Plačiau apie viršūnėles ir šiek tiek apie dugnines. Pirma dalis
Feeder tipo meškerykočiai pas mus išpopuliarėjo iki tokio lygmens, kad kai kurie žvejai net nemąstydami bet kurią dugninę vadina tiesiog vienu žodžiu „fyderis“. Šiame rašinyje nepradėsiu kalbėti apie dugninių rūšis, nes toli gražu ne visos jos yra, kaip dabar daug kas sako, „fyderiai“, tai galbūt parašysiu kada nors vėliau.
Straipsnio tema – tos tikrosios feeder tipo meškerės, o didžiausią dėmesį, kaip supratote iš pavadinimo, skirsiu jų viršūnėlėms. Bet pradžioje – apie pačią dugninę...
Šiais laikais visi puikiai moka angliškai, todėl nieko nenustebinsiu pasakęs, kad feeder žodis turi keletą reikšmių, o viena jų – šėryklė. Taigi taip išeina, kad feeder tipo dugninės kadaise buvo sukonstruotos konkrečiam tikslui – žūklei dugnine meškere, kuomet naudojamos įvairiausios šėryklėlės.
Iš tiesų, žuvaujant šia dugnine, šėryklėlė nebūtinai reikalinga, nes ją, atitinkamomis žūklės sąlygomis, kuo puikiausiai pakeičia paprasčiausias svarelis. Bet tuomet jaukinti teks svaidant jauko rutulius ranka, laidyne, prievilą pilti iš valties arba apsieisime visiškai be jaukinimo. Noriu pasakyti, jog šėryklę iškeitęs į švininį gramzdą meškeriotojas tikrai nepažeis įrankio naudojimo instrukcijos ir kitų žvejų akyse neatrodys visiškas kosmonautas.
Išskirtinis feeder tipo dugninių bruožas yra keičiamos jų viršūnėlės arba kitaip signalizatoriai, kurie parodo kibimą – žuviai liečiant masalą virpa, linksta, vibruoja meškerės viršūnėlė.
Šios dugninės dažniausiai susideda iš trijų dalių (bet nebūtinai), kur ketvirtoji bus toji keičiama viršūnė. Prie jos, suprantama, dar grįšiu. Pirmosios dugninės dalys, išardžius meškerę, bus vienodo ilgio, o trečioji dalis yra trumpesnė. Ji susilygins su likusiomis tuomet, kai įstatysime į ją viršūnėlę.
Akmenys į gamintojų daržą
Šėryklėlės arba svareliai, žuvaujant feeder dugninėmis, parenkami atsižvelgiant į meškerykočio užmetimo svorį. Faktas, kad jo viršyti nepageidautina, kadangi dėl to gali sulūžti meškerė. Feeder dugninės pagal testą klasifikuojamos į lengvas, vidutines, sunkias ir labai sunkias, angliškai atitinkamai tai būtų: light, medium, heavy ir extra heavy.
Lengvesnės arba mažesnio testo už pačias lengviausias feeder meškeres jau vardijamos kaip picker dugninės, jų užmetimo svoris neturėtų viršyti 40 g. Tai labai panaši įranga, tačiau jautresnė, tokios dugninės skirtos žūklei be šėryklėlių. Jų blankas paprastai būna lankstesnis, picker meškerė dažnai linksta, kaip mes sakome, nuo rankenos. Šitokių meškerykočių viršūnėlės irgi keičiamos, nors ne visada. Taip pat pastarojo tipo dugninės dažniausiai būna trumpesnės ir dviejų dalių, nors vėlgi tai nėra esminis jų bruožas, nes galimi ir kitokie variantai, pavyzdžiui, trys suduriamos dalys.
Taigi remiantis minėtais faktais ir pažiūrėjus į feeder dugninių testus, galima pamatyti gana įdomių dalykų. Tarkim, kai kurių tokio tipo meškerių užmetimo svoris yra nuo nulio iki šešiasdešimties, aštuoniasdešimties, šimto ar daugiau gramų. Noriu pasakyti, kad, pritaikius jautresnes viršūnėles, lengviausios feeder (testas iki 60 g) nuo kai kurių picker mažai kuo skirsis, nebent pagal blanko lankstumą. Tačiau akcija yra labai sąlyginis dalykas, esu matęs ir itin lanksčių paties mažiausio užmetimo svorio feeder ir pakankamai standžių picker.
Gal šioje vietoje aš be reikalo „blusinėjuosi“ ir ne visus niuansus žinau, sakykim, kad tai yra tik diletantiški pasvarstymai, kurie neturi jokios praktinės reikšmės.
Bet kai kurie dalykai išties supainioja meškeriotojus – atskirų gamintojų prieš tai išvardytos keturių klasių feeder dugninės gali gerokai skirtis. Nesiplėsiu ir nekonkretizuosiu firmų, nelyginsiu jų gaminių, tiesiog pasakysiu, jog jei vienos bendrovės tokio pat testo feeder meškerė bus nurodyta kaip, tarkim, medium, tai kitos ji gali būti heavy, jei vienos yra heavy, tai kitos – jau extra heavy, ir panašiai.
Aišku, absoliučiai daugumai meškeriotojų visi šie išvedžiojimai nerūpi (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi), betgi gal atsiras tokių, kurie tik vakar pradėjo žuvauti ir, rinkdamiesi įrangą, vadovausis „kataloginiais“ nurodymais. Jie, be abejonės, pasimes panašiose identifikacijose ir klasifikacijose.
Todėl ir kyla klausimas, nejau gamintojai negali kažkokiu būdu sutarti dėl vienodų dugninių meškerių standartų? Kadangi rašiniuose kalbuosi pats su savimi, atsakysiu, jog turbūt negali, nes panaši painiava yra ir kituose meškerykočiuose (spininguose, match, boloninėse meškerėse ir taip toliau), kabliukuose, spininginiuose masaluose, žodžiu, bet kokioje žvejybinėje įrangoje.
O juk firmos daro didžiulę klaidą vienodai nestandartizuodamos savo gaminių, nes tai padėtų lengviau žvejams įsisavinti naujus įrankius, masalus, kas neabejotinai pagerintų jų perkamumą. Be to, reikia turėti omenyje, kad naujoji meškeriotojų karta vis labiau remiasi parodymais „popieriuje“ nei vandenyje. Tačiau ne man apie tai spręsti...
Trys plius trys ir raudona, žalia, balta
Dauguma feeder dugninių, bent jau parduodamų pas mus, varijuoja nuo 3,0 iki 4,5 m ilgio, tos pačios serijos modelių ilgiai dažniausiai kinta kas trisdešimt centimetrų. Retai, bet pasitaiko meškerių, kurios tarsi „neįsipaišo“ į bendrą kontekstą, nes jų ilgis nestandartinis, kaip, pavyzdžiui, Preston Monster Xtreme Distance Feeder 4.0m.
Arba gali būti ilgesnės nei 4,5 m ar trumpesnės kaip 3,0 m feeder meškerės. Trumpiausios tokio tipo dugninės tinka žuvauti nedideliuose vandens telkiniuose, kuomet masalo užmesti toli nebūtina, žvejoti iš valties. Kaip pavyzdys, Salmo Sniper Multi Boat Feeder, kurios ilgis yra 150 ar 180 cm.
Mažiausio užmetimo svorio feeder naudojamos meškeriojant netolimais atstumais, gaudant nedideles žuvis, tada, kai sistemėlėse tvirtinamos itin lengvos šėryklėlės, kurios labiausiai tinka meškerioti ežeruose ir tvenkiniuose. Beje, o tai svarbu pradedantiesiems žvejams, reikia turėti omenyje, jog nurodytas šėryklėlės svoris jokiu būdu nereiškia, kad žuvaudami užmetinėsite būtent tuos gramus ar uncijas, kurie užrašyti ant šėryklių, nes į jas sugrūstas jaukas pasunkins visą sistemėlę galbūt kelis kartus. Tai priklausys nuo šėryklėlių talpos ir nuo paties prievilo, kuris gali būti rupus ir lengvas ar lipnus ir sunkus. Žvejojant tik su svareliais viskas paprasčiau, kadangi sliekas ar žirnis ant kabliuko, kokia nors smulki sistemėlės detalė neturės esminės įtakos užmetimo svoriui.
Dar vienas dalykas, kurio reikėtų paisyti – žuvaujant didelėse upėse, kur masalas metamas toli ir giliai, paprastai pasirenkamos didesnio testo meškerės. Ir nebūtinai dėl to, kad ten žuvys kibs stambesnės arba bus stipresnės, paprastai sraunumose tenka naudoti didesnės masės šėryklėles arba svarelius ir atitinkamai standesnes, t. y. mažiau jautrias viršūnėles.
Paprastai feeder tipo dugninėse komplekte būna dvi, trys (dažniausiai) arba keturios skirtingo jautrumo keičiamos viršūnėlės. Kiek yra tų viršūnėlių nurodoma meškerių specifikacijose. Bet tose nuorodose pradedantieji žvejai kartais ima painiotis dėl keisto žymėjimo, kada rašoma 3+2, 3+3 arba 3+4. Pirmasis trejetas nurodo, kad meškerė yra iš trijų dalių, o antrasis skaičius – viršūnėlių kiekį.
Pažiūrėjus į Salmo parduotuvių pasiūlą, o šiose prekybvietėse apstu įvairių feeder dugninių, galima rasti visų minėtų rūšių modelių. Aišku, viso gausaus Salmo asortimento nevardysiu, paminėsiu tik keletą konkrečių pavyzdžių. Tarkim, Sensas Black Arrow Feeder ir Salmo Extreme Feeder BP turi po dvi viršūnėles, Feeder Concept Distance ir Salmo Sniper Feeder serijų meškerėse rastumėte tris įmaunamus galus, o Feeder Concept Silver Water ir Feeder Concept Tournament Stillwater modeliai bus su keturiomis keičiamomis viršūnėmis.
Feeder viršūnėlės dažomos ryškiomis spalvomis, dažniausiai žalia, salotine, geltona, balta, raudona, esu matęs ir tarsi zebro kailis subrūkšniuotų meškerių galiukų. Tos pačios dugninės kelios viršūnėlės dažniausiai būna skirtingų spalvų, bet ne visada. Skirtingos spalvos reiškia ir vis kitokį tų viršūnėlių jautrumą (lankstumą), kuris apibrėžiamas uncijomis (oz). Vėlgi ne visos viršūnėlės būna skirtingai jautrios, kartais gamintojai komplektuoja keturias viršūnėles, iš kurių dvi yra vienodos. Tikrai nepasakysiu, kam reikalingos dvi tokios pačios, bet tokių komplektų irgi rastume.
Dar viena bėda ir dar vienas akmuo į gamintojų daržą – spalvas viršūnėlėms jie taiko kaip pakliuvo. Jei vienos firmos dugninės standžiausia viršūnėlė bus, pavyzdžiui, raudona, o jautriausia – balta, tai kitos bendrovės meškerėse gali būti ir priešingai. Paprastai žalia yra vidutinio lankstumo, bet tikrai ne visada.
Skirtingų viršūnėlių standumas kinta kas pusę uncijos arba kas viena uncija. Tai priklauso meškerykočio užmetimo svorio, viršūnėlių kiekio, galimai ir nuo konkrečios dugninės paskirties. Nors neseniai kalbėdamas apie gamintojus minėjau lemputes ir akmenis, bet reikėtų pasakyti, jog atitinkamo jautrumo viršūnėlės visada derinamos su tam tikro testo dugninėmis.
Jei meškerės testas yra, pavyzdžiui, 0–60 g (Preston Ascension Feeder), tai tokiai dugninei nederės nei 4, nei 3 uncijų viršūnėlės. Arba, kada feeder dugninės testas nurodomas, kaip yra pas Okuma LS-6k Feeder, 60–120 g, vargu ar čia bus komplektuojamas 0,5 ar 1 uncijos meškerės galiukas. Jei kalbėtume apie šitą konkrečią dugninę, jai pritaikytos 3 ir 4 oz viršūnėlės. Nors faktiškai gali būti ir gerokai jautresnės už minimalų meškerės užmetimo svorį, apie tai dar pasakosiu rašinio tęsinyje.
Dėl šios priežasties, turiu omenyje meškerykočio ir viršūnėlės suderinamumą, esu įsigijęs tris komplektus (paprastai perkama po dvi vienodas meškeres) feeder dugninių – iki 90, 120 ir 150 g užmetimo svorio. Tai neskaitant dar poros skirtingų picker meškerių.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas
