Ilgaliežuviai crank
Nors kai kurie pradedantieji spiningautojai net nesupranta, kas yra tas tikrasis tvičingas, tačiau vien šis žodis jiems skamba labai patraukliai, kitų meškeriotojų laimikiai įrodo, kad geresnio (ar tikrai, ar visada?) spiningavimo būdo nėra, todėl šiuo metu patys perkamiausi yra minnow tipo skęstantieji bei neutralaus plūdrumo vobleriai. Kai yra paklausa, pasiūla netrunka – žūklės prekių parduotuvėse būtent tokio tipo voblerių rasite daugiausiai.
Spiningautojų susidomėjimas crank modeliais blėsta, perkami nebent labai mažų dydžių „burbuliukai“ gaudyti meknėms, šapalams ir ešeriams arba dideli ilgaliežuviai, kuriais velkiaujant galima pasiekti maksimalias gelmes. Tačiau statistinis mūsų spiningautojas vis rečiau ir rečiau naudoja ilgesniais liežuvėliais crank modelius, o juk kažkada dabartiniai tvičingo meistrai sėkmingai gaudė minėtais vobleriais. Beje, žuvauja ir iki šiol, viskas priklauso nuo žūklės sąlygų.
Crank modelių forma yra daugiau ar mažiau aptaki, išskirtinos bruožas – apvaloka kupra, kuri gali būti labai išlenkta, nors kitąsyk – gana lygi, tačiau tokiu atveju voblerio šonai bus išpūsti, toks jo „sudėjimas“ yra vienas svarbesnių veiksnių, lemiančių agresyvų šių vilioklių žaidimą. Nekalbėsiu apie paviršinius modelius su trumpais liežuvėliais, jie minimi dažniau nei giliai neriantys ilgaliežuviai. Pastarieji yra ypač agresyvūs ir, mano manymu, 5–7 cm dydžio crank modelis pagal savo virpesių intensyvumą ir jų sklidimo nuotolį nenusileidžia dažnai naudojamai Nr. 3 sukriukei, o mažesnes dažnai ir nurungia. Tačiau skirtumas tas, kad voblerį galima nunardinti gerokai giliau, juo įmanoma vienodai sėkmingai gaudyti tėkmėje ir stovinčiame vandenyje, o sukriukė šiuo atžvilgiu bus ne tokia universali. Aišku, jei palygintume vidutinio dydžio (mano nuomone, tai būtų 6–10 cm vobleriai) minnow modelius su crank, įsitikintume, kad ištęstas žuvelės formos masalas tiks gaudyti visų rūšių plėšrūnams, jis gerokai universalesnis, o crank (būkime objektyvūs) nėra pats geriausias masalas vilioti salačius ar sterkus. Be to, jo užmetimo galimybės (turiu omenyje ilgaliežuvius modelius) gana ribotos. Tačiau ir šis vilioklis turi savų privalumų, kuriuos galima deramai išnaudoti.
Kažkada seniai užsienio spaudoje skaičiau įdomų straipsnį apie crank tipo voblerių panaudojimą. Prisipažinsiu, autorius labai nustebino. Nesakau, kad jis neteisus, gal tai tikrai gera taktika, tačiau ji man pasirodė keistoka. Crank tipo vobleriu siūloma spiningauti arba velkiauti aptinkant lydekų buveines, vėliau, kai pagaunama pirmoji žuvis, tose vietose žvejoti tvičingaujant minnow vobleriais. Nesileisiu į smulkmenas ir neatpasakosiu to autoriaus minčių, tačiau požiūris į masalų pasirinkimą man pasirodė labai savotiškas. Gal kada nors reikės pabandyti spiningauti tokiu principu, gal išties tai labai efektyvu.
Mano manymu, minėto dydžio crank vobleriai mūsų vandenyse labiausiai orientuoti į lydekų, stambių ešerių bei šamų žūklę. Kadangi ūsuočių ir didelių ešerių pas mus nėra tiek daug, kiek norėtume, dažniausiai tenka apsiriboti lydekomis. Aštriadantės kartais itin godžiai atakuoja tokius voblerius, yra buvę dienų, kai joms nė už ką neįsiūlydavau minnow, tačiau crank lydekos griebė be didesnių kaprizų. Paprastai rekomendacinio pobūdžio straipsniuose autoriai pastaruosius voblerius siūlo naudoti tada, kai šios plėšrūnės būna itin aktyvios – gegužės mėnesį ir pirmoje rudens pusėje. Tačiau vasarą, kaip sakiau, pasitaikydavo dienų, kada būtent crank masalai nurungdavo bet kokius kitus. Vadinasi, šie vobleriai sugebėdavo išjudinti maitintis nenusiteikusias lydekas savo agresyvumu – jos puldavo vilioklius, nes ir pačios iš prigimties yra agresyvios, čia panašiai kaip su akį rėžiančiomis spalvomis – aštriadantė gali griebti ryškiai dažytą masalą, nes jis ją suerzina.
Neretai reklaminiuose aprašuose pabrėžiama, kad šios rūšies crank modeliai retai kur nors užkliūva, nes savo ilgais liežuviais tarsi atmuša pakeliui pasitaikančias kerplėšas. Ir taip yra iš tiesų, čia ne iš piršto laužti teiginiai. Pagal savo konstrukciją toks giluminis masalas juda palinkęs ne mažiau nei 45° kampu, jo ilgas liežuvis atremia kliūtis, kabliukai tuo metu yra pakelti, todėl vilioklis neužsikabins už kokio nors paskendusio medžio ar dumbliais apaugusio akmens. Dažniausiai daug plėšrūnų būna būtent šiekštynuose, kadangi ten yra puikios slėptuvės, o ir ne visi žvejai rizikuoja čia spiningauti.
Tokia šių modelių savybė labai palanki gaudant ir lygiose dugno vietose. Nesvarbu, kad crank voblerio panirimo gylis didesnis nei žūklavietės – jo sugebėjimas „arti“ dugną yra dar vienas papildomas veiksnys, galintis privilioti plėšrūnes – nemanau, kad jos negirdi, kada masalas liežuvėliu brauko per dugno žvirgždą, ir nemato, kada nuo „ariamo“ grunto kyla sąnašų debesėliai, ypač šamai. Žinoma, kai masalas yra pernelyg giliai neriantis, lyginant su žūklaviete, nieko gero iš to nebus, jis jau ne „ars“ dugną, o tiesiog knisis jame, strigs. Geriausia, kada voblerio panirimo gylis yra apie 0,5–1,0 m didesnis už realų žūklavietės gylį, paklaida didėja didėjant gelmei. Čia tuomet, kai norime intensyvaus baksnojimo į dugną, nes kitais atvejais idealiausia yra parinkti tikslų masalo panirimo gylį. Suprantama, reikia mokėti šį voblerį ir tinkamai vesti. Beje, čia reikės kai kurių tvičingavimo elementų. Kuo greičiau trauksime voblerį, tuo giliau jis nirs. Pajutus, kad vilioklis pernelyg smarkiai kabina dugną, reikėtų sulėtinti traukimo tempą, o kada taip vedamas masalas pakils virš grunto arba tik retsykiais liežuvėliu jį lies, pabandykime voblerį tolygiais trūktelėjimais priversti vėl labiau kabinti dugną. Tokiems manevrams labiausiai tiks plaukiantys modeliai.
Pasirinkus giliau nei reikia žūklavietėje neriantį crank tipo voblerį (skęstantis ar plaukiantis – neturi reikšmės) labai efektyvu apgaudyti povandeninių skardžių šlaitus. Nuo kranto tai nelabai pavyks, bet spiningaujant iš valties pasiekiama tikrai neprastų rezultatų. Tarkime, kad žvejybos vietoje palaipsniui dugnas leidžiasi nuo 2,5 iki 3,5 m gylio. Reikėtų imti maksimaliai giliai (šiuo atveju ne mažiau nei 3,5 m) neriantį voblerį. Valtį pastatome taip, kad užmestas masalas plauktų iš seklumos į gilumą. Štai ir visas „stebuklas“, bet, patikėkite, tai itin rezultatyvus šio masalo vedimo būdas.
Na, o pats paprasčiausias crank voblerio traukimas yra tiesiog sukti ritę nesukant sau smegenų, kaip giliai jis nuniręs, svarbu, kad labai neviršytų žūklavietės gylio. Turėkite omenyje, kad tokio modelio virpesiai juntami iš labai toli, lydekos tai puikiai jaučia ir gali atakuoti „auką“, pakilusią į aukštesnius vandens sluoksnius. Spiningaujant su minnow vobleriais tolygus jų traukimas daug rečiau būna rezultatyvus, net jei jie ir turi ilgus liežuvėlius. Grįšiu prie palyginimo su sukriuke – jų kaip nors ypatingai traukti, kad suviliotume žuvį, dažniausiai nereikia. Tad tiems, kurie dar nėra bandę spiningauti vobleriais, pirmiausia rekomenduočiau įsigyti būtent crank tipo masalų – pradžiamoksliui jie tinkamiausi.
Romualdas Žilinskas
