Žūklė cikadomis atvirame vandenyje ir nuo ledo. Pirma dalis
Cikados Europoje nėra taip plačiai paplitusios kaip savo tėvynėje Amerikoje. Veikiausiai nenusišnekėsiu sakydamas, kad cikada yra metalinis vibe analogas, netgi abiejų vilioklių naudojimo būdai yra daug kuo panašūs. Ir nors cikadas mes žinome anksčiau nei vaibus, bet populiarumu mūsų krašte pastariesiems masalams jos gerokai nusileidžia. Todėl galima teigti, kad cikadų galimybės kol kas lieka neišnaudotos...
Užatlantėje šie viliokliai žinomi Blade Bait pavadinimu. Nors kai kas linkęs blade iš anglų kalbos versti, kaip ašmenys, plokštė, visgi man atrodo, kad tikslesnė reikšmė būtų augalo lapas. Juk masalas primena medžio lapelį.
O ir pati cikada yra vabzdys, kurio vardu pavadintas šis vilioklis, panašus į lapą. Tai vadinamoji mimikrija, t. y. supanašėjimas su jį supančia aplinka, kas dažnai cikadai padeda išvengti žūties.
Cikadų gamyba yra sudėtinga, bet šiuos vilioklius galima pasidaryti ir patiems, kaip daro gerai žinomas Kauno spiningautojas Konstantinas Gemskis. Jo straipsnius veikiausiai pernai skaitėte, jei ne – galite susirasti Salmo internetinės parduotuvės svetainėje arba šios firmos facebook puslapyje.
Pasaulyje nedaug firmų, kurios eksportuotų cikadas. Pagrindiniai gamintojai yra amerikiečiai. Nors gal reikėtų kalbėti būtuoju laiku, nes dabar jų pakankamai pagaminama ir Europoje, o dar daugiau – Azijoje. Pirmosios cikados, kurias išbandžiau, buvo padarytos mūsų firmoje Aisė, lenkų gamintojo HRT, taip pat amerikiečių Heddon, Cotton Cordell bendrovėse.
Šiuo metu geriausios cikados (tai mano nuomonė) gaminamos Japonijoje. Ypač pačios smulkiausios, kurias naudoja UL spiningavimo fanai.
Veikiausiai rašinį toliau reikėtų tęsti aptariant cikadų konstrukciją. Bet apie tai jau buvo kažkiek kalbėta ankstesniuose straipsniuose, taip pat prie šios temos grįšiu ir rašydamas apie šių masalų panaudojimą poledinėje žūklėje bei gaudant iš valties.
Prie dugno
Todėl dabar tęsiu rašinį aptardamas cikadų traukimo būdą, kuris taikomas ir pas mus. Tiesa, šiais viliokliais Lietuvos spiningautojai žvejoja tikrai retai ir didele patirtimi žuvaujant cikadomis pasigirti gali tik labai nedaug meškeriotojų. Kita vertus, šie masalai primena vaibus, tai minėjau, tad ir jų vedimas daug kuo panašus.
Visgi šis cikadų traukimo principas yra klasikinis ir dažniausiai žvejai pradeda būtent nuo jo. Amerikoje toks animavimas žinomas kaip snap jigging, o tai lietuviškai veikiausiai reikštų nelauktą, skubotą arba staigų trūktelėjimą.
Taigi šis būdas yra tarytum savotiška mums įprasto džigavimo atmaina. Pagrindinis skirtumas – masalui judesys suteikiamas ne staigiai pasukant ritę, bet trūkčiojant spiningo viršūnėlę. Kai kas šitaip džigauja ir su įprastiniais guminukais, todėl šiems žvejams toks vilioklio traukimas nėra naujiena.
Cikada užmetama norimu atstumu ir jai leidžiama nugrimzti iki dugno. Po 2–3 sekundžių pauzės spiningautojas lengvu judesiu, vos vos trūkčiodamas, pakelia nuleistą spiningo viršūnėlę. Tuo pat metu jis suka ritę, ant kurios būgnelio suvynioja laisvo valo likutį. Kada meškerykotis sudaro maždaug 45–50° kampą su vandens plokštuma, žvejys 2–3 stipresniais trūktelėjimais suaktyvina cikados žaidimą ir leidžia jai laisvai nukristi ant dugno. Po kelių sekundžių pauzės spiningautojas vėl kartoja visą judesių ciklą.
Cikada puikiai žaidžia ir laisvai skęsdama, tačiau dėl savo kūno konstrukcijos jos grimzdimo greitis dažnai būna pernelyg didelis, kad žuvis spėtų ją pačiupti. Tačiau pusė darbo jau padaryta – plėšrūnė susidomėjo aktyviai judančiu masalu. Tos kelios pauzės sekundės leidžia grobuonei susiorientuoti, kurioje vietoje yra cikada, ir kai tik ji pašoka nuo dugno į viršų, žuvis griebia vilioklį. Taip atsitinka dažniausiai, nors kartais sterkai atakuoja masalą, kai jis skęsdamas pasiekia dugną.
Atsižvelgdami į sterkų medžiojimo ypatumus, amerikiečiai siūlo ir kitokį cikados traukimo būdą. Jis gali būti rezultatyvus ir gaudant lydekas, ešerius, kuomet šios plėšrios žuvys aukų ieško visai prie pat dugno.
Tačiau šitaip gaudant būtina viena sąlyga – telkinio dugnas privalo būti švarus. Ten, kur daug šiekštų, augalų ar akmenų, šiuo būdu nepažvejosite – prarasite masalus. Toks cikados animavimas labai paprastas ir nereikalauja iš spiningautojo kažkokių ypatingų judesių meškerykočiu.
Nuskendusią ant dugno cikadą vyniodamas valą žvejys tiesiog lėtai velka dugnu. Didesnių cikadų virpėjimas puikiai perduodamas į spiningo viršūnėlę, ir jos judesiai rodo, kad masalo žaidimui nėra kliūčių. Bet kai valas storesnis, spiningas kietesnis, o cikada yra nedidukė ir užmesta toli ir giliai, jos žaidimo galima nepajusti. Ypač stovinčiame vandenyje.
Laimei, tokio tipo viliokliai dirba netgi tuomet, kai už jų kabliuko užsikabina nedidelis žolės šapelis ar mažesnis sraigės kiaukutas. Aišku, kuo didesnė cikada, tuo ji agresyviau virpa ir mažesnę įtaką jai daro minėtos kliūtys.
Šiuo būdu traukiant vilioklį, kibimas dažniausiai juntamas kaip staigus pasunkėjimas kitame valo gale arba kliuvinys. Bet kokiu atveju dera tuojau pat pakirsti.
Viduriniuose vandens sluoksniuose
Cikada galima labai sėkmingai vilioti salačius bei šapalus viduriniuose vandens sluoksniuose arba prie pat vandens paviršiaus. Traukiama atitinkamu greičiu bet kuri cikada lengvai išlaiko horizontalią trajektoriją. Vedimo greitis priklauso nuo jos dydžio bei svorio santykio, nors paprastai jis būna daugmaž panašus visuose modeliuose.
Pasunkinti ar palengvinti masalą įmanoma ir namų sąlygomis, pakeičiant jo priekinėje kūno dalyje įtaisytą svarelį. Tačiau šie patobulinimai dažnai išderina cikados darbą, nes firmos, balansuodamos cikadas, paprastai jas išbando ir parenka optimalų dydžio ir svorio variantą.
Anksčiau rašyti straipsniai apie cikadas turėjo šiokios tokios naudos, kadangi pažįstu bent du žvejus, kurie pernai spiningaudami šiais masalais pagavo salačių. Beje, salačiai pasitaikė tikrai nesmulkūs.
Galimas daiktas, jog išpopuliarėjusi lašišų ir šlakių žūklė spiningu turėjo kažkokią įtaką salačių mėgstamų masalų atrankai. Noriu pasakyti, kad ir vienos, ir kitos žuvys yra gaudomos panašiais masalais, belašišaujant suviliojama nemažai salačių. O pernelyg dažnai naudojami žvejyboje viliokliai po kelių sezonų tampa „pažįstami“ plėšrūnams ir jų kibumas gerokai suprastėja. Spiningautojams tenka ieškoti naujų masalų arba keisti žūklės taktiką. Štai čia ir atsiranda galimybė cikadoms...
Vienas iš pagrindinių cikados privalumų yra jos stipriai akcentuoti virpesiai, kuriuos žuvys junta itin dideliu atstumu. Nors salatis labiau pasitiki savo rega, tačiau jis, kaip bet kuri žuvis, turi papildomą jutimo organą – šoninę liniją.
Yra buvę atvejų, kai šie grobuonys puikiai kibdavo ant sukriukių. Deja, mažos sukriukės turi vieną neigiamą savybę – prastą užmetimo nuotolį. Taip pat srovėje jos anksčiau ar vėliau susuka valą.
Gera alternatyva sukriukėms gali būti cikados. Juolab kad šių vilioklių aerodinaminės savybės yra bene geriausios iš visų masalų. O ką tai reiškia žvejojant salačius, manau, patys suprantate.
Be visų minėtų cikados privalumų, reikėtų akcentuoti ir dar vieną – net ir stipri srovė jos neišstumia į vandens paviršių. Tai galima našiai išnaudoti gaudant nuo tiltų, prieplaukų ar iš valties bandant upėje žvejoti vertikaliai.
Kokį masalą kada reikia pasirinkti, pasakyti sunku, kadangi kiekvienąsyk tenka eksperimentuoti parenkant optimalų cikados svorį bei dydį, taip pat reguliuojant jos tvirtinimo vietą. Gaila, jog kai kurios cikados turi tik vieną tvirtinimo skylutę – tai riboja jų panaudojimo galimybes.
Kol kas kalbėjau daugiausiai apie mažas ir vidutinio dydžio cikadas. Tačiau galima rasti ir pusės delno dydžio cikadų. Spiningaujant jomis, reikalingi tvirti ir kieti kotai, kadangi traukiant tokį masalą juntamas didelis pasipriešinimas ir smarki vibracija. Mūsų sąlygomis šie masalai labiau tinka nebent velkiavimui. Tiesa, kaip tvirtina tokio žūklės būdo specialistai, cikados savo gerąsias savybes atskleidžia traukiant jas paskui valtį viduriniuose vandens sluoksniuose.
Kaip dugninis masalas velkiaujant, cikados nusileidžia vobleriams ar guminukams. Jų privalumas yra tas, kad šių vilioklių darbui neturi įtakos pavadėlio ilgis ar valo storis. Velke cikadomis gaudomi dažniausiai stambūs ešeriai ir salačiai, taip pat viduriniuose vandens sluoksniuose sukilusios medžioti lydekos.
Atvirai pasakius, niekada nesu bandęs velkiauti cikadomis, todėl paneigti ar patvirtinti išsakytų žodžių negaliu.
Kas kita yra gaudymas cikadomis iš valties arba nuo ledo, nors šie masalai kažkada buvo sukonstruoti ne tokiai žvejybai – vertikaliam žūklavimui cikados pritaikytos jau vėliau. Beje, ar nuleisite masalą per valties bortą, ar į eketę – skirtumo nėra, tai tas pats vertikalusis žuvų gaudymas. Ir tai gana paprasta, čia nei didelės patirties, nei ypatingų mokslų neprireiks.
Polediniam meškeriojimui taikomi patys smulkiausi arba bent jau mažesni cikadų modeliai, tokiais paprastai žuvauja UL spiningavimo gerbėjai. Vertikaliam gaudymui iš valties galima mėginti ir didesnes cikadas.
Tačiau apie visa tai skaitykite antrojoje straipsnio dalyje.
Romualdas Žilinskas
