Žūklė dugnine upėje. Valas
Nueinu anądien paspiningauti prie seklios ir labai sraunios rėvos ir po keliolikos minučių sulaukiu dar vieno žvejo. Atpėdina gal trisdešimties metų vyrukas, atsistoja šalia. Pasilabina ir ima ruoštis savo įrangą. Man tikrai netrukdys, jei kažkas meškerios už kelių metrų, bet... žvejys, matau, bandys statyti dugnines. Tokias vidutinio užmetimo svorio, nors valai užvynioti gerokai storesni, nei priklausytų pagal šių meškerių reikalavimus, kita vertus, svareliai vargu ar sunkesni nei 15 g. Žodžiu, įrankių suderinimas – nei velnias, nei gegutė. Bet netgi ne tame esmė, nes toje vietoje upės gylis vargu ar viršija 1,5 m, tėkmė – tiesiog verčiasi, dugnas – kaip Raimondo Vabalo filmo pavadinimas „Akmuo ant akmens“.
Na, viskas aišku: meškeriotojas dar „žalias“, nes kitu atveju jau pagal upės tėkmę atspėtų, kad čia žvejoti dugnine yra tikra prapultis, juolab su taip „sustyguotais“ įrankiais. Stengdamasis neįžeisti meškeriotojo, paaiškinu keliais sakiniais, kad nereikėtų čia žvejoti, kadangi jau po pirmo užmetimo teks rištis naujas sistemėles. Vyrukas sureaguoja normaliai, mielai klausosi, ką sakau, netgi pasiteirauja, kur šioje upės atkarpoje būtų geriau žuvauti. Parodau. Jis nueina, o aš pagaunu save galvojant, kad tai, kas vienam žvejui yra labai paprasti, kone elementarūs dalykai, kitam dar kol kas – „tamsus miškas“, o be to juk ne visi mes pradėjome žuvauti nuo mažų dienų.
Taigi, pasistengsiu paaiškinti gaudymo dugnine principus, kurie remiasi dar mokykloje išmoktomis disciplinomis – fizika ir geometrija. Įspėju, kad tai nebus profesionaliems ar pusę amžiaus žvejojantiems meškeriotojams skirtas rašinys (rašiniai, nes viename visko nesutalpinsiu), todėl apie kai kuriuos dalykus nė neužsiminsiu.
Pradėkime nuo to, kad kuo plonesnis yra valas – tuo mažiau jį veikia upės tėkmė, tai reiškia, jog gija menkiau riečiasi pasroviui lanku ir mažiau velka upės dugnu paskui save svarelį. Tokiu atveju pakanka žymiai lengvesnio gramzdo.
Valą visada siūlyčiau rinktis, atsižvelgiant ne vien į žūklės sąlygas, bet ir į meškeriojamų žuvų rūšis. Jei stambiems upiniams karšiams, kuriuos žvejosime kur nors Nemuno viduryje ir mesime sunkius svarelius, galbūt dar ir šėryklėles, reikės maždaug 0,25 mm ar storesnio monofilamentinio valo, tai kuojoms, jei jas gaudysime netoli kranto sąlyginai ramioje tėkmėje, pilnai pakaks ir 0,15 mm diametro gijos.
Kita vertus, valas valui nelygus. Monofilamentinis arba fluorokarboninis yra aptakesni nei pintas (turiu omenyje, apvalesni pjūvyje ir todėl slidesni, jie mažiau priešinasi vandens srautui), nors dabar pintos gijos jau pinamos iš 8 gijelių, dengiamos paslidinančiais, apsauginiais sluoksniais ir panašiai. Pintas valas yra pats tvirčiausias. Regis, toks būtų geriausias, kadangi galima imti plonesnį nei kitos gijos, bet upėje jį retai naudoju dėl paprastos priežasties – per daug greitai nusidėvi, t. y. nusitrina į smėlį, akmenis, atšerpetoja ir tampa storesnis nei buvo, o ir ta minėta jo savybė, kad turi didesnį pasipriešinimą upės tėkmei, tarsi „neutralizuoja“ gijos stiprumą. Tiesa, kartais taikau išimtį, jei pintas valas yra gamintas specialiai dugninei žūklei.
Gaudant dugnine labai svarbu laiku sureaguoti į kibimą. Tam reikalinga netamprus valas. Jei jis tįsta visu savo ilgiu, o masalą užmetate labai toli, nuo vandens spaudimo (juk tėkmė!) gija, ką jau minėjau, išsilenks lanku ir kažkurią sekundės dalį pavėluotai sureaguosite į kibimą, rankos jėga pakertant bus silpnesnė, kabliukas vėluos įsikirsti į žuvies žabtus. Vėlgi, lyg ir būtų gerai pintas valas, tačiau yra specialių netamprių monofilamentinių gijų, kurios pagamintos pagal specialias technologijas ir skirtos būtent žūklei dugnine meškere. Fluorokarbonas taip pat bus mažai tąsus. Beje, netamprūs monofilamentiniai valai nebūtinai yra mažai lankstūs ir kieti tarsi stygos, nes tąsumas ir minkštumas – skirtingi dalykai. Nors, tiesą sakant, dugninėms skirti valai bet kokiu atveju truputį standesni, kietesni ir todėl didesnė apkrova, traukiant žuvį, tenka meškerykočiui bei ritei.
Specialūs dugninėms skirti valai bus skęstantys. Priežastis ta pati – tokie guls arčiau dugno, kur tėkmė visada menkesnė, bus mažesnis pasipriešinimas vandens srautui. Tiks ir nespecializuoti, tiesiog skęstantys monofilamentiniai valai, juos naudoja tam tikrais atvejais ir plūdininkai, retsykiais – net spiningautojai. Aišku, galima nekreipti dėmesio į plūdrumą, tąsumą ir kitus dalykus, bet aš kalbu apie idealiausius variantus.
Valo spalva yra mažiau reikšminga, nes rišime pavadėlį, tačiau visgi geriau perregimas arba tamsus, kuris susilies su dugnu, nes išimtiniais atvejais, kai vanduo labai skaidrus ir meškeriojame atsargias žuvis, tokios gijos tikrai nebaidys žvynuotųjų.
Kad nereikėtų neseniai pradėjusiam žūklauti dugnine meškere žvejui sukti galvos, kokį valą geriau naudoti, žiūrėkite parduotuvėse tokių, kuriems ant pakuočių užrašyta „feeder“. O jei norite išbandyti įvairesnius ir išsirinkti patį tinkamiausią jūsų žūklės sąlygoms, atkreipkite dėmesį į Salmo valų „Feeder Concept“ seriją. Jų yra bent penkios rūšys (taip pat ir pinta gija dugninei), kurių panaudojimas ir kaina skirsis. Nors vienas bendras bruožas jungia jas visas – šie valai labai ilgai išlaiko savo teigiamas savybes, kas meškeriojant dugnine labai svarbu, kadangi valas nuolatos būna vandenyje, o ir apkrova jam yra didžiulė.
Romualdas Žilinskas
