Ne tik upėtakiams
Mažų gabaritų vartiklės, mes jas vadiname mini, ultralight arba upėtakinėmis vartiklėmis, mano nuomone, mūsų žvejų tarpe nesulaukė deramo dėmesio. Reto kurio spiningautojo masalinėje surasi šių masalų, na, nebent jis smarkiai susidomėjęs ultralight spiningavimu arba dažnai žvejoja upėtakius.
Išties tai yra puikūs viliokliai daugumai plėšriųjų žuvų, kimba ir sąlyginai taikios karpinės. Bet gal pradėsiu nuo pradžių...
Mažų vartiklių sugrįžimas
Visų pirma, kodėl šias vartikles vadina „upėtakinėmis“ blizgutėmis. Reikėtų pasakyti, kad toks pavadinimas išties nesusijęs su mūsų margaisiais upėtakiais, bet kalbama apie vaivorykštinius. Užsienyje, o visų pirma Japonijoje, apskritai pažangesnėse Azijos šalyse, vaivorykštinių upėtakių žūklė tvenkiniuose yra labai populiari. Tai vėliau ta mada atėjo į Europą ir, suprantama, pas mus. Kaip vienas geresnių vilioklių vaivorykštukams laikomos būtent šios vartiklės.
Tačiau pats masalas nėra kokia nors naujovė ar Japonijos žvejų išradimas. Tiesiog japonai pirmieji tas blizgutes pradėjo gaminti masiškai, žinoma, sugalvojo ir įvairesnių modelių, kurių tarpe rastume labai egzotiškų ir, mano akimis, smarkiai nutolusių nuo klasikinių vartiklių. Jei jau gamina masiškai ir nori parduoti, tai skiria atitinkamas pinigų sumas ir reklamai. Na, o po to senas geras masalas virsta japonišku ir netgi įgyja atitinkamą pavadinimą.
Mažas vartikles, reikia pasakyti, žinojau jau bene prieš tris dešimtmečius, t. y. gerokai anksčiau iki pasirodant pas mus pirmiesiems firminiams šios rūšies masalams. Jei neklystu, juos labiausiai ėmė populiarinti GT-BIO firmos atstovai, o gal tai kas nors ir ligi tol, bet šios firmos pavadinimas man „užsifiksavo“ labiausiai.
Ačiū Dievui, Lietuvoje niekada netrūko nagingų turinčių fantaziją žvejų, kurie įvairius vilioklius gamindavosi namuose. Tokias blizgutes – taip pat. Įdomumo dėlei aš irgi buvau iš „meistrų-auksarankių“ įsigijęs keletą vienetų, pabandžiau, bet, kaip ir sakiau rašinio pradžioje, man kažkaip „neprilipo“. O gal paprasčiausiai žvejojau atmestinai, be didelio tikėjimo, juolab, kad tuo metu smarkiai populiarėjo vobleriai, guminukai, todėl visa galva pasinėriau į žvejybą pastaraisiais masalais.
Mini arba ultralight vartiklė, kurią kai kurie žvejai vadina tiesiog blizgute, yra ta pati mums „iki skausmo“ žinoma vartiklė, tik gerokai sumažinta, nors, kaip matysite vėliau, yra šiokių tokių skirtumų. Kaip ir dera šios rūšies blizgėms, jos žaidimo braižą lemia forma (jei žiūrėsime plokštumoje), išlankstymas, taip pat svoris, kuris priklauso ir nuo metalo rūšies, ir nuo skardos, iš kurios gaminamos vartiklės, storio. Žinoma, animaciją dirbtiniam masalui suteikia meškeriotojas, įtakoja ir gaudymo įranga, tarkim, valo storis, spiningo ilgis, akcija ir taip toliau, ir panašiai, čia nepasakysiu nieko naujo.
Tiesa, dar norėčiau grįžti prie upėtakių. Nors, kaip minėjau, Azijos šalių gamintojai jomis sėkmingai žvejoja vaivorykštinius šios žuvų rūšies atstovus, bet mūsiškiai, kurie vis dar „ganosi“ mažesnėse Lietuvos upėse ir upeliuose, lygiai taip pat neatsisako tokių masalų. Todėl žvejojantieji upėtakius, o dabar jau kalbu apie marguosius, irgi neprastai išnaudoja mini vartiklių potencialą. Ir apskritai šios grupės spiningautojai linkę daugiau eksperimentuoti, tad jų vilioklių arsenale mažos blizgutės užima deramą vietą.
O didžioji dauguma spiningautojų (dabar kalbu tik apie metalinius masalus) laikosi kitokios nuomonės: jei gaudyti vartiklėmis lydekas, tuomet kam reikia keisti klasikinę didelę vartiklę, jei žvejoti salačius – tam irgi tinka paprastos vartiklės, pjautinės blizgės, šapalus, meknes, ešerius galima sugundyti ir sukriukėmis...
Kaip matote jau išvardijau visą eilę žuvų, kurias galima gaudyti mini vartiklėmis, tik nepaminėjau „taikiųjų“, tokių kaip karšis, žiobris, kuoja. Ir ne tik galima pagauti, bet reikia bandyti, kadangi šie viliokliai kartais būna itin pageidaujami minėtų žvynuotųjų. Na, galbūt išimtis yra lydekos, nes visgi trofėjiniams aštriadančių plėšrūnių egzemplioriams geriau siūlyti ir atitinkamus masalus. Bet nespjaukime į balą net ir šiuo atveju...
Jei lyginsime su klasikinėmis vartiklėmis
Mažų blizgučių pranašumas prieš klasikines vartikles atsiskleidžia žvejojant jomis seklesniuose srauniuose vandenyse. Būtent tuo ir naudojasi margųjų upėtakių gaudytojai. Teoriškai bet kokio daikto (mūsų atveju masalo) skendimo greitis priklauso nuo jo kūno ploto ir masės santykio. Todėl smulki vartiklė, regis, turėtų skęsti lygiai taip pat, kaip didelė. Taip, jei bus pagaminta sunki, jei lyginsime su jos dydžiu.
Klasikinėse vartiklėse, kurios skirtos gaudymui tėkmėje, minėtas santykis svyruos kažkur 1:2 ir 1:3, bus net masyvesnių, o mini vartiklėse jis gali būti maždaug 1:1,2, net 1:1, tačiau bet kokiu atveju neperšoka 1:2 ribos. Noriu pasakyti, kad jos yra lengvesnės nei tai būtų tiesiog sumažinta klasikinė šios rūšies blizgė.
Faktas, kad daug ką lems forma, todėl dauguma mažųjų vartiklių yra plačios, labiau gaubtos, daugiau išlankstytos ir panašiai, jei vėlgi lyginsime su klasikinėmis vartiklėmis. Apie išskirtinius ir netradicinius modelius nekalbu. Taip pat nekalbu apie savadarbius, nes juos kažkada gamindavo sunkesnius, tos pirmosios ultralight vartiklės, kurias pamačiau, gana masyvios, tad visi tie aukščiau surašyti santykiai joms netiktų. Manding, kad tai buvo tik klasikinių vartiklių sumažintos versijos...
Nesiplėsiu lygindamas valų storius (mažas masalas – plonesnė gija), furnitūrą, kabliukus ir panašius dalykus, kas irgi įtakos masalo skendimą, tiesiog reziumuosiu, kad gamintojai pasistengė, jog tokie masalai galėtų vandens storymėje gebėtų išsilaikyti kuo ilgiau. Kaip žinote, nustojus sukti ritę vartiklė nekrenta akmeniu į dugną, ji, priklausomai nuo minėtų parametrų, kurį laiką sklendžia po vandeniu. Mini vartiklės tai daro pakankamai ilgai. Aišku, reikia turėti omenyje, kad niekas nepaleidžia pauzės metu tiesiog skęsti blizgės, nes koks tikslas – nejausime kibimo, masalas laikomas ant įtempto valo.
Todėl šias blizgutes galima, kaip ir sakiau, lėčiau pravesti seklumose, daryti ilgesnes pauzes vedimo metu, trūkčioti plastiškiau, žodžiu, galimybės animuoti yra gana didelės. Kita vertus, jau lyg ir pakanka prieš tai rašyto sakinio nusakyti ultralight vartiklių vedimo būdams, nes bežuvaudami atrasite savuosius, pritaikysite kiekvienam modeliui optimaliausius. Na, taip, yra dar tas paprastas monotoniškas ritės sukimas, kuris, beje, tikrai ne pats blogiausias variantas.
O šiaip jau imi atskirą vartiklės modelį ir geriausias jo traukimo galimybės, kaip ir sakiau, pamatai bežūklaudamas, taip pat gaudydamas tam tikras žuvų rūšis, nes kas tiks salačiui, gali netikti ešeriui.
Kaip vesti, kokias išsirinkti
Užsiminiau apie salatį... Reikėtų pabrėžti, kad tai vienas geresnių masalų šių žuvų žūklei. Galbūt klasikinės vartiklės yra geriau, kada reikia labai toli sviesti masalą, toje pozicijoje mini vartikliukės atsilieka, tačiau jos turi kitą privalumą – yra mažos. O salačiai kitąsyk labiau pageidauja būtent smulkesnių vilioklių ir, beje, ne taip greitai traukiamų, kaip mes įsivaizduojame, kaip esame pratę.
Beje, salačiai vasarą kartais pavakariais smarkiai priartėja prie krantų į vos pusmetrio gylio įlankas, kur būna grįžtamosios tėkmės ir medžioja mailių. Įprasta vartikle ten žvejoti nėra jokių galimybių, galima bandyti siūlyti smulkų voblerį, sukriukęs arba ultralight vartiklę. Ir šių plėšrūnų visai netrikdo tai, jog toji blizgutė yra ne siaura, o plati.
Panašiai nutinka ir su ešeriais, netgi šapalais ir meknėmis, kurie irgi brėkštant ar temstant mėgsta išplaukti į seklumas. Beje, pastarosios žuvų rūšys tikrai ne tos, kurias žvejai gundo klasikinėmis vartiklėmis. Todėl viliojant ir šias žuvis šios mažos vartiklės gali būti labai kibios.
Tiesa, kiek pastebėjau, šapalai ir ešeriai labiau mėgsta traukiamas su pauzėmis vartikles arba, kuomet jas patrūkčioji spiningu – lengvai, plastiškai, vienodais laiko tarpais, bet ne chaotiškai. Meknėms dažniau patinka tiesiog tas minėtas tolygus traukimas, kada tiesiog vynioji valą. Nors kitąsyk irgi griebia tuo metu, kada darai ilgą pauzę ir vartiklė grimzta iki dugno, jį net paliečia.
Kadangi lyginau klasikines vartikles su šiais viliokliais, reikia pasakyti, kad mažos vartiklės gerokai rečiau stringa akmenynuose, šiekštynuose, nes jos yra gerokai lengvesnės. Kita vertus, paprastai tokios vartiklės būna su vienšakiais kabliukais, kurie mažiau kliūva. Nors aš juos dažnai keičiu plonavieliais trišakiais. Ir taip darau dėl to, kad su vienšakiu kabliuku sunkiau pakirsti, jis prasčiau įsisega į žuvų lūpas, daugiau laimikių pirmoje traukimo fazėje nuo jo nusipurto. Jei vienšakis kabliukas gerai įsisegė į žabtus, tuomet nebūna problemų, visgi geram įsisegimui, kiek suprantu, reikalinga atitinkama to kabliuko padėtis pakirtimo metu, o jos juk nepareguliuosi...
Aš dabar kalbu apie žūklę Nemune, Neryje, Šventojoje ir panašiose upėse. Apie upėtakių gaudymą mini vartiklėmis esu rašęs atskirą straipsnį, ten jau visai kitos „dainos“, nes šių žuvų spiningavimą lemia tai, jog upėtakiai paprastai gaudomi nedidelėse upėse ir upeliuose.
Mini vartiklių spalvų spektras gerokai pranoksta klasikinių vartiklių spalvines variacijas. Dauguma šių mažų blizgučių yra dengtos gana ryškia emale, čia rasi juodų, daugiaspalvių, blizgučiais dengtų masalų ir panašiai. Kaip ir minėjau – japonai ultralight vartiklėmis gaudo vaivorykštinius upėtakius. Todėl ir daugelis gamybininkų, nebūtinai iš Azijos šalių, kurie siūlo šiuos masalus, labiau orientuojasi į panašią žūklę.
Visgi žuvaujant mūsų sąlygomis nereikėtų nuvertinti šių blizgučių tokios spalvinės gamos. Juk sukriukės ne mažiau margesnės, tačiau jau įpratome, kad dengtos emale yra lygiai taip pat kibios, kaip ir natūralaus metalo blizgesio.
Negana to, aš net pats pamarginu mažas vartikles ir, reikia pasakyti, tai darau ne dėl grožio. Tarkim, juodai blizgutei užtepu kelis skersinius salotinius, geltonus arba sidabro spalvos dryžius. Arba raudonai, oranžinei – juodas, aukso spalvos, baltas juostas. Gaunasi kontrastingas piešinys, kurį labai mėgsta šapalai ir ešeriai.
Nors, tiesą sakant, ešeriai gana konservatyvūs ir vienas geresnių spalvinių variantų bus paprastas baltas metalas. Bet tai yra žvejybinė klasika, kaip ir salačiams. Nors salačiai, kaip nekeista, neatsisako ir melsvų arba dvispalvių, kada balta emalė yra kombinuota su žydra. Meknių bus vėl kitas skonis. Jos labiausiai nori dažytų sodriai geltonai arba tamsaus ne itin blizgaus geltono metalo, pereinamų spalvų, kur irgi dominuoja geltonis, blizgučių.
Šiuo metu bene geriausią ultralight vartiklių modelių ir spalvinių variantų asortimentą siūlo Lucky John firma. Visų masalų nevardysiu, bet, tarkim, Lucky John AYU, EOS, Juna, IMA yra labai vykusios serijos ir, norintiems išbandyti nupasakotą žūklę, siūlyčiau nusipirkti bent po porą išvardytų modelių. Eilės tvarka juos matėte iliustracijose, tai „nepririšti“ prie teksto pavyzdžiai.
O įranga tiks ta pati, kurią naudojate ultralight žūklei spiningaudami bet kokiais kitais masalais. Aišku, galima įsigyti ir truputį „minkštesnius“ spiningus, nes blizgutės – ne guminukai. Ir nepamirškite, kad tuos masalus gali griebti stambus salatis ar lydeka, todėl „nenusiploninkite“ valo iki plauko storio. Bet labai storo irgi nereikia, iki 0,12 mm diametro pintukas bus maksimumas, nes masalai sveria vos kelis gramus...
Romualdas Žilinskas
