Du viename

Pui­kiai at­si­me­nu tuos lai­kus, ka­da pa­si­ro­dė pir­mie­ji si­li­ko­ni­niai ma­sa­lai. Tai bu­vo tik­ras per­ver­smas spi­nin­gau­to­jų pa­sau­ly­je ir tuo lai­ku mū­sų žve­jai tie­siog ne­ga­lė­jo at­si­džiaug­ti nau­jų­jų vi­liok­lių po­pu­lia­ru­mu tarp žvy­nuo­tų­jų. Ster­kų, eše­rių, ly­de­kų lai­mi­kiai pra­no­ko vi­sus jų lū­kes­čius. Bet tai tę­sė­si ko­kį de­šimt­me­tį. Pa­si­ro­do, il­gai­niui plėš­rū­nės įgau­na sa­vo­tiš­ką „imu­ni­te­tą“ ir ima skir­ti joms gal­būt pa­vo­jin­gus daik­tus, pri­me­nan­čius jų au­kas. Tą, be­je, įro­dė ir ich­tio­lo­gai. Ne­aiš­ku, ar to­kia kar­ti žu­vų pa­tir­tis per­duo­da­ma ge­ne­tiš­kai, ta­čiau pra­ėjus ge­ram de­šimt­me­čiui spi­nin­gau­to­jų lai­mi­kių krei­vė ėmė la­bai smuk­ti že­myn.

To­bu­lė­jant tech­no­lo­gi­joms si­li­ko­ni­nių ma­sa­lų ga­my­ba, aiš­ku, taip pat pa­ki­lo į aukš­tes­nį lyg­me­nį ir žūk­lės pre­kių par­duo­tu­vė­se mes ras­da­vo­me pa­čių įvai­riau­sių spal­vi­nių va­rian­tų bei įvai­raus minkš­tu­mo, for­mos gu­mi­nu­kų. Ta­čiau kur kas di­des­nę įta­ką vėl pa­di­dė­ju­siam ki­bi­mų skai­čiui pa­da­rė gu­mi­nu­kų plūd­ru­mas – at­si­ra­do plau­kian­čių­jų si­li­ko­ni­nių ma­sa­lų, lei­du­sių pra­plės­ti spi­nin­gau­to­jų tech­ni­nes ga­li­my­bes. Be­veik tuo pat me­tu ki­tos ga­min­to­jos pa­si­rin­ko ki­tą bū­dą to­kiems vi­liok­liams ge­rin­ti – dau­giau dė­me­sio sky­rė gu­mi­nu­kų kva­pui ir sko­niui. Taip at­si­ra­do va­di­na­mų­jų „val­go­mų“ si­li­ko­ni­nių ma­sa­lų, ku­riuos plėš­rū­nės pa­jus­da­vo di­des­niu at­stu­mu (ne šo­ni­ne li­ni­ja pa­jus­da­mos vir­pe­sius ir ne re­ga) ir ku­riuos il­giau laikyda­vo ger­klė­je. Žo­džiu, gu­mi­nu­kai sa­vo struk­tū­ra ta­po pa­na­šes­ni į plėš­rū­nių au­kas. 

2016 m. va­sa­rio 16–20 d. Pe­ki­ne vy­ku­sio­je stam­biau­sio­je tarp­tau­ti­nė­je žūk­lės įran­kių ir prie­dų pa­ro­do­je „Luc­ky John“ nu­run­gė vi­sas sa­vo kon­ku­ren­tes iš 85 pa­sau­lio ša­lių (bu­vo pa­teik­ta net 500 eks­po­na­tų!) ir lai­mė­jo pir­mą­ją vie­tą gru­pė­je „minkš­tie­ji ma­sa­lai“. Ge­riau­siu pa­sau­li­niu vi­liok­liu bu­vo pri­pa­žin­tas 2015 m. pa­si­ro­dęs šios firmos gu­mi­nu­kas „Jo­co Sha­ker Su­per Flo­a­ting“ – plau­kian­tis ir „valgo­mas“ si­li­ko­ni­nis ma­sa­las. „Luc­ky John“ ga­mi­na ne vie­nin­te­lį to­kį vi­liok­lį. Ki­tas ir­gi ne ką ma­žiau ži­no­mas yra „Una­gi Slug Su­per Flo­a­ting“.

Slie­kas, ler­va ar žuvis?

„Una­gi Slug Su­per Flo­a­ting“ ne­ga­lė­tu­me pri­skir­ti si­li­ko­ni­nių žu­ve­lių gru­pei. Tai tik­rai nė­ra joks mums įpras­tas ri­pe­ris, nes jau vien žo­dis Slug sa­ko, kad tai kaž­kas pa­na­šaus į van­dens gy­vio ler­vą. Bet esmės tas ne­kei­čia, nes ma­sa­lo for­ma to­li­ma ir nuo vis la­biau pas mus po­pu­lia­rė­jan­čių si­li­ko­ni­nių slie­kų, to­dėl vi­si Lie­tu­vos žve­jams ži­no­mi spi­nin­ga­vi­mo gu­mi­nu­kais bū­dai šiam ma­sa­lui tin­ka. 

Apie ma­sa­lo for­mą de­rė­tų tar­ti dar ke­lis žo­džius. Kaž­ka­da ja­po­nų firma „Ima­kat­su“ pir­mo­ji pagamino seg­men­tuo­tą vi­liok­lį, ta­čiau „Luc­ky John“ ne tik pa­si­nau­do­jo to­kiu ti­pa­žu, bet ir jį pa­to­bu­li­no. „Una­gi Slug“ kū­ne­lis yra ap­ta­kus, iš­tęs­tas, ta­čiau jį ga­li­ma su­skirs­ty­ti į dvi da­lis. Pir­mo­ji yra vien­ti­sa, už­ima maž­daug treč­da­lį kū­ne­lio (čia ir smei­gia­mas kab­liu­kas), o to­liau ei­na tar­si trys da­lys, ga­li­nė – ilgiausia – ir su­da­ro la­bai plo­ną gu­mi­nu­ko uo­de­gė­lę su ne­di­de­liu plokš­čiu uo­de­gos pe­le­kė­liu. Uo­de­gė­lės pra­džio­je ir ant vien­ti­sos gu­mi­nu­ko da­lies yra dar po po­rą pe­le­kė­lių, ku­rie pa­de­da iš­lai­ky­ti pu­siau­svy­rą ma­sa­lui lais­vai grimz­tant – vi­liok­lis ne­si­var­to į šo­nus, bet lanks­to­si vi­su kū­nu, vib­ruo­ja uo­de­ga. Ma­no akimis žiū­rint, toks ma­sa­las gal pa­na­šus į vi­jū­ną, mū­sų van­de­ny­se daž­ną šly­žį, nė­gės ler­vą ar ki­tą iš­tęs­to kū­no žu­ve­lę, nors tai tik­rai ne­tra­di­ci­nis ri­pe­ris.

„Una­gi Slug“ ma­sa­lu spi­nin­gau­ti rei­kia ak­ty­viai. Ga­li­ma įvai­riai leng­viau ar­ba stip­riau timp­čio­ti, trūk­čio­ti, ga­li­mi ir pul­suo­jan­tys ju­de­siai. Ap­skri­tai šis ma­sa­las itin tin­ka­mas žūk­lei ka­ro­li­nos, teksaso siste­mė­lė­mis, pa­pras­tais gal­va­kab­liais ar­ba gal­vu­tė­mis, su­mon­tuo­to­mis kar­tu su kab­liu­kais. At­kreip­ki­te dė­me­sį į vie­ną niu­an­są – nors ma­sa­las yra plūd­rus ir vi­sa­da sten­gia­si (kaip, tar­kim, už­ka­bin­tas ant kab­liu­ko su švi­ni­ne gal­vu­te) sto­tis van­de­ny­je į ver­ti­ka­lią pa­dė­tį, ta­čiau per­ne­lyg sun­kūs pa­pras­ti, of­se­ti­niai ar­ba dvi­ša­kiai kab­liu­kai ga­li skan­din­ti vi­liok­lį ir jis to­kiu at­ve­ju ne­at­skleis vi­sų sa­vo ge­rų­jų sa­vy­bių – pra­ras bū­din­gą plūd­ru­mą. Gau­dant įpras­tais mums šra­to for­mos gal­va­kab­liais, de­rė­tų juos rink­tis kiek įma­no­ma leng­ves­nius ar­ba pa­ieš­ko­ti la­biau tin­ka­mų spi­nin­gau­ti plūd­riais gu­mi­nu­kais gal­va­kab­lių for­mų.

„Una­gi Slug Su­per Flo­a­ting“ ga­mi­na­mi 6,3, 7,6 ir 8,9 cm dy­džių, jų spal­vų ga­mą su­da­ro 10 spal­vi­nių va­rian­tų. Gu­mi­nu­kai pri­sod­rin­ti kre­ve­čių aro­ma­to. Tin­ka vi­soms plėš­rio­sioms žu­vims gau­dy­ti (pa­nau­do­jus ati­tin­ka­mas sis­te­mė­les – net ir ša­pa­lų bei mek­nių žūk­lei), ta­čiau la­biau­siai juos iš­skir­čiau kaip pui­kius ster­kų ir eše­rių vi­liok­lius.

Ge­riau­sias šių me­tų si­li­ko­ni­nis ma­sa­las

Vi­siškai ki­toks yra „Jo­co Sha­ker Su­per Flo­a­ting“ gu­mi­nu­kas, ku­rį pa­gal for­mą drą­siai ga­lė­tu­me pava­din­ti kla­si­ki­niu ri­pe­riu, nors jo kū­ne­ly­je yra ran­te­lių, ku­rie bū­din­ges­ni tvis­te­riams. Ži­no­ma, skir­tu­mas nuo dau­gu­mos mū­sų nau­do­ja­mų to­kių ma­sa­lų yra aki­vaiz­dus, nes tai ta­ry­tum dvie­jų ma­sa­lų de­ri­nys – ir plūd­rus, ir „val­go­mas“. „Jo­co Sha­ker“ pa­ga­min­tas iš itin ma­žo tan­kio si­li­ko­ni­nių me­džia­gų, ki­taip ta­riant, iš la­bai minkš­to plas­ti­ko (Flo­a­­ting Soft Plas­tic Sys­tem), ku­ris yra ge­ro­kai leng­ves­nis už van­de­nį. Kad taip yra iš tie­sų, ga­li­ma įsi­ti­kin­ti įme­tus vi­liok­lį į van­de­nį – pa­nirs tik treč­da­lis jo kū­ne­lio.

Ki­ta tei­gia­ma šios me­džia­gos sa­vy­bė – gu­mi­nu­kas yra la­bai tvir­tas ir jam ne­bai­sus plėš­rių­jų žu­vų kram­sno­ji­mas, jis pui­kiai lai­ko­si už­mau­tas ant kab­liu­ko, ne­su­si­dė­vi net­gi daž­nai kei­čiant gal­va­kab­lius (pa­pras­tuo­se gu­mi­nu­kuo­se kaip­mat at­si­ran­da ert­mių, jie plyš­ta, nu­slen­ka nuo gal­va­kab­lių kab­liu­kų), blo­giau­siu at­ve­ju ga­li­ma žieb­tu­vė­liu ne­sun­kiai už­ly­dy­ti įtrū­ku­sias vie­tas.

Ži­no­ma, tai nė­ra vie­nin­te­lis „Jo­co Sha­ker“ pri­va­lu­mas. Ant­raip jis ne­bū­tų iš­rink­tas ge­riau­siu šių me­tų minkš­tuo­ju ma­sa­lu. Ir vėl no­rė­čiau pa­brėž­ti jo plūd­ru­mą. „Jo­co Sha­ker“ bet ko­kiu at­ve­ju sten­gia­si at­si­sto­ti van­de­ny­je taip, kad jo uo­de­gė­lė kil­tų į vir­šų. Pa­nau­do­jus ati­tin­ka­mus gal­va­kab­lius (tin­ka­miau­si bū­tų stand up), gu­mi­nu­kas dug­ne lai­ky­sis ne­di­de­liu kam­pu ver­ti­ka­liai, jo uo­de­gė­lė, jei žve­jo­si­me upė­je, net­gi ju­dės vei­kia­ma tėk­mės. To­kiu ma­sa­lu ga­li­ma žais­ti vie­na­me žve­jy­bos taš­ke, nors jo ga­li­my­bės yra ge­ro­kai pla­tes­nės – la­bai pui­kiai pa­si­tei­si­na dži­gau­jant kla­si­ki­niu bū­du, trau­kia­mas vi­du­ry­je van­dens laip­tuo­ta tra­jek­to­ri­ja ir net­gi ve­da­mas to­ly­giai.

Kal­bė­da­mas apie žūk­lę gal­va­kab­liais dar no­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį į vie­ną fak­tą. Ka­dan­gi gu­mi­nu­kas yra plau­kian­tis, no­rint juo pa­siek­ti, tar­kim, stip­rio­je tėk­mė­je dug­ną, teks pa­nau­do­ti sun­kes­nius gal­va­kab­lius nei įpras­ta. Mat da­lį gal­vu­čių svo­rio kom­pen­suos ma­sa­lo plūd­ru­mas. Be to, pats vi­liok­lis (kar­tu su gal­va­kab­liu ar­ba kab­liu­ku, ku­riam pri­tai­sy­ta švi­ni­nė gal­vu­tė) svers dau­giau nei įpras­tai, tad mes jį ga­lė­si­me to­liau užmes­ti.

Ka­dan­gi „Jo­co Sha­ker Su­per Flo­a­ting“ ga­li bū­ti di­des­nis už anks­čiau mi­nė­tą „Una­gi Slug“, be to, jis yra ir ki­to­kio ti­po, tai la­biau ak­cen­tuo­čiau ly­de­kų, ša­mų, ster­kų žūk­lę. Ži­no­ma, ma­žes­nie­ji mo­de­liai pui­kiai tiks ir ki­toms plėš­rū­nėms, ypač eše­riams gau­dy­ti. „Jo­co Sha­ker“ ga­mi­na­mi 5,6, 8,9 ir 11,4 cm dy­džių, su­pa­kuo­ti ati­tin­ka­mai po 6, 4 ir 3 vie­ne­tus. Pa­kuo­tė­se ga­li­ma lai­ky­ti skir­tin­gų spal­vų gu­mi­nu­kus ir ne­bi­jo­ti, kad jie nu­si­da­žys sa­vo „kai­my­nų“ spal­vo­mis, nes plas­ti­ki­nė­se dė­žu­tė­se yra spe­cia­lios ert­mės ir jie vie­nas su ki­tu ne­si­lie­čia. „Jo­co Sha­ker“ siū­lo­mi 10 spal­vi­nių va­rian­tų, jie yra pri­sod­rin­ti skumb­rės kva­po.

2016-05-02