Kaip išsirinkti dugninę žvejybai upėje

Žinoma, jei žvejosime šamus ir kuojas, tai jau bus tarsi kraštutiniai variantai. Pasak daugelio žvejų, kas tinka viskam, iš tiesų netinka niekam. Bet aš ginčyčiausi, nes galima išsirinkti įrankį, kuriuo galėsime vilioti (ir pakankamai sėkmingai) daugelį upėse gyvenančių žuvų.
Mano nuomone, pirmas reikalavimas yra meškerykočio ilgis. Jis turėtų būti nei labai ilgas, nei itin trumpas. „Aukso viduriu“ įvardyčiau 3,60 – 3,90 m dugnines. Tokiomis meškerėmis galima patogiai žuvauti ir metant masalą visai šalia kranto, kur nors nuo skardžio po nusvirusiais medžiais tykant šapalų arba įlankose šalia augalijos vakare besiganančių karšių. Ji tiks ir vidutinio dydžio upėse, ir Nemuno platybėse.
Koks užmetimo svoris? Čia, mano nuomone, masės diapazonas turėtų būti kažkur apie 100 – 120 g. Subtilaus žūklavimo mėgėjai tikriausiai pašiurps nuo tokio pasiūlymo, bet  nepamirškite svarbaus faktoriaus – dabar praktiškai visos dugninės (jei tai ne koks nors travel teleskopinio tipo variantas) turi bent po tris skirtingo jautrumo viršūnėles, kurių jautrumas apibrėžiamas uncijomis (oz, kas lygu 28,35 g) ir tik standžiausioji iš jų yra netoli tos maksimalios užmetimo ribos, kuri nurodyta ant meškerykočio. Pavyzdys: Salmo „Elite Feeder 100“ siūlo keičiamas viršūnėles, 1, 2 ir 3 oz, o tai reiškia, kad apie 30, 60 ir 90 g. Kelis gramus pridedu „viršaus“, nes gamintojas visada apsidraudžia, netgi gana stipriai, juk dugninės maksimalus užmetimo svoris yra 100 g. Kaip matote, ploniausios viršūnėlės jautrumo pakaks gaudant netgi vos ne stovinčiame vandenyje upių užutekiuose atsargius lynus.
Beje, atkreipkite dėmesį, kad tos pačios serijos, kaip šiuo atveju Salmo „Elite“, kotai padaryti taip, kad ilgėjant meškerei, didėja ir jos užmetimo svoris. Būtų keista, jei gamintojas elgtųsi atvirkščiai. Bet keičiamos viršūnėlės gali varijuoti mažiau, tarkim, 80 ir 120 g užmetimo svorio meškerėse jos galbūt bus vienodos, bet galingesnėms dugninėms jau rasite ir standesnę, o mažesnio testo meškerėse – jautresnę viršūnėlę. 
Upėse dažniau taikomi kietesnio blanko kotai, nes tėkmėje reikalingas tvirtesnis rankos mostas pakertant žuvį, pastatyta ant atramų meškerė nuo srovės įtempto valo nesiries kaip riestainis. Tačiau labai kietos akcijos meškerės turi vieną minusą – dėl menkesnės amortizacijos dalis žuvų išsipurto iš gerklės kabliuką, nes vien plonos viršūnėlės lankstumo nepakanka. Vėlgi, jei reikia universalaus įrankio – renkiesi kažką per vidurį. Mano minėta dugninė neperliks stiprioje srovėje net ir pastatyta stačia, nors, aišku, jei kabinsite 100 g svarelį ir mesite jį su ploniausia viršūnėle, pastaroji sulinks kaip klaustukas: „Ar iš tiesų tu pasirinkai tinkamo svorio gramzdą?“
Pačios dugninės svoris ir rankenos forma, iš kokios medžiagos ji padaryta, dviejų dalių toji rankena ar klasikinio „ištisinio“ tipo – man neturi reikšmės. Elementaru – tos meškerės juk nelaikau rankose, ji pastatyta ant stovelių ir „čiupinėju“ dugninę tik užmetimo metu arba traukdamas žuvį. 
Ir dar. Kai kas jau netgi įprato dugnines vadinti „fyderiais“. Feeder tipo dugninės yra tik nuoroda, kad jos tinka tokio tipo gaudymui, t. y. žūklei su šėryklėlėmis, kas, be abejonės, sako, kad yra pakankamai didelio užmetimo svorio. Kaip, pavyzdžiui, surf arba carp – šitos dar galingesnės. Visiškai nebūtinai didelio užmetimo svorio (mums reikalingas ne toks jau ir menkas svoris, jei norime universalumo) dugninės turi būti taip pavadintos. Yra aibė tiesiog dugninių, kurios bus pakankamai „sunkios“, bet be tokių nuorodų, arba mažo užmetimo svorio, tačiau nebūtinai picker. 

Romualdas Žilinskas