Lietuviškų vartiklių realijos
Regis, paprastas metalo skardos gabalėlis savo forma primenantis žuvelę, o puikiai vilioja plėšrūnes. Tikriausiai nereikėtų priminti, kad vartiklės seniausias mūsų spiningautojams žinomas masalas, kuris populiarus iki šiol. Netgi daugiau – pastaruoju metu juntamas savotiškas blizgių renesansas, kadangi lašišų bei šlakių spiningavimas tampa kultine žūkle. Kai kurie žvejai į šį užsiėmimą žiūri labai rimtai, kai kuriems tai tiesiog mados ir prestižo reikalas. Bet kokiu atveju besivartanti blizgė yra tikrai kibus masalas ir dėl to nesiginčys net didžiausi skeptikai.
Kadangi užsiminiau apie lašišas, tai tą temą šiek tiek pratęsiu. Lyginant su kitais lašišažuvėms skirtais masalais, vartiklės turi vieną neabejotiną privalumą – jas galima toli užmesti ir net didelės upės viduryje pasiūlyti plėšrūnėms. Taip pat daugelis blizgių, o ypač sunkių, kokiomis kaip tik ir žvejojame lašišas bei šlakius, šie masalai puikiausiai dirba stiprioje tėkmėje, juos galima traukti visiškai padugne, jei, suprantama, esi įgudęs spiningautojas ir moki vartiklėmis naudotis.
Beje, kažkada tikslingai išėjęs žvejoti lašišų, jau per pačią pirmą žūklę Nemune suviliojau dvi skirtingas šios genties atstoves ir abi žuvys griebė lietuviškas blizges. Tada praktiškai kone visi tuometiniai lašišautojai kažkodėl važiuodavo spiningauti į Nemuno intakų aukštupius ir vidurupius, tad šioje upėje erdvės buvo į valias.
Nors ir sakau, kad tos vartiklės „lietuviškos“, bet laikas iš atminties ištrynė tikslius jų pavadinimus, net nepamenu kieno tie masalai buvo pagaminti.
Blizgės pagal žvejų pageidavimus
Nesunku suklysti, nes Lietuvoje turime keletą labai populiarių blizgių gamintojų: Aisė, Kibs, Zumpė, kurie žinomi ne tik mūsų šalyje. Ir visų jų asortimentuose rasime vartiklių skirtų tikslingai lašišų žūklei.
Žinoma, yra masalų labiau orientuotų į spiningavimą ežeruose, tvenkiniuose, gaudymui tėkmėje kitas plėšrūnes, nes vienomis blizgėmis labiau gundosi lydekos, ešeriai, kitomis – salačiai, sterkai, dar kitos – šamų „delikatesas“. Taip pat šie gamintojai žvejams pasiūlytų ir daugiau ar mažiau universalių vartiklių.
Tačiau nereikia galvoti, kad blizgių „atgimimą“ įtakojo vien jau minėtos lašišinės žuvys. Po guminukų, o vėliau ir voblerių bumo, dalis žvejų vėl vis dažniau ėmė naudoti vartikles. Jos, palyginti su vobleriais, pigios, tad, tarkim, spiningaujant tėkmėje akmenynuose, kur, beje, dažnai gaudomos ne tik lašišos, tačiau ir salačiai, prarasti masalai ne taip skausmingai tuština meškeriotojo kišenę.
Kita vertus, plėšrūnės pripranta prie nuolat naudojamų masalų ir mieliau griebia retai matytus. Aišku, kur nors provincijoje vietiniai solidaus amžiaus meškeriotojai nuo senų laikų kaip gaudė vartiklėmis, taip ir toliau gaudo net nematydami reikalo keisti vilioklių. Jiems paprasčiausiai kimba, o ko daugiau žvejui reikia? Galbūt pabandžius tuose vandens telkiniuose guminukus arba voblerius daugiau žuvų pagautų, o gal ir ne...
Būna ir taip: žinau ežerą, kuriame lydekos čiumpa tik geltonos spalvos Zumpės Jūrą, kuri ir šiaip jau yra tapusi legendine blizge gaudant visų tipų vandens telkiniuose. Tiesa, geriausiai tą, kuri iš išorės padažyta juodai ir raudonai, ant geltono metalo užlieta emalės – trispalvę blizgę. Anksčiau (o ir dabar) to telkinio aštriadantės plėšrūnės griebdavo tą visiems žinomą geltono metalo spalvinį variantą, kuris truputį dažytas iš vidaus, bet šitą – dar geriau.
Štai, prašau, tai yra vienas iš tų universaliųjų vartiklių modelis. Pasakykit bent vieną plėšrūnę, kuri nėra griebusi blizgės Jūta. Šapalas, meknė?
Turiu jus nustebinti, nes pats esu pagavęs ta vartikle du stambius šapalus ir mačiau, kuomet bičiulis Nemune Jūra suviliojo beveik 2,5 kg sveriančią meknę. Tiesa, nepažįstu nė vieno spiningautojo, kuris tikslingai būtent šiuo modeliu gundytų minėtas žuvis, bet jos retsykiais tikrai užkimba.
Kadangi, kaip supratote, kalba eis apie Zumpės blizges, nes jomis dažniausiai spiningauju, tad daugiausiai turiu ką ir pasakyti. Reikėtų tarti kelis žodžius apie pačią vartiklių gamybą. Nemanau, kad Aisė, Kibs dirba kitaip, aš pažįstu visų trijų firmų vadovus ir tiesiog neetiška būtų išskirti vieną jų ar konkrečią firmą gamintoją.
Bet kuri (pabrėšiu – bet kuri) Lietuvoje gaminama blizgė yra ne šiaip sau „iš lubų“ sugalvotas masalas, ji dar iki paleidžiant serijinę gamybą buvo daug kartų testuota, bandyta, jos analogais galimai spiningavo, jei ne mūsų proseneliai ar seneliai, tai tėvai – tikrai. Suprantama, vėliau tokios vartiklės buvo ištobulintos, padidinta jų spalvų ir svorių gama.
Negalima teigti, kad nebandoma kurti visiškai naujų masalų, bet vėlgi – tik tuomet jie patenka į prekybą, kai firmų vadovai nusprendžia, kad naujas produktas atneš pelną dėl pačios elementariausios priežasties – jis bus tikrai kibus. Tai jums ne kinų „žaisliukai“, kurie daromi bet kaip, iš bet kokio metalo ir veikiau ne vilioja, bet gąsdina mūsų žuvis, nors žvejai juos vis tiek perka – pigūs, blizgūs, o kitąsyk dar ir dailiai įpakuoti. Žinoma, negalima nuvertinti ir Azijos šalių gamintojų, jie vis labiau progresuoja, tačiau dalis tiesos čia visgi yra.
Kaip pavyzdį pateiksiu vartiklę Gintarėlis. Jos pagaminimo (ar gimimo?) istorija būtų tokia.
Zumpė anksčiau gamino ir dabar gamina Miniją bei Gintarą. Pirmoji vartiklė siaura ir beveik plokščia, kas spiningauja vartiklėmis supras, jog orientuota žūklei upėse. Beje, Minija yra neblogas masalas salačiams – mano blizgių arsenale ji tikrai įeina į pirmąjį dešimtuką, šių modelių turiu bene daugiausiai, nuotraukoje matote, kaip ji atrodo.
Antroji vartiklė – gerokai platesnė ir labiau išlankstyta, gaubta, tinkamesnė lydekų, šamų žūklei. Atvirai pasakius, pastarąja blizge mažai žvejojęs, šiuo metu jos savo masalų kolekcijoje neturiu.
Kuomet prasidėjo lašišų ir šlakiu gaudymo bumas, mūsų spiningautojai puolė ieškoti šioms žuvims tinkamiausių masalų. Gudriausi pasirodė vilniečiai, kurie ir yra bene labiausiai patyrę lašišažuvių gaudytojai. Jie imdavo sunkesnes varines Minijas, kurios sveria 28 g., jas išlenkdavo S raidės forma.
Iš principo labai panašiai yra lenktas ir Gintaras. Tas linkis suteikdavo vartiklei agresyvumo ją traukiant, taip pat tokia blizgė labiau „gaudydavo dugną“, t. y. tėkmėje vanduo ją ne taip greitai išstumdavo į aukštesnius sluoksnius. Na, čia lašišažuvių gaudymo specifika, kas jas žvejoja – žino.
Tuomet Zumpės vadovas Raimondas Vidra, kaip pats man kažkada pasakojo, paprašė vieno patyrusio lašišautojo, kad jam duotų jo paties pagamintą Miniją, tačiau išlankstytą to vilniečio spiningautojo. Skamba gana keistai, gal net paradoksaliai, tačiau kodėl ne – juk žvejai nuolat bando tobulinti įsigytus masalus.
Kaip ir sakiau, vėliau pamatė, kad „pagerintos“ Minijos lenkimo forma beveik sutapo su Gintaro lenkimu, todėl kažkokių didelių korekcijų, gaminant blizgę Gintarėlis, nereikėjo.
Zumpė tuojau pat pradėjo gaminti tokias blizges ir pateikė spiningautojams visą spalvinę gamą tuo metu dar naujo gaminio. Tai buvo geltono, balto metalo, vario spalvos, taip pat dažytas spalvota emale Gintarėlis. Vėliau pereita prie metalinių dvispalvių gaminimo, neatsisakant senesnių variantų. Dabar jau nė nepasakyčiau, kokie iš jų yra, kokių nebėra, nes gamyba orientuojasi į paklausą, ilgainiui kai kurie spalviniai variantai „išbrokuojami“, atsiranda kitų.
Gintarėlis buvo pasiūlytas kelių svorių: 18 g (2 mm skarda), 22 ir 23 g (2,5 mm skarda) bei 26 ir 28 g (3 mm skarda). Atkreipkite dėmesį, kad vienodo storio skarda gali turėti skirtingą svorį, tai priklauso nuo metalo – varinės blizgės yra sunkiausios.
Kalbantis su Raimondu išaiškėjo daugiau įdomių dalykų. Pagal parduodamų blizgių modelius ir ypač jų svorius galima spręsti kokiame Lietuvos regione nupirktos blizgės. Šiaurės Lietuva, Vilniaus kraštas yra „nusismulkinę“, „nusilengvinę“. Galbūt išimtis – spiningaujantys lašišas, tačiau bendros tendencijos – būtent tokios. Kauno regione, Vidurio Lietuvoje žvejai perka jau sunkesnes vartikles, kadangi čia teka Nemunas. O Klaipėdos krašto spiningautojai nori pačių sunkiausių ir didžiausių blizgių.
Kaip pavyzdį jis paminėjo atvejį, kuomet vienas Vilniaus spiningautojas prašė 12 g Jūračių. Jų svorio vidurkis tuo metu buvo apie 34 g, nes bendrovė gamino 30, 32, 35 ir net 38 g. šios serijos vartikles.
Paklaustas kam tokių reikia, atsakė, jog vėluojant pavasariui, kada dideliuose ežeruose ledas dar visiškai nenutirpęs iki balandžio 20 d. (tuomet nuo tos datos buvo leidžiama lydekų žūklė), aštriadantės plėšrūnės gerai kimba atšutusių priekrančių seklumose gaudomos šia blizge. Tačiau tokiomis sąlygomis žvejoti problemiška, nes Jūratė yra pernelyg sunki. Pasvarstęs Zumpės vadovas pradėjo gaminti ir visai lengvas Jūrates.
Beje, apie Jūratę. Tiek šias vartikles, tiek Gintarėlius, kai kurie spiningautojai kaitina ant ugnies. Pasak Raimondo, jis pats ne kartą matė, kaip Nemuno žvejai jas laikė virš laužo. Taip iškaitintos balto metalo blizgės tampa pilkšvomis, kartais net su melsvu atspalviu, „padūmavusios“, žodžiu, praranda blizgesį. Beje, aš ir pats taip darau, tik metalinius masalus kaitinu ne ant laužo, o dujinės viryklės. Ir būtent vartiklę Gintarėlis, kadangi Neries salačiams, o kartais jų baltas metalas yra pernelyg ryškus. Tačiau Nemune, žuvaujant šiuos plėšrūnus, tikdavo.
Todėl Zumpė pagal žvejų pageidavimus nusprendė gaminti panašios spalvos vartikles. Panaudojus specialią galvaniką, Raimondas ją pavadino „pasyvacija cinko pagrindu“ (atvirai pasakius, tose technologijose aš mažai ką išmanau), blizgės po tokio apdirbimo įgauna spalvą, kurią iš esmės sunku nupasakoti. Mano akimis, tada blizgė kažkiek primena žalvarinę, bet tik kažkiek, nes ji yra pilkšvesnė, su vos pastebimu žalsvumu, kažkas tokio labai neįprasto ir sunkiai apibūdinamo.
Nuotraukoje, kurioje yra tradicinis balto metalo Gintarėlis, šalia padėta ir toji „pasyvuota“ vartiklės versija. Nežinau ar ją matysite būtent tokią, kokia yra originale, nes fotografuojant, taip pat internete galimas nedidelis atspalvių iškraipymas, tačiau bent jau palyginsite. Bet kokiu atveju tas masalas bus mažiau blizgus.
Aukščiau įdėtą Jūratę irgi parinkau ne visai tipinę, o apdirbtą panašiu būdu. Nors pastaroji vartiklė man kaip tik geriausia būdavo padaryta iš balto metalo. Bet tai man, juolab neatmesčiau ir sutapimų virtinės, vandens telkinių specifikos ir kitų žūklę įtakojančių faktorių.
Trumpai apie blizgių furnitūrą
Kalbėdamas su Raimondu pasiguodžiau, jog daugumos blizgių žiedeliai, suktukai, kabliukai yra per prastos kokybės, kuomet bandai pagauti stambią ir agresyvią žuvį, ypač gundant lašišas, šamus, rekordines lydekas, jie paprasčiausiai neatlaiko.
Tiesa, kabliukai (turiu omenyje Zumpę) pastaruoju metu vartiklėms parenkami geresni, prasti likę tik tose žūklės prekių parduotuvėse, kurios neišpardavė anksčiau pagamintų blizgių. Visgi net ir tokius, priklausomai nuo gaudomų žuvų rūšių, pageidautina pasikeisti. Iš principo paliekama tik blizgė, o visos masalo detalės priderinamos jau kitos.
Raimondas nesiginčijo – tiesa, kad išrankesni žvejai daro būtent taip, tačiau tokių spiningautojų nėra daug. Galima iš karto paruošti vartikles su itin tvirtais žiedeliais, suktukais, pačiais aštriausiais ir tvirčiausiais trišakiais, bet tada blizgė pabrangtų dvigubai ar net daugiau. Kita vertus, kai kurie spiningautojai apskritai nepasitiki tokiais dalykais ir visada keičia smulkias detales savo nuožiūra – jie perka jau daug kartų bandytus kabliukus, suktukus, žiedelius – visiems niekada neįtiksi.
Aš, suprantama, pritariamai palingavau galva, nes pats esu iš „išrankesniųjų“ tarpo. Paprastai stengiuosi pirkti žūklės prekių parduotuvėse lietuviškas blizges be furnitūros, jų taip vadinamus „ruošinius“, o po to jau pats pasiderinu žiedelius, suktukus ir kabliukus. Tik prekybvietėse ir ne visada tų „nuogų“ vartiklių galima rasti.
Kadangi Raimondas yra metalo apdirbimo specialistas, paklausiau apie žiedelių kokybę apskritai, nes nemažai pasitaiko prastų tos rūšies gaminių – jie arba lieka „išsiskėtę“, kada juos įveri į vartiklės skylutę, kitąsyk beveriant lūžta arba žiedelius labai sunku užmauti.
Pasak Zumpės vadovo, norint pagaminti itin tvirtą, nelūžtantį, bet kartu ir lankstų, kietą žiedelį, reikia atlikti „normalizacijos procesą“. Žiedeliai kažkokį laiko tarpą išlaikomi 400 °C temperatūroje salietros tirpale, o tai jau yra brangi procedūra. Būna labai brangių žiedelių, o pridėjus dar, tarkim, Fudo arba Owner trišakius, labai tvirtą suktuką – už lietuvišką blizgę tektų mokėti dvigubai...
Neminėjau šiame straipsnyje tokių populiarių Zumpės gaminamų vartiklių, kaip Troutas, Olimpinė, Zumpytė, Ežeruona... Šios firmos gerų blizgių yra tikrai nemažai, tad viename rašinyje apie visas nepapasakosi. Kita vertus, daugiau kalbėjau apie metalinių masalų gamybą, bet ne apie panaudojimą.
Romualdas Žilinskas
