Žiobrių gaudymas dugnine. Kodėl nekibo?
Žvejoja du meškeriotojai vienas šalia kito, gaudo upėje žiobrius. Vieta, kur jie meta dugnines, regis, identiška, įranga labai panaši, žuvauja tais pačiais masalais, sistemėlės paternoster tipo, bet vienam kimba, o kitam – ne. Ir tada tas nelaimėlis pradeda ieškoti „kampų“: kas ne taip? Kodėl nenori žuvys mano masalų? Pabandom paanalizuoti tokią situaciją...
Tiesą sakant, taip gali nutikti žvejojant ne tik žiobrius, tačiau ir bet kokias žuvis. Ir ne tik upėje. Bet dabar kalbam apie tekantį vandenį, taip pat žiūrim į situaciją per „žiobrinę“ prizmę.
Pavadėlis
Taigi, tęsiant įžangą, tas meškeriotojas, kuriam nesiseka, veikiausiai pirmiausiai bando išsiaiškinti, ar jo sistemėlė sukonstruota taip, kaip ir bičiulio. Sulygina pavadėlių ilgius. Geras žingsnis, nes iš tiesų pavadėlio ilgis tėkmėje gali turėti didelę reikšmę kibumui. Juk ilgesnis pavadėlis, jei tėkmė stipri, labiau kels masalą į viršų. Žinoma, tuo atveju, kada vilioklis yra pakankamai plūdrus, užmautas ant lengvo plonavielio kabliuko. Bet tai dar ne viskas.
Valas, kurį pasirenkame pavadėliui, irgi turi įtakos. Juk yra plūdresnių ir mažiau plūdrių gijų, kai kurios jų minkštesnės, o kitos – tarsi vielos. Faktas, kad standus valas, bus mažiau paslankus tėkmėje, masalas ant jo atrodys ne taip natūraliai, jį srovė labiau stums į aukštesnius vandens sluoksnius.
Dar nereikėtų pamiršti ir gijos storio. Aš dabar kalbu tik apie pavadėlį. Jei bus storesnė gija, nesvarbu – ji plūdri ar mažiau plūdri, bet kokiu atveju didesnio diametro pavadėlį tėkmė kels kartu su masalu aukštyn nuo dugno.
Bet tai, ką dabar parašiau, gali būti visiškai kitaip. Nes kai kurie iš suminėtų faktorių dar priklausys ir nuo to, kaip aukštai pavadėlis yra pakeltas nuo svarelio.
Ilgas pavadėlis, jei jis yra iš mažiau plūdrios plonos gijos, o masalas sunkus (tarkim, sliekas), o tėkmė nėra labai smarki, gulsis labiau ant dugno, nei toks pats trumpas pavadėlis, kuomet pastarasis bus pakeltas aukščiau virš svarelio.
Aišku, kyla klausimas – o kas yra trumpas ir ilgas pavadėlis? Žvejojant žiobrius, mano manymu, trumpas jau tas, kurio ilgis yra iki 30 cm. Ilgas, kada viršija 80 cm. Aš čia taip apytiksliai...
O koks žiobriams geriausias? Kaip kur ir kaip kada. Išties į tokį klausimą negalėčiau atsakyti, kadangi labai mikliai kas nors nuginčytų. Iš tiesų reikia žiūrėti į situaciją žūklės metu – bandyti ir stebėti, kada geriau žiobriai kimba. Visgi, mano nuomone, universaliausias būtų tas viduriukas, t. y. apie 60–80 cm. Bet irgi kalbu labai atsargiai, kadangi, tarkim, kai kuriose Nemuno vietose visada rišdavau metrinius pasaitėlius, o kai kur Neryje – iki 50 cm ilgio – tik tokie būdavo geriausi.
Pavadėlio atstumas nuo svarelio
Be to sunku įvertinti tėkmės stiprumą, mes juk neturime tokių prietaisų. Netgi tai, ką matome upės paviršiuje, gali būti apgaulinga, nes neaišku kokiu greičiu vanduo teka gilesniuose sluoksniuose. Dugno pobūdis, konfigūracija tam turi labai daug įtakos, o juk žiobriai kaip tik ir slankioja palei upės gruntą.
Kaip supratote, atstumas tarp pavadėlio ir svarelio yra labai akcentuotinas dalykas. Vėlgi, o koks atstumas optimaliausias? Ir vėl kalbu apie tas vietas, kur dažniausiai žvejoju – ten labiausiai pasiteisindavo 10–15 cm atkarpėlė nuo svarelio iki pavadėlio. Bet būdavo, kad tą atkarpą dvigubindavau, bet tuomet, kai žuvaudavau Nemune ir masalą mesdavau toli. Nors irgi – kaip kada, kaip kuriose vietose...
Kada dugnas yra labai lygus, atstumas nuo svarelio iki pavadėlio gali būti mažesnis. Kuomet gruntas iš didesnių akmenėlių (na, ne akmenų), yra žolių (bet ne ištisiniai žolynai), tuomet verta pakelti pavadėlį ir aukščiau. Tačiau daugiau nei 30 cm jau būtų, mano manymu, pernelyg daug. Na, nebent rišite kokių 1,20–1,50 m ilgio pavadėlį, kas žvejojant žiobrius irgi kartais turi racijos.
Dar vienas akcentas. Jis ypač svarbus tada, kai masalas metamas netoli kranto. Tai – aukštis nuo dugninės viršūnėlės iki vandens paviršiaus. Noriu pasakyti, kad kaip stačiai mes pastatysime dugninę. Juk didelis kampas atstumą nuo svarelio iki pavadėlio irgi padidins, o tai reiškia, kad net ir neilga valo atkarpa nuo svarelio iki pavadėlio bus ilgesnė nei tada, kai dugninės viršūnėlė bus arčiau vandens paviršiaus.
Ar mokam pastatyti dugninę?
Gal pasirodys juokinga, bet tai tiesa – kartais pakanka kitaip pastatyti meškerę, kad žiobriai imtų geriau kibti. Todėl atstumą nuo pavadėlio iki svarelio mes galime pasikoreguoti pagal dugninės poziciją.
Turi reikšmės ir kokiu kampu statysime dugninę upės plokštumai. Aš nežinau kodėl, bet kada masalą metu toliau, geresnių rezultatų sulaukiu, kai svarelis dugne guli didesniu kampu, nei tuomet, kai žvejoju užmesdamas masalą netoli.
Logiškai galvojant taip neturėtų būti, kadangi toli nusviedus masalą, didelė dalis valo yra vandenyje ir gija labiau išsiriečia. Tačiau praktika rodo ką kitą. O tas idealus kampas būtų 30–45° pasroviui. Čia kalbu apskritai, nes mažėjant nuotoliui nuo kranto, mažinu ir pastatymo kampą, bet minėtose ribose.
Jau minėtas dugninės pastatymo aukštis irgi turės reikšmės, kaip smarkiai srovė veiks valą. Nors čia, suprantama, jau paprasta abėcėlė, pirma klasė, bet vis tiek paminėsiu, jog aukštai iškėlus dugninę vandenyje bus mažiau valo ir jį tėkmė veiks ne taip stipriai.
Beje, apie valo „išsirietimą“... Jis įtakoja kibimo jautrumą ir pakirtimo stiprumą. Kada gaudai lanksčiu meškerykočiu, labai išsirietęs valas yra neabejotina blogybė. Faktas, kad plonesnis pagrindinis valas bus mažiau veikiamas tėkmės ir sudarys mažesnį lanką tada, kai gija plonesnė. Taip pat mažiau tėkmė veikia ir standesnį valą. Todėl pagrindinę giją geriau rinktis „kietą“, labai geros specializuotos gijos dugninei žūklei, jos, beje, skęstančios, tai irgi mažina valo rietimąsi.
O pavadėlius, jei jau kalbu apie valus, visada geriau rišti minkštus ir tąsius. Tada neilga atkarpa laikys geriau, t. y. su plonesne ištrauksite didesnę žuvį – pavadėlis amortizuos. Pakirtimui trumpos atkarpos tąsumas reikšmės praktiškai neturi.
Ir spalva svarbi. Geriausias yra klasikinis skaidrus pavadėlis, tada niekada neprašausite pro šalį. Nes tie spalvoti valai bus pasiteisina tik kaip kuriose vietose, priklausomai nuo dugno fono, aš tokių vengiu.
Ir, suprantama, fluorokarboninis bus geriau nei monofilamentinis pavadėlis. Bet reikėtų rinktis soft klasės šio tipo valus, nes būna ir standžių fluorokarboninių gijų.
Tai ar išsiaiškino mano nupasakotas žvejys, kas buvo ne taip, kad jam nekibo? Dar ne, kadangi bandė lyginti kabliuką, svarelį, dar kai kuriuos sistemėlės elementus, tačiau apie tai jau kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
