Plačiau apie viršūnėles ir šiek tiek apie dugnines. Antra dalis
Kaip minėjau pirmoje šio straipsnio dalyje, feeder meškerės jau tapo kone tautinėmis dugninėmis dėl savo pavadinimo, nes bet kuri dugninė dabar dažnai vadinama „fyderiu“. Yra ir kita medalio pusė – tikrąsias tokio tipo meškeres neretai pamatysi naudojamas ne visai pagal paskirtį. Nors, aišku, jei taip žuvauti patogu, kodėl ne.
Pavyzdžių į valias galima prisižiūrėti Kauno mariose arba mūsų ežeruose. Feeder dugninės pagrindinis akcentas, priminsiu, yra jos keičiamos viršūnėlės, kurias deriname tam, kad tinkamai rodytų žuvies kibimą. Elementaru – meškerės galas sulinkčioja ir žvejys pakerta laimikį.
Tačiau mūsų žvejai imasi didesnių gudrybių – tokias meškeres guldo ant stovelių visiškai horizontaliai ir tarp žiedelių ant valo kilpos pakabina vadinamąsias beždžionėles, varpelius, spalvotus svarelius, švieseles, pritaiso karpinius elektroninius signalizatorius.
Deja, šių dugninių žiedeliai yra labai smulkūs, turi itin trumpas kojeles, ant blanko išdėstyti labai tankiai, ypač daug jų viršūnėlėje, ir panašiems patobulinimams ne itin tinka nes valas, esant meškerei gulsčioje padėtyje, pro tokius žiedelius slenka su maksimalia trintimi. Bet taip yra teoriškai. Tačiau daug kas žuvauja su papildomais signalizatoriais ir nesuka sau dėl to smegenų.
Išties, tokiai žūklei galima įsigyti pigią paprastą pigią su plačiais žiedais dugninę. Arba lengviausios klasės karpinį kotą ir labai didelio skirtumo nebus.
Kažkada, kai tik atsirado pas mus pirmosios feeder, buvau įsigijęs porą „hibridinių“ tokio tipo meškerių. Net nepamenu, kokios firmos. Tai buvo iki 180 g užmetimo svorio, 3,90 m ilgio dugninės su keičiamomis viršūnėlėmis, jos turėjo plačius kaip karpinio koto žiedelius. Va tokios irgi tiktų žvejybai su beždžionėlėmis arba su elektroniniais signalizatoriais. Gailiuosi vėliau tas dugnines išmainęs į spiningą, dabar panašių nerandu pirkti.
Idealių įrankių nebūna
Beje, kas liečia smulkius feeder dugninių žiedelius – jie yra šitų meškerių silpniausioji grandis. Bėda ta, jog žiedeliai kemšasi, kai prie valo pradeda lipti pavasarį į vandenį patekę karklų, tuopų pūkai, upėse dar prisideda ir nuo krantų nuskalautos šiukšlės, rudenį pradėjusios gausiai plaukti sunykusios vandenžolės. Ežeruose, tvenkiniuose irgi būna ne pyragai, kuomet yra daug siūlinių dumblių ir apskritai visokios žalumos.
Dėl minėtų priežasčių, traukdamas stambią žuvį, žvejys atsiduria labai keblioje situacijoje. Man ne sykį ir ne dešimt taip yra nutikę, apmaudu, kai faktiškai ne dėl žvejo kaltės pasprunka ilgai lauktas laimikis.
Betgi nėra idealių įrankių. Kita vertus, gal nesėkmėse ir slypi nemaža dalis meškeriojimo žavesio, nes visada turi viltį, kad tavo didžiausioji žuvis plauko vandenyje ir tu ją kada nors vis tiek pagausi.
Menu, kartą rudenį naktį įkirtau stambų ūsorių, kamavausi gal valandą, kol žuvis galiausiai iš vidurio upės pasidavė traukiama į krantą. Kuomet galutinai nuvargusią pritraukiau maždaug septyni metrai iki sausumos, atsitiko tai, apie ką ir kalbėjau. Teko lipti į statų kranto šlaitą ir nemačiomis, rizikuojant, kad nuo didelio svorio trūks pavadėlis, tiesiog užvilkti žuvį ant pakrantės žvyro. Tąsyk pavyko, bet buvo atvejų, kad likau su tuščiomis rankomis, didelėmis akimis ir nukabinta nosimi.
Viršūnėlės feeder tipo dugninėms gaminamos iš stiklo pluošto ir anglies pluošto. Dar, regis, visai neseniai dauguma meškerių ir spiningų irgi buvo daroma iš stiklo pluošto. Nors tie laikai jau praeityje, tačiau dugninių viršutinėms dalims ši medžiaga vis dar tebetaikoma. Kad būtent tokia yra viršūnėlė, nesunku pamatyti: jos įkišamas (suduriamas) storesnysis galas bus skaidrus arba baltas, o anglies pluošto – juodas.
Kartais viename komplekte rasime ir „stiklinių“, ir „anglinių“ viršūnėlių, kaip yra Okuma LS-6K Feeder modelyje. Bet dažniausiai jos būna komplektuojamos pagamintos arba iš vienos, arba iš kitos medžiagos.
Apie stiklą, anglį ir raidžių reikšmę
Nors stiklo pluoštas šiais laikais „nurašytas“, visgi, mano nuomone, iš jo padarytos viršūnėlės yra lankstesnės, jautresnės, rečiau lūžta nuo pernelyg didelio svorio – ta prasme, kad išlaiko „viršnormines“ apkrovas. Tokios ypač tinka meškerioti stovinčio vandens telkiniuose ir ramiose upių įlankose. Tik labai geros kokybės anglies pluošto viršūnėlės nenusileidžia nė viename iš minėtų aspektų, tačiau tokie dugninių meškerykočiai bus gana brangūs. Tai, galima sakyti, jau prestižinė įranga.
Kita vertus, nieko labai blogo negalėčiau pasakyti apie iš apyvartos jau praktiškai išimtas iš stiklo pluošto pagamintas dugnines. Tokie meškerykočiai buvo žymiai sunkesni nei dabartiniai, kurie padaryti iš anglies pluošto. Bet juk dugnines dedame ant stovelių, šias meškeres į rankas paimame tik užmesdami masalą bei ištraukdami jį arba žuvį. Ak, taip – dar ir kitąsyk tiesiog jaukindami, kada prievilą sviedžiame į numatytą vandens plotą ir ten išbarstome iš šėryklėlių.
Taip pat ilgi „stikliniai“ meškerykočiai neretai pernelyg linkdavo, užmetus masalą dar ilgai kratydavosi, tačiau kartais kotų „minkštumas“ yra netgi pravartus. Kuomet žvejoji dideliame ežere ar tvenkinyje nedidelio testo nuo 3,60 m ilgio feeder dugninėmis ir užmesti lengvas šėryklėles tenka toli, tai geriau galima padaryti būtent su lankstesne meškere. Tokiais atvejais neretai rišami dar ir plonyčiai pavadėliai, tad smarkiau amortizuojanti dugninė padeda įveikti stambesnę žuvį, laimikis nenusipurto nuo kabliuko. Tiesa, žuvies pakirtimas šitokia meškere būna prastesnis.
Kita vertus, ir iš anglies pluošto dabar gaminamos įvairių akcijų feeder dugninės, nors tos akcijos ne visada užrašomos net ir jų specifikacijose. Tačiau dažniausiai renkiesi įrankį žūklės prekių parduotuvėje ir, papurtęs jį rankose, jauti, ko vertas, kaip lankstosi ir panašiai.
Neseniai pradėję žuvauti dugninėmis žvejai susiduria su viena dilema – meškerykočio testas nurodomas, tarkim, iki 120 g, o komplekte esanti viena iš viršūnėlių yra vos 2 oz. Priminsiu, kad uncija verčiama į 28 g, o tai tarytum reikštų, kad toks meškerės galas gerokai „silpnesnis“ negu pats meškerykotis.
Nekreipkite į tai dėmesio, nes nuorodos ant viršūnėlių akcentuoja jų jautrumą arba stangrumą, bet ne bendrą dugninės užmetimo svorį, ir meškerės galas nesulūš, nesvarbu, iš kokios medžiagos būtų pagamintas. Dar nesu sulaužęs nė vienos viršūnėlės, o dugninės blankas buvo porąsyk lūžęs. Nors negaliu garantuoti šimtu procentų, gal kokiam žvejui yra buvę priešingai.
Paprastai feeder dugninėse būna nuo 0,5 uncijos iki 5 uncijų viršūnėlės, tačiau neatmetu varianto, kad būna ir didesnio standumo meškerių galiukų.
Aišku, kuomet metimo metu viršūnėlė labai smarkiai sulinksta nuo šėryklėlės masės, toli jos nenusviesi, tačiau – tik tiek bėdos. Labiausiai baiminamasi dėl iš anglies pluošto pagamintų viršūnėlių, nes jos atrodo standesnės už „stiklines“. Galiu pasakyti, kad anglies pluoštas viršūnėlėse yra išilginis, bet ne skersinis, čia panaudotos visai kitokios gamybos technologijos. Todėl dugninių galai pilnaviduriai, o ne tuščiaviduriai, kaip tų meškerykočių blankai.
Uncijomis žymimos ne visos viršūnėlės, paprastai šios nuorodos užrašomos ant kokybiškesnių, t. y, brangesnių meškerių. Žemesnės klasės dugninėse apskritai neužrašyta nieko. Arba galima rasti raides S, M, H, kas, spėju, būtų slow ar sensitive, medium ir heavy ar hard. Atvirai pasakius, tingiu ieškoti tikslios informacijos žinynuose, manau, kad identifikuodamas raides neapsirikau. Bet kokiu atveju S viršūnėlė bus lanksčiausia, o H – standžiausia. Tačiau tai nereiškia, jog vieno gamintojo S dugninės galiukas bus toks pats lankstus, kaip ir kito gamintojo, arba H – toks pats standus.
Kada nėra užrašų ant viršūnėlių, tik pažiūrėjus ar pačiupinėjus, kuri yra jautriausia, o kuri standžiausia, nustatyti sudėtinga, nes jų storiai dažniausiai būna vienodi arba skiriasi tiek, kad nepastebėsi. Kaip jau minėjau, spalvas viršūnėlėms gamintojai parenka „iš lemputės“, todėl pasikliauti jau turėtų ar turimų meškerių spalvinėmis „nuorodomis“ vargu ar galima.
Tada imi tris dugninių galus į saują, juos suspaudi, įremi visu ilgiu į kitos rankos delną ir daugmaž jauti, kuri viršūnė kaip linksta. Galima prie jų rišti, užkabinti kokius nors vienodus svarmenis, tuomet tikrai bus aišku pagal galų palinkimo kampą. Bet vargu ar atspėsi, kiek tiksliai uncijų yra viena ar kita viršūnėlė. O juk reikėtų žinoti, jei esi pradedantis žvejys ir, kaip sakiau anksčiau, vadovaujiesi tuo, ką siūlo dantis pravalgę dugnininkai.
Ką siūlo patyrę meškeriotojai
Pagal patyrusių meškeriotojų paskaičiavimus nuo 1 iki 1,5 oz standumo viršūnėlės bus tinkamiausios žuvauti stovinčiame, tinka ir silpnai tekančiame vandenyje, tarkim, didelių upių įlankose, lėtos tėkmės upėse, kanaluose. Nuo 2 iki 2,5 oz geriausia naudoti silpnoje, o netoli metant masalą, ir vidutinėje tėkmėje, tokios viršūnėlės neblogos bus ežere, tvenkinyje. Nuo 3 iki 4 oz stangrumo viršūnėlės labiausiai pasiteisins stiprioje bei vidutinėje srovėje.
Žinoma, šios nuorodos yra tik apytikslės, skirtos bendram supratimui. Juk viršūnėlių pasirinkimą įtakoją galybė veiksnių. Tai būtų dar ir šėryklėlės svoris, užmetimo nuotolis, žūklavietės gylis, kranto reljefas, vėjo stiprumas, gaudomų žuvų rūšys, jų aktyvumas ir panašiai. Todėl komplektuose būna ne viena, bet kelios viršūnėlės, kurias čia pat bemeškeriojant galima pasikeisti.
Bet dauguma žvejų taip nesielgia – kaip pasiruošė įrangą namuose, taip ir žuvauja. Po to neretai mintyse keikiasi, kadangi pernakt pakilo upė, gerokai sustiprėjo tėkmė arba tvenkinyje nuleido vandenį.
Į žūklę viršūnėles derėtų neštis specialiuose, joms padarytuose iš skaidraus plastiko dėkliukuose. Žvejyba su dugnine paprastai būna stacionari ir dar vienas papildomas daiktas kuprinės labai neapsunkins.
Nesu matęs pirkti atskirai vien dugninių viršūnėlių. Bent jau mūsų žūklės prekių parduotuvėse. Tačiau neteigiu, kad jų nėra. Kiek žinau, viršūnėlių galima užsisakyti pas kai kuriuos gamintojus, jie veikiausiai atsiųstų. Bet tai brangu ir paprastam meškeriotojui vargu ar reikalinga. Žvejai sportininkai yra kas kita, tai jau aukštesnis žūklautojų lygmuo.
Per daug metų pas mane susikaupė įvairaus ilgio, storio ir lankstumo dugninių viršūnėlių atsarga. Juk meškerės lūžta, moraliai pasensta, jas kam nors dovanoji. Nesvarbu, kad feeder meškerių viršūnėlės ne nuo tų modelių – jei jos tinka, sudūrus gerai laikosi, galima panaudoti. Pasitaiko, kad tuomet būna per mažas ar per didelis tarpas tarp blanko galutinio žiedelio ir pirmojo viršūnėlės žiedelio ties sudūrimu. Tačiau valui slysti žiedeliais tai netrukdo, meškerės jautrumas nesumažėja...
Romualdas Žilinskas
