Žūklė cikadomis atvirame vandenyje ir nuo ledo. Antra dalis
Pirmoje straipsnio dalyje cikadas lyginau su vaibais. Dabar, kuomet ruošiuosi pasakoti apie vertikalųjį gaudymą šiais masalais iš valties ir nuo ledo, galima juos gretinti su švytuoklėmis.
Cikados – vieni iš agresyviausiai dirbančių masalų ir jų judesiai išties kažkiek primena švytuoklių judesius, kadangi ir cikados kažkiek juda horizontalia kryptimi. Tačiau cikados labai sėkmingai tuo pat metu kilnojamos dar ir vertikaliai, nes, kitaip nei švytuoklės, tada neišderina savo darbo.
Nors išvaizda abu šie masalai labai skirtingi, visgi turi ir šį tą bendro – prie valo jie tvirtinami nugarinėje dalyje.
Cikados konstrukcija ir judėjimo niuansai
Vienos cikados primena paprasčiausią lapelį nuo sukriukės, kai kurios, žiūrint iš šono, labiau išgaubtos. Faktiškai visos jos tėra tik iš lengvos ir plonos skardos išpjautos tam tikros formos, kuri nėra labai griežtai apibrėžta, tačiau nelabai ir varijuoja, plokštelės. Jų priekinės dalies apačioje iki pat „nosies“ galo stacionariai pritvirtintas kūgio, konuso ar kitokios ištęstos formos svarelis.
Masalas subalansuotas taip, kad švininiame (naudojami ir kiti sunkūs metalai) svarelyje sutelkta didesnioji dalis visos cikados svorio, o jos plonas skardinis kūnelis vandenyje judėjimo metu tik nukreipia šį svarelį tam tikra kryptimi nuo vertikalės. Laisvai skęstanti cikada gali „smigti“ žemyn didesniu ar mažesniu kampu. Tai priklauso ir nuo jos kūno formos, ir nuo svarelio masės.
Tačiau žaidžiant šiuo masalu – t. y. trūkčiojant meškerykočiu – cikados judesius įtakoja ir kokioje nugaros dalyje ji yra pririšta prie valo. Todėl daugelis cikadų savo nugarėlėje turi ne vieną, bet dvi, tris ar net keturias skylutes tvirtinimui, kas meškeriotojui suteikia galimybę pagal savo pageidavimą pasirinkti cikados judesių spektrą.
Kuo toji skylutė yra arčiau uodeginės dalies, tuo mažesniu kampu ir staigiau šis masalas grimzta gilyn. Tuomet ji dirba agresyviau, tankesne amplitude. Jei cikada pririšama arčiau priekinės dalies (beveik virš svarelio), ji juda horizontaliau, skęsta mažiau palinkusi „nosimi“ žemyn, lėčiau ir plastiškiau. Tada ir vilioklio judesių amplitudė yra platesnė, ne taip smarkiai išreikšta.
Praktiškai kiekvienos formos ar svorio cikada turi savitą žaidimo braižą. Tačiau kuomet jos nugaroje yra keletas tvirtinimo taškų, netgi tą patį modelį be ypatingų pastangų galima priversti judėti skirtingu ritmu.
Cikados vienodai gerai animuoja keliamos į viršų ar nuleidžiamos žemyn. Visgi tie palyginti staigūs ir akcentuoti judesiai tėra tik dalis to, kas patraukia žuvų dėmesį po vandeniu. Šie masalai dar ir tankiai vibruoja visu savo kūneliu. Plokščios (turiu omeny skardelę iš kurios jos pagamintos) cikados atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų šie viliokliai yra vos įgaubti.
Judėdama cikada virpa visu savo kūnu ir po vandeniu žuvys jaučia jos sukeltus labai tankius mikrovirpesius. Kuo šis masalas smarkiau gaubtas, tuo vibracija labiau pastebima, tačiau virpėjimo amplitudė retesnė. Tai matosi ne tik spiningaujant įprastai, tačiau ir kilnojant cikadas vertikaliai.
Pakeisti išgaubimą galima ir pačiam, tereikia replėmis palankstyti masalo skardelę. Bet negalima persistengti, kadangi cikada išsibalansuos.
Pakreipti masalo darbą sau norima linkme galima ir palengvinus arba pasunkinus cikados papilvėje esantį svarelį. Pirmuoju atveju tai padaryti visai paprasta – keli brūkštelėjimai dilde ir, tarkim, 7 g masalo svoris sumažės iki 5 g.
Visgi panašūs eksperimentai ne visuomet pasiteisina, nes dar gamyboje visos cikadų sudėtinės dalys suderinamos tarpusavyje taip, kad gaunami optimalūs šių masalų judesių variantai. Kai kurios firmos atskirai parduoda cikadas ir joms pritaikytus skirtingų masių svarelius.
Didesniosios cikados gali sverti 30 g ar daugiau. Jos turi porą palyginti stambių trišakių, kurie prikabinti papilvėje netoli uodeginės dalies ir ties svareliu. Tokie masalai skirti ypač stambiems plėšrūnams, pas mus jos praktiškai nenaudojamos.
Anksčiau galvojau, kad mūsų vandens telkiniuose tokios cikados tiktų nebent velkiavimui. Nors tai tik spėlionės (nepabandęs negaliu garantuoti), manding, kad kai kurios „makro“ cikados galėtų pakeisti didesnių gabaritų vaibus. Bet nebursiu iš kavos tirščių...
Cikadoms taikomos sistemėlės
Gaudant iš valties pakanka iki 10 g svorio vilioklių. Bent jau man labiausiai prie širdies yra 5–7 g cikados su kuriomis jau galima žvejoti ne tik iš valties, bet ir iš po ledo. Pastarosios apginkluotos vienu dvišakiu kabliuku. Ir nors tas kabliukas ne visuomet pakirtimo metu deramai įsikabina į ešerio lūpas, bet turi kitą privalumą – tokia cikada nuleista ant dugno ne virsta ant šono, tačiau labai gražiau nutupia į dumblą ir pakankamai stabiliai stovi.
Pasitaiko, kad kaip tik tuo metu ešerys ir čiumpa savo „auką“, nes, veikiausiai, dryžuočiui ji atrodo kaip ilgai plaukiojusi ir prigulusi ant dugno pailsėti žuvelė.
Cikados – masalai skirti plėšriųjų žuvų gaudymui. Tačiau ir jas galima pritaikyti ne pagal paskirtį. Elementariausias būdas – vietoje trišakio ar dvišakio ant trumpo pavadėlio pririšti paprastą kabliuką ir ant jo užmauti natūralų masalą ar kokį nors jo pakaitalą. Lygiai taip pat prie cikados galima derinti ant pagrindinio valo užmautą ar prie atskiro pavadėlio pririštą papildomą vilioklį. Jei papildomi masalai nėra sunkūs, o cikada – irgi ne pati smulkiausia, pagrindinio vilioklio darbo jie neišderina.
Visgi geriau taikyti sistemėles, kada kabliukas arba lengva avižėlė yra pririšta prie atskiro 3–5 cm pavadėlio ne žemiau nei 10 cm virš cikadų. Priminsiu, kad ne kiekvienas modelis su panašiais patobulinimais tinkamai žais, tai jau tenka išsiaiškinti praktiškai.
Ir dar. Jei spiningaujant nepatariama kaip nors „apkrauti“ cikadų, nes nukentės jų animacija, tai gaudant vertikaliai šių masalų žaidimui panašios detalės turi menkesnę įtaką. Bet ir vėl – kol neįsitikinsi žūklaudamas, tol negali garantuoti.
Žvejojant cikadomis ypatingą dėmesį reikia atkreipti į jų tvirtinimą prie valo. Kadangi šie masalai pagaminti iš plonos skardos, juose esančios skylutės valui pririšti, gali turėti aštrius kraštus, kurie, užkibus žuviai, gali nupjauti giją. Kita vertus, tvirtu (ne laisvu) mazgu pririšta cikada bus suvaržyta ir tai neigiamai atsiliepia jos judesiams.
Todėl tenka naudoti karabinus. Tačiau ir segtukai tinka ne visokie, jau esu sakęs, kad geriausi bus kuo apvaliau ir plačiau išlenkti. Galima į cikados skylutę įverti mažą žiedelį. Jis netrukdys masalo darbui ir galėsite naudoti kitokio tipo segtukus.
Grįžtant prie vertikaliosios žvejybos, reikėtų pasakyti, kad poledinėje žūklėje cikadų galimybės yra išnaudojamos itin menkai. O perspektyvų jos turi.
Vėl grįžtu prie to, kad pačių mažiausių dydžių cikados gali puikiai pakeisti švytuokles ešerių žūklėje. Cikadų privalumas – jų darbo nevaržo nedidelė papildoma našta ant kabliuko. Todėl kai kurie žvejai bando ant šių masalų kabliukų užmauti ešerio akį, dirbtines arba natūralias uodo trūklio lervas, apvynioja paprasčiausiu raudonu siūlu.
Kai kuriomis dienomis agresyvūs cikadų judesiai gali būti vienintelis būdas, norint išprovokuoti apsnūdusį ešerį. Kitaip nei vasarą, kada labiausiai vertinamos metalu tviskančios cikados, poledinėje žūklėje kartais geriausi rezultatai pasiekiami įvairiai dažytais masalais. Tai gali būti oranžinė, salotinė arba mėlyna cikada. Nors kitąsyk ešeriai nori „vasarinio“ metalu blizgančio ar natūraliomis spalvomis dažyto varianto.
Tačiau žiemą ne tik ešeriai žavisi cikadomis. Jas mėgsta dar ir lydekos bei sterkai. Mūsų šalyje poledinė sterkų žūklė dirbtiniais masalais nepopuliari, arba bent jau labiau apčiuopiamų rezultatų pasiekiama retai, nors šių žuvų turime pakankamai. Manyčiau, jog priežastis ta, kad mes nemokame iš po ledo gaudyti šių žuvų.
Lydekos – kas kita, nors irgi tikslingai jas žvejojančių dirbtiniais masalais iš po ledo meškeriotojų nėra daug. O ir „įsibėgėti“ su šių plėšrūnių žūkle žiemą nėra kada. Priminsiu, kad nuo vasario 1 d. įsigalioja lydekų gaudymo draudimas. Čiupti masalų žuviai neuždrausi, ji taisyklių neskaito, bet jei jau užkibo, tai ištrauk ir paleisk.
Kaip poledinį masalą sterkams galima siūlyti mažas ir vidutinio dydžio cikadas. Jei gundant ešerius cikadomis tenka žaisti nuolat, tai žvejojant sterkus patartina jas animuoti darant ilgas pauzes. Tarkim, lėtas, bet platus mostas į viršų, cikada nuleidžiama žemyn, palaukiama keliolika sekundžių, kol masalas skęsta, nustoja virpėjęs ir visiškai sustingsta...
Taip žaidžiama palei dugną, bet jis neliečiamas. Jei ilgą laiką nekimba, bet jūsų įsitikinimu, ten sterkų turėtų būti, galima trumpam leisti cikadai pagulėti dugne. Kartais tai padeda pasiekti teigiamą efektą. Šitoks animavimas gundo ir stambius ešerius.
Žodžiu, gaudant cikadomis naudojama panaši technika, kaip žvejojant švytuoklėmis, poledinėmis blizgėmis ar velniais – nereikia kažkokių ypatingų gudrybių. Meškerėlės naudojamos irgi tokios pačios. Beje, jos puikiausiai tiks ir žūklaujant iš valties.
Cikados yra vieni geriausių spininginių masalų taikiųjų žuvų žūklei. Nedidukėmis cikadomis labai sėkmingai galima gaudyti raudes, kuojas, žiobrius, didesnius strepečius. Kalbu apie ir apie spiningavimą atvirame vandenyje, ir žvejybą nuo ledo.
Esu skaitęs, kad norint pagerinti šių vilioklių kibumą viliojant „baltas“ žuvis, galima pasinaudoti atraktantais. Nedidelę porolono skiautelę reikia užmauti ant kabliuko ir suvilgyti ją kvapiuoju skysčiu. Šis patobulinimas labiausiai tinkamas būtent žiemą. Tačiau vėl pakeliu rankas – nebandžiau, nemačiau, negarantuoju...
Romualdas Žilinskas