Nulinis variantas
Išsyk pasakysiu, kad kalbėsiu ne apie tą dieną, kai žvejys iš žūklės grįžta nosį nukabinęs, nes jo rezultatas yra lygus nuliui, veikiau jau atvirkščiai. O toks straipsnio pavadinimas surištas su žodžių skoliniais. Tarkim, mūsų meškeriotojai (ir ne tik) neretai sako, kad įsigytas daiktas, šiuo atveju – koks nors žūklės įrankis ar masalas, yra „nulinis“, suprask, kad visiškai naujas, dar nė nebandytas.
Šįmet peržiūrėjęs savo įrangą, nusprendžiau, kad man dar trūksta vieno spiningo. Užteks tais ilgais kotais švaistytis arba visai trumpais ir itin lengvo užmetimo svorio meškerykočiais spiningauti, reikia kažkokio „aukso vidurio“, bet daugiau ar mažiau universalaus, kuriuo galima ir smagiai džigauti, ir sukriukę pamėtyti, ir voblerį paplukdyti.
Įrangą reikia suderinti iki smulkmenų
Radau tokį spiningą. Pirmiausiai – kataloguose, nes dar neaišku, ar jis man prie rankos „prilips“. O tai yra labai svarbus dalykas – paimi meškerykotį ir jis tau arba malonus, atrodo tarsi rankos tąsa, arba ne. Ir taip yra visiems žvejams, tuo net neabejoju. Tik ne pas visus rankos vienodos, tad ir renkamės skirtingus įrankius.
Turiu omenyje Lucky John Sensoric Delikado 12. Yra du modeliai – 2,44 m ir trumpesnis, kurio ilgis 2,24 m, testas abiejų vienodas – nuo 3 iki 12 g užmetimo svorio. Nuėjau į parduotuvę, pačiupinėjau, pakilnojau, pamojavau – imu trumpesnį.
Užrašyta, kad spiningas greitos akcijos (F), bet yra daugiau arba mažiau universalus ir tinkamas žuvauti įvairiais masalais. Universalumo žūklės prekių parduotuvėje nepatikrinsi, tačiau juntama, kad tikrai standus kotas – gamintojai apie akciją nemeluoja.
Kaip tokiam spiningui įtaisyti ir atitinkami žiedeliai – KR-GUIDE SIC, „dviguba“ rankena perpus EVA su kamščiu, įsukamas į ją ritės laikiklis (toks pagerina jautrumą), žodžiu, vertas savo kainos įrankis ir dar su „bonusais“. Katalogo paveiksliuke gražiai atrodo, visos nupasakotos detalės matosi, tad nė nefotografavau, nes spiningus idealiai fotografuoti yra sudėtinga.
Kadangi perku spiningą, tai jis turėtų būti su rite. Namuose turiu porą visai naujų, skirtos specialiai spiningavimui, tačiau didokos, nes 4000 dydžio. Per sunkios, kadangi tas spiningėlis sveria vos 103 g. Kita vertus, jis man reikalingas žuvauti plonu valu, o tai yra dar vienas faktorius, kuris įtakoja ritės pasirinkimą.
Paminėjau ričių dydį, bet čia turiu vieną svarbią pastabą. Ne visos firmos tokių pat dydžių rites nurodo vienodai. Palyginimui – Ryobi 4000 bus kaip Daiwa 3000 arba 2500 dydžio. Na, kažkur apytiksliai. Bet tai žymus skirtumas, kadangi didelė ritė ir sveria daugiau nei maža.
Spiningas nėra labai brangus, bet ir ne pats pigiausias. Visgi ritei pinigų pagailėjau, todėl įsigijau Daiwa Laguna LT 2000, kurios turiu dar ir senesnį modelį Daiwa Laguna E 2000. Šita ritės išties pigi, bet žuvauti be didesnių apkrovų puikiausiai tinkama, pakankamai lengva, nes tokio dydžio sveria 225 g. Beje, naujasis modelis, kadangi senojo svoris – 250 g.
Ir vizualiai jie labai skiriasi – pradedant dizainu, baigianti tuo, kad naujesnio modelio būgnelis siauresnis, atrodo vos labiau ištęstas. Sunku išties pamatuoti būgnelių talpas, kadangi Daiwa nuorodose rašo, jog Laguna E 2000 talpina 125 m 0,25 mm valo, o Laguna LT 2000 – 150 m 0,16 mm valo, bet manding (o ir vizualiai), kad Laguna LT jis yra truputį mažesnis. Tačiau išardžius aiškiai matosi, kad pastarasis modelis tvirtesnis, nes rotoriaus ašis yra bent pusantro karto storesnė, tad būgneliai nuo senųjų modelių netiks.
Taip sakau todėl, kad Daiwa, kaip ir Shimano, kažkodėl gaili atsarginių būgnelių. O jie juk patogūs tam atvejui, jei susipintų arba nutruktų daug valo, jei norėtum spiningauti storesne ir tvirtesne arba priešingai – plonesne gija.
Grįžtant prie palyginimo, reikia pabrėžti (ar nustebti?), kad Daiwa Laguna LT nors, regis, yra mažesnė, lengvesnė, bet tuo pat metu tvirtesnė. Taip rašoma specifikacijose, nes tokius dalykus galima palyginti tik ilgai žvejojant ir ne su dviem, tačiau su keliomis skirtingų dydžio abiejų modelių ritėmis. Tad tenka pasitikėti tuo, ką rašo Daiwa.
O ši firma dar teigia, kad naujame modelyje yra įdiegta Taugh Digigear transmisija, kuri anksčiau buvusi tik brangesniuose Daiwa modeliuose, taip pat integruota ATD stabdymo sistema, kuri garantuoja didesnę stabdymo jėgą ir greitesnį stabdymo jėgos įjungimą. Pastarasis dalykas akivaizdus, kai imi priveržinėti būgnelius (tai vėliau patikrinau namuose), nes Daiwa Laguna LT būgnelis prisiveržia smarkiau ir greičiau. Bet kas liečia visas kitas naujoves – parodys tik laikas, nes aš nesu ričių taisymo specialistas, apie tai turi kalbėti tuo užsiimantys meistrai.
Kadangi turiu spiningą ir ritę, tai teks įsigyti ir naują valą. Irgi imu bandytą, todėl žinau, kad tikrai tvirtą ir slidžią 8 gyslų pintą 0,12 mm storio Owner Broad Pe X8 Kizuna.
Nesusilaikau ir nusiperku dar keletą voblerių. Juk žinot, kaip būna – žvejo akys didelės, jam žūklės parduotuvė panašiai kaip moterims drabužių krautuvė, čia nematau jokio skirtumo.
Taigi, įsigijau dar mažų ilgaliežuvių plaukiančiųjų modelių Lucky John Haira Tiny ATG LBF ir Lucky John Haira Tiny LBF. Jie yra 3,3 cm dydžio, sveria po 4 g, neria iki 1 m gylio. Vienintelis skirtumas – pirmieji su vienšakiais kabliukais, o antrieji – su trišakiais. Ir vėl šiokia tokia pastaba, kurią galiu parašyti tik po to, kai su jais pažvejojau. Beje, tai liečia ne tik Lucky John Haira Tiny, tačiau ir kitus panašius nedidelius crank tipo voblerius.
Vienšakiai kabliukai mažiau renka dugno šiukšles ir praplaukiančias žoles, o tai yra gerai, kuomet tenka žuvauti tarp vandenžolių arba kitų kliuvinių. Tačiau pakertant žuvį, manau, kad jie nusileidžia vobleriams, kurie turi trišakius kabliukus.
Kita vertus, didesnis vienšakis, jei jau įsminga į žuvies lūpas, geriau laiko stambesnį laimikį. Čia tarsi lazda su dviem galais – bus daugiau „tuščių“ pakirtimų su vienšakiais, bet bus dažnesnis žuvų nusipurtymas gaudant su trišakiais, kadangi jie labai maži. O maži todėl, kad nesusikabintų tarpusavyje ir, reikia manyti, ne taip smarkiai savo svoriu apkrautų smulkų voblerį, kas gali išbalansuoti jo darbą. Tačiau ir vienšakiai, deja, labai „sėkmingai“ kartais sukimba, tad toji problema išliko.
Su Lucky John Haira Tiny trumpaliežuviais modeliais esu jau susipažinęs ir praktiškai (žvejojau dar pernai pakankamai sėkmingai), ir teoriškai, kai su pasimėgavimu žiūrėjau Pauliaus Korsako laidą, kur Paulius kartu su Eugenijumi Baltausku smaginosi traukdami stambius šapalus prie Nemuno dambų.
Tiesa, yra didesni ilgaliežuviai ir trumpais liežuvėliais Lucky John Haira Tiny, jų dydis 4,4 cm. Panirimo gylis pirmųjų yra identiškas, o antrųjų skiriasi vos 10 cm, nes 3,3 cm dydžio modeliai nyra iki 20 cm, o 4,4 cm dydžio vobleriai – iki 30 cm.
Bet tai dar ne viskas. „Atsinaujinu“ iki smulkmenų, palyginimui, jei jau užsiminiau apie moteriškus drabužius, – nuo skrybėlės iki apatinių.
Todėl nusiperku plonesnio fluorokarboninio valo pavadėliams. Aš paprastai naudoju arba labai ploną plūdinei ir dugninei (0,14–0,18 mm), arba labai storą (ne plonesnį nei 0,36 mm) spiningavimui, kad lydeka nenukąstų. Šįsyk perku 0,25 mm Lucky John Fluorocarbon Soft, kuris yra pakankami stiprus, „ilgaamžis“, sunkiau pažeidžiamas į aštrius daiktus, nei panašūs tokio tipo valai, bet kartu ir minkštas, kas gerai gaudant mažais vobleriais. Jo tvirtumą daugmaž derinu su pinta gija, o ar jis bus atsparus lydekos dantims, čia jau kitas klausimas. Mažesnės – veikiausiai, o didesnės – dar pažiūrėsim...
Taip pat paimu ir suktukų su segtukais. Jei pirmųjų dabar pas mus žūklės parduotuvėse galima rasti daug kur tikrai neprastų, tai antrųjų, dėl ko nuolat skundžiuosi, reikia paieškoti. Karabinus, jei reikėtų, tikrai rekomenduoju – itin tvirti, bet nesunkūs ir iš pakankamai plonos vielos, labai gerai užsisega, taip pat nesunkiai atsegami (ne žuvies, o žvejo pirštų) yra Lucky John V-Snap arba Lucky John 8-Snap. Beje, tie jų pavadinimai nusako ir karabinų formas. Atkreipkite dėmesį, kad 8 ir V turi racijos, gerai įsižiūrėkite į segtukus ir suprasite. Ir tokios, sakyčiau, pažangios, naujoviškos jų formos netrukdo laisvai judėti prisegtam vobleriui, dėl to galite būti ramūs.
Ir dar. Išsirinkite tinkamus karabinų dydžius pritaikydami juos pagal voblerio dydį. Nes segtukų formos įtakoja tuos dydžius, jie gali skirtis, taip pat skirtingos firmos karabinų numerius žymi su paklaida.
Taigi, dabar turbūt suprantate, kas yra tas „nulinis“ variantas. Tačiau ar jis man pasiteisins?
Salatis – penkis kartus užmetus
Vėlgi, į tokius klausimus negalima atsakyti išsyk. Reikia bandyti ilgai ir kantriai, ne vieną žūklę, o kelis sezonus. Bet šiaip jau susikomplektavau įrangą remdamasis savo patirtimi, požiūriu ir buvau visai patenkintas. Čekio neišsaugojau, tingiu tikrintis elektroninę sąskaitą, todėl apie pinigus nekalbėsiu, nes mokant kortele jie dingsta daug lengviau nei „grynieji“ iš piniginės. Bet nenukrypsiu...
Kada turi naują įrangą, labai jau knieti ją tuojau pat išmėginti. Tačiau koją pakiša šiųmečiai orai, nes, kai tik laiko laisvo atsiranda, ima galioti tas prakeiktas Merfio dėsnis – tai lyja, tai pučia iš kojų verčiantis vėjas. Galiausiai vieną popietę (ne pats tinkamiausias laikas žūklei) sutampa norai ir meteorologinės sąlygos, tad nieko nelaukęs maunu prie Neries.
Tądien saulė plieskia pro debesis, bet gali tuoj vėl lyti, oras tvankus, net dusinantis. Toli neinu, prisėdu ant stataus kranto žinomoje vietoje, kur pakilęs upės vanduo suka atbulinę srovę.
Ten gana gilu – daugiau nei 2 m, tačiau toji germė nutolusi už kokių keturių metrų nuo kranto, o iki sausumos 1,2 m gylyje susidariusi lygi, žvyruota aikštelė. Ir toje aikštelėje visada rastum smulkių šapaliukų, aukšlių, gružlių, tad jų pavaikyti atplaukia tai ešerių grupelė, tai nedidelė lydekaitė, tai koks stambesnis šapalas, žodžiu, tikėkis ko tik nori. Arba nieko, nes žūklė ir lieka žūkle, čia jau kaip pasiseks.
Gal stebina, kad prisėdu ant kranto, o ne stoviu, tačiau čia tam, kad pirmais metimais neišbaidyčiau potencialių šapalų. Nors vanduo drumstas, bet jie vis tiek mato aukštai stovintį meškeriotoją. Po to jau galima bandyti ir stačiomis žuvauti, nes šapalai čia man užkibdavo paprastai užmetus masalą pirmuosius dvidešimt-trisdešimt kartų. Būdavo, kad ir vėliau, bet tada jau toliau nuo kranto.
Suprantama, kad užsikabinu neseniai įsigytą ilgaliežuvį Lucky John Haira Tiny. Tą su trišakiais kabliukais, nes dugnas, kaip sakiau, čia švarus. Spalvinis variantas grynai orientuotas į šapalus, nes masalas geltonas su juodomis dėmelėmis.
Užmetu skersai įlankėlės ir vedu palei krantą. Tai jau irgi „atidirbta“ taktika, kai pirmuosius pravedimus darau pasroviui grįžtamai tėkmei. Metu masalą sykį, antrą, penktą...
Atvirai pasakius, nieko gero nesitikiu, nes nors ir baisiai norėjau žvejoti, bet viliuosi labiau pačią įrangą išbandyti, juk paros metas – tikrai ne spiningavimui. Bet kada nesitiki, tada (atbulinis Merfio dėsnio variantas) ir užkimba. Ir taip buvo išties – spiningas perlinko labai jau juntamai, kadangi žuvis čiupo masalą visai man palei nosį. Ir taip smagiai čiupo tą ryškiai geltoną vobleriuką, kad man net ranka nusviro, pakirsti net nereikėjo. Nors gal ir pakirtau, juk tiek metų žuvaujant rankos reaguoja greičiau nei smegenys.
O tada ir prasidėjo visas malonumas... Ilgai reikėtų pasakoti, neaikčiosiu ir šauktukų nerašysiu, tačiau teko paėjėti krantu kokius dešimt metrų. Bet tai gal dėl mano atsargumo, nes juk įrankiai visiškai „nuliniai“. Kita vertus, ir laimikis ne visai smulkus, pakankamai kovingas, juntu ir matau, kad nemažas salatis.
Stebėtis pradėjau tik išsitraukęs, nes varginant žuvį apie tai nemąstai. Ir yra ko, nes ne visai salačiui tinkamas masalas, visiškai netinkamas oras, o dar kada griebia vilioklį vos keli metrai nuo kranto... Žodžiu, mintyse vertinu situaciją ir, kol dar žuvis nenutroško, fotografuoju. Gerai, kad buvau pasiėmęs ilgas kabliukams išiminėti reples, kadangi masalas įstrigo plėšrūno gerklėje labai giliai – salatis voblerį nurijo kaip kokį vabalą. Tad ištraukiau vilioklį labai jau švelniai, jo maži trišakiukai juntamos žalos nepadarė.
Prisiminus mano ankstesnius bandymus testuoti įvairią įrangą (gal pamanysite, kad meluoju) tai yra jau ketvirtas kartas, kada gaudant visiškai naujais įrankiais per pirmą žvejybą sulaukiau sėkmės. Sakyčiau, kad gana neblogas rodiklis, nes su bandyta įranga sėkmingų žūklių santykis veikiausiai būtų gerokai mažesnis.
Tiesa, salatis svėrė apie 2,5 kg. Aš taip kalbu jo nesvėręs, bet manding, kad tokios masės ši žuvis turėjo būti.
Po to, suprantama, dar žvejojau. Jau ne sėdėdamas, tačiau kaip ir pridera spiningautojui. Gal kokios dvi ar tris valandas, bet tuščiai. Be to laiko neturėjau – juk ne žūklė žmogų maitina, yra kitų užsiėmimų.
Reikėtų šiam straipsniui kažkokios reziumė. Bet nežinau, nė ką rašyti...
Kad po to spiningavau ne kartą... Na, taip, bet kažin kokių laimikių nebuvo – per mažas laiko tarpas ir vos kelios žūklės. Laimikis – tik viena lydeka apie porą kilogramų svorio, nes orai ir toliau tęsiasi netinkami. Ir apie lydeką jau būtų kitos istorijos...
O gal, kad spiningas, ritė ir visa kita tikrai atitiko mano lūkesčius? Neteigsiu, kad žuvis užkibo dėl tos įrangos ar mano meistriškumo, tai būtų kvaila. Tačiau aš taip detaliai neaprašinėčiau įrankių, jei jie būtų prasti – tikrai verti dėmesio. Beje, jie išties delikatūs, ką ir sako spiningo pavadinimas.
Jei abejojate, tuomet išbandykite ir įsitikinsite. Bet per pirmą žūklę salačio nepažadu ir per sekančias lydeka gali nepakliūti.
Romualdas Žilinskas
