios švytuoklės gerai matomos dideliame gylyje. Nors žvejojant giliau nei 8 m gelmėse spalvos paprastai smarkiai išblanksta, bet, kaip minėjau praeitame rašinyje, žuvys vis tiek kažkokiu būdu jas geba identifikuoti.
Nils Master horizontaliosios blizgės nuo Rapala jos skiriasi ne tik išvaizda, bet ir judesiais. Tai lemia šių horizontaliųjų blizgių forma ir mažesnis svoris, nes 7 cm modeliai sveria vos 10 g. Kalbu apie Nils Master Jigger–2.
Tačiau jų judesių amplitudė yra didesnė nei tokių pačių Rapala, o ir pats žaidimas – kiek aštresnis, staigesnis. Veikiausiai tai lemia specifinė šios firmos švytuoklių forma (palyginti plačios „galvos“), nes masė švytuoklę turėtų veikti kaip tik priešingai. Spalviniai variantai, kurie man labiausiai pasiteisino yra šie: mėlyna nugarėlė ir baltu pilveliu (46 numeris kataloge), mėlyna nugarėlė ir vos rausvu pilveliu (85), šviesiai rudos ir rausvos spalvų deriniai (82 ir 07). Beje, Nils Master masalus dažniau naudoju tada, kai ešeriai kimba aktyviai.
Tikriausiai pačios lėčiausios ir, jei taip galima sakyti, palyginti švelniai judančios yra Kuusamo Tasapaino X-Pro švytuoklės. Tačiau tas lėtumas apgaulingas, nes švytuoklės daro gana plačias aštuoniukes, todėl ir susidaro toks įspūdis. Kadangi kalbu apie dideles švytuokles, tai šįsyk turiu omenyje 7,5 cm dydžio blizges, jų svoris – 13 g. Nepainiokite su light versija, kuri sveria tik 8 g, su pastarąja giliai nepažuvausite, nors ji irgi orientuota stambesnių žuvų gaudymui.
Deja, neišbandžiau visų įmanomų spalvų, nes tiesiog neturiu, galiu paminėti tik salotinę ešeriuko imitaciją ir geltoną (beveik citrininį) raudonais sparneliais modeliuką, skirtinguose kataloguose nurodomi skirtingi šių spalvinių variacijų šifrai. Pastarieji masalai praversdavo esant labai vangiam ešerių kibimui.
Apie Lucky John švytuokles galėčiau pasakyti gerokai daugiau, nes pastaruoju metų jomis gaudau dažniausiai. Bet apie jas išsamiau kalbėsiu kituose straipsniuose, šįsyk nedarysiu išimties ir paminėsiu tik vieną modelį stambiems kupriams, nors būtent Lucky John arsenale šios rūšies didesniųjų žuvų žūklei pritaikytų švytuoklių yra bent keletas.
Tipinis „giliavandenis“ modelis būtų Lucky John IV Nordic, kuris, pasak gamintojų, netgi tam specialiai sukurtas. Todėl ir šios 7,5 cm dydžio švytuoklės masė net 36 g. Palyginkite su Kuusamo Tasaipaimo X-Pro – jos sunkesnės daugiau nei 4 sykius.
Toks „monstriškas“ svoris gali kai ką ir išgąsdinti, tačiau nereikia bijoti, juolab, Lucky John IV Nordic patogu naudoti su storesniais, tvirtesniais valais, sargelis ant meškerėlių tikrai nebūtinas, nes kontaktas su šiuo masalu juntamas itin gerai, kiekvieną ešerio prisilietimą jausite net ir pačioje didžiausioje gelmėje, nors ten bus sraunu.
Galbūt be reikalo minėjau būtent Lucky John IV Nordic, nes tai vienas naujesnių šios firmos gaminių ir mano patirtis gaudant šiomis švytuoklėmis dar palyginti menka. Bet jau pirmos žūklės parodė ko vertos Lucky John IV Nordic. Jų stabilus žaidimas (o taip – jis labai išraiškingas!) puikiai tiko stambiems ešeriams per kibimo štilių, kai kitos švytuoklės šių plėšrūnų visiškai neviliojo. Tiesa, teko šiek tiek padirbėti parenkant geriausius spalvinius variantus. Mano nuomone, tai būtų 114 ir 47H, kuomet apniukę, sninga arba lyja, žodžiu, tas oras, kada ne tik žuvims, bet ir žvejams norisi nusnūsti. Antroje žiemos pusėje, kai dangus dažniau išgiedrėja, o slėgis gana aukštas, siūlyčiau bandyti 11HRT arba klasikinio dažymo (raudongalvis) 02H spalvinius variantus. Porą iš minėtų modelių matėte pavyzdžiuose.
Žūklavimo technika nėra sudėtinga
Tarsiu kelis žodžius apie gaudymo švytuoklėmis techniką. Iš tiesų žūklavimas horizontaliosiomis ir vertikaliosiomis blizgėmis labai didelio skirtumo neturi. Jei esate gerai įvaldęs rankų judesių sistemą, kuri tinkamai veikia ešerius žuvaujant paprastomis blizgėmis, pagrindiniai jos elementai puikiausiai tiks ir žvejojant švytuoklėmis. Skirtumas tas, kad patys judesiai meškeriojant horizontaliosiomis blizgėmis bus plastiškesni, minkštesni, o pauzės – ilgesnės. Aišku, visada svarbu ritmiškumas.
Visiškai neturintiems patirties blizgiaujant siūlyčiau tiesiog kopijuoti patyrusio žvejo judesius – žiūrėkite, ką ir kaip daro meškeriotojas, kuriam sekasi žvejoti. Žinoma, ko gero, reikėtų jo atsiklausti...
Tačiau įrankių didelėms ir sunkioms švytuoklėms jau reikės kitokių. Nesileisiu į ilgas kalbas, tik pasakysiu, jog specialūs tam skirti žieminiai spiningėliai (juk žvejosite palyginti sunkiais masalais, jų ir pasipriešinimas gana didelis) šiuo atveju bus nepakeičiami. Neišradinėkite dviračio ir nekonstruokite savadarbių – vis tiek geresni nebus. Gal kažkada ir būdavo, bet tai praeitis...
Blizgiavimo švytuoklėmis būdą galima aprašyti keliais sakiniais. Nuleiskite švytuoklę iki dugno. Pakelkite ja maždaug 5–10 cm virš grunto. Greitėjančiu judesiu kelkite meškerėlės viršūnę į 25–30 cm aukštį ir tuojau pat gražinkite ranką į pradinę padėtį. Praėjus maždaug 2–3 s vėl pakartokite šį judesį.
Tai bus pradinė žaidimo fazė, kai bandoma privilioti netoliese šmirinėjančius ešerius. Po 10–12 tokio tipo mostų bandykite keisti žaidimo braižą. Dabar jau rankos pakėlimai bus mažesni – 15–20 cm, o pauzės ilgesnės – 4–5 s. Jei po 15–20 mostų nepajutote nė vieno grybštelėjimo, švytuoklę kelkite virš dugno į pusės metro aukštį.
Tada vėl pradėkite iš naujo: pirmiausiai atlikite žuvis viliojančius judesius, o po to bandykite justi, ar bent kas nors stuksena į masalą. Gali būti, kad ešeriams noras kibti yra, bet spalva, modelis ar žaidimas netinka, tad čia jau teks eksperimentuoti. Kita vertus, žuvų radote, o tai jau yra nemažas pasiekimas.
Jei ir vėl viskas buvo daroma veltui, pakelkite švytuoklę dar pusę metro aukščiau. Paprastai aukščiau kaip 2 m virš dugno stambūs ešeriai nesimaitina, jei gaudote giliai, tad viršyti šios ribos jau nebereikia. Jei po maždaug 10 min. nesulaukėte nė vieno kibimo visuose bandytuose vandens lygiuose gali būti, kad ešerių čia nėra, jų yra, bet jie yra itin vangūs arba tiesiog jūsų žaidimo technika kažkuo jiems nepatinka.
Bet kokiu atveju, teks gręžti naują eketę arba valtimi plaukti į kitą ežero ar tvenkinio plotą. Bent jau tam, kad įsitikintumėte, ar tą dieną apskritai galite pagauti nors vieną ešerį. Suprantama, stambų, nes kam tada tokios didelės švytuoklės?
Romualdas Žilinska