Žieminiai masalais – žiemą iš valties
Kada žiema neskuba užkloti vandens telkinių ledu, žvejai mėgėjai vaikšto paniurę. Yra dėl ko – dabar žuvys pasyvios, tolyn nuo krantų atsitraukusios, į gilias duobes sulindusios ir suvilioti jas sunku. Dar prieš mėnesį ar du plėšrūnes gundę vobleriai, guminukai, blizgės prarado savo žavesį ir grobuonės vis rečiau šiais viliokliais besidomi.
Žinoma, būna dienų kai žvejį lydeka (ir dar kokia!) pradžiugina arba ešeriai su sterkais kelias valandas atsikvėpti neduoda. Bet taip dažniausiai atsitinka žuvaujant iš valties. Ir kuo žiema gilyn, tuo tokių dienų pasitaiko vis rečiau.
Taikiosios, bet šaltuoju metų laiku vis dar aktyvios žvynuotosios: kuojos, plakiai, karšiai beveik visai nustojo kibę. Upėse dar, dar – čia su jautria dugnine ar toli užmesta palaidyne vis kokį apsimiegojusį karšioką, nuolat alkaną kuoją ar paklydusį žiobrį pasigauti įmanoma, tačiau ežeruose arba tvenkiniuose – visiškas štilis. Netgi iš valties vargu ar ką sugundysi – stovi plūdė lyg įbesta, nors echolotas aplink didžiulę žuvų sankaupą fiksuoja. Iš karto pirma mintis: „Ech, kad taip normali žiema – žuvys jau būtų antrą „kvėpavimą“ įgavusios, su avižėle ar blizgute tai „atsiraučiau...“
O kas trukdo? Ar tai, kad nėra ledo? Jei jau turite valtį ir žieminei žūklei skirtus įrankius – laimikis beveik garantuotas.
Visas dėmesys į papildomą masalą
Tiesą sakant, guminuko prie žieminių masalų nepriskirtumėme, bet iki 5 cm dydžio tvisteriais ir riperiais ešerių visai nemažai kartais pagaudavau netgi sausį. Nekalbu apie poledinę žūklę, o meškeriojimą iš valties, bet ne spiningu. Tokiu atveju pats žvejybos principas toks pats kaip ir išsigręžus eketę, juk žuvauji masalus kilnodamas vertikaliai.
Tačiau dauguma dryžuotųjų užkibdavo ne ant tvisterio ar riperio, o ant papildomo vilioklio. Tai ant 5–7 cm ilgio pavadėlio virš galvakablio maždaug 10–20 cm atstumu pririštos avižėlės su uodo trūklio lervomis ar jų imitacijomis ant kabliukų, dirbtinės šoniplaukos arba muselininkų naudojamos dirbtinės skęstančiosios muselės. Gali būti ir paprasti kabliukai su kraujo plazma arba įvairiaspalviais karoliukais.
Ten, kur yra šiokia tokia tėkmė, pavadėliai ar pavadėlis gali būti ilgesnis ir siekti net 15 cm ar daugiau – ant tokio masalas patraukliau plazdena srovėje net ir nejudinant sistemėlės. Žvejojant iš po ledo ilgas pavadėlis dažnokai užsikabina už eketės krašto, dabar to baimintis nereikia. Šiuo atveju guminukas atlieka ne vien gramzdo vaidmenį, manyčiau, kad kažkiek erzina ešerius tartum pasigviešęs skanaus kąsnelio konkurentas, bet kokiu atveju atkreipia jų dėmesį. Tokią pačią sistemėlę mėtydamas spiningu iš valties ar nuo kranto, rezultatus gaudavau skirtingus. Gal plėšrūnams nepatiko horizontali masalų padėtis įprastai spiningaujant, o gal tai lėmė metų laikas, nes ešeriai atsitraukia tolyn į telkinio gilumą – radęs dryžuotųjų plėšrūnų būrį, iš valties nuleisdavau vilioklį į pačią jų tirštumą ir vis tiek sugebėdavau įtikinti pačius smalsiausius ragauti masalą.
Visiškai kitoks efektas būdavo kada ant galvakablio kabliuko užmaudavau mėšlinių sliekų kuokštą. Šitaip pateikti kirminai patikdavo ne tik ešeriams, bet ir sterkams, smulkesnėms lydekoms, karšiams. Pastarieji susigundydavo retokai, bet visi svarūs – 2,0–2,5 kg. Sterkai priešingai – kažkodėl man kibdavo dažniausiai nelegalaus dydžio. Toks gaudymas gal ir nėra labai sportiškas, bet, manding, turi neblogų perspektyvų žvejojant ir stambius sterkus, paprasčiausiai šiuos plėšrūnus tokiu metų laiku vilioju kitaip, o su pamautais ant galvakablio sliekais konkrečiai į jų žūklę nesiorientavau.
Gabalėlis slieko ar trūklio lervutė praktiškai visuomet pagyvindavo kibimą jei juos užmaudavau ant vertikaliosios blizgutės kabliuko. Tuomet galima tikėtis ne tik plėšrūnų, tačiau ir karšių bei kuojų. Jas šitokiu būdu gana dažnai suviliodavau pačiomis mažiausiomis blizgutėmis netgi viduržiemį iš po ledo. Bet tikintis taikiųjų žvynuotųjų, reikia masalais žaisti ne taip aktyviai, daryti ilgesnes pauzes ar guldyti vertikaliąją blizgę (ne švytuoklę!) arba nedidelį galvakablį ant dugno.
Patobulintos švytuoklės
Kad suprastumėte apie ką kalbu, nedidelė įžanga į žvejybinių masalų pavadinimų pasaulį. Švytuoklės tai yra žieminės horizontaliosios blizgės arba dar paprasčiau – balansyrai. Bet vadinkime jas šiuo gražiu lietuvišku vardu, na, o anuos pasilikime kaip sinonimus.
Taigi švytuoklėms patarčiau vietoje apatinio trišakio ant grandinėlės ar trumpos valo atkarpėlės tvirtinti vienšakį kabliuką, o ant jo užmauti ką nors ėdamo. Efektyviausias būdas šia horizontaliąja blizgute suvilioti neplėšrią žuvį – pasistengti ją švytuoti palei pat dugną arba dar geriau – animuoti vos liečiant jį.
Tiesa, taip žaisti masalu gana sudėtinga, nes visą laiką reikia stengtis ranką išlaikyti tam tikroje plokštumoje ir smarkiai banguojant vandeniui toks manevras praktiškai neįmanomas. Beveik visuomet žvynuotosios čiupdavo ant kabliuko užnertą masalą tada, kai švytuoklė jau nebejudėdavo. Kartais sukilusios kuojos kibdavo ir aukštesniuose vandens sluoksniuose.
Žvejojant nedidelėmis švytuoklėmis aukščiau ant pagrindinio valo pririštas pavadėlis gali išderinti jų darbą. Ypač jautrūs įvairiems priedams yra lengvi su plaukuotomis uodegėlėmis balansyrai.
Įdomu tai, kad pačias švytuokles ešeriai, viena kita lydeka čiupdavo tuomet, kai jos būdavo natūralių arba tamsesnių atspalvių. Bet tie patys ešeriai arba taikiosios žuvys labiau į papildomus masalus reaguodavo, kuomet švytuokles naudodavau iššaukiančių, erzinančių spalvų.
Žuvaujant iš valties švytuoklėmis galima naudoti ir kitokią sistemėlę su papildomu viliokliu. Tai ant pagrindinio valo užmauta lengva avižėlė arba kabliukas su plazma, rausvu siūleliu. Jie gali laisvai slankioti pagrindiniu valu iki maždaug 5–10 cm virš blizgutės užrišto „stop“ mazgo.
Gerai pagalvojus, tokia sistemėlė žvejojant švytuokle atrodo lyg ir ne visai logiška, kadangi šis masalas dirba horizontalia kryptimi, o mano siūlomu atveju labiausiai žuvų dėmesį patraukiantis momentas – tai aukštyn žemyn pagrindiniu valu slankiojančio papildomo vilioklio virpėjimas. Todėl šitaip pritvirtintas kabliukas ar avižėlė labiau tiktų vertikaliai kilnojamiems masalams. Bet veikiausiai žvynuotosioms pakakdavo vien nedidelio papildomo vilioklio judėjimo horizontaliai. Juolab, kaip minėjau, taikiosios žuvys jį čiupdavo, kada švytuoklė nustodavo judėti, o tai reiškia, kad tuo metu tas papildomas masalas valu imdavo slinkti žemyn.
Kažkodėl žvejojant šia sistemėle kibdavo tik kuojos, karšių pagauti nepavyko. Na, ir, žinoma, ešeriai, kuriems dažnai būdavo tas pats – juda avižėlė ar kabliukas, yra jie ramybės būsenoje ar ne. Nors, aišku, toji ramybės būsena sąlyginė, nes vis tiek papildomas vilioklis kažkiek judėdavo ir horizontaliai. Bet tai jau priklauso nuo konkrečios švytuoklės, t. y. kiek toli į šonus ji nukrypsta horizontalia kryptimi, kaip intensyviai mes imsime tuo masalu žaisti.
Velniai – ne tik žiemai
Lapkritį ir žiemos pradžioje Kauno mariose labai sėkmingai ešeriai kibo gaudant juos iš valties velniu. Pastaruoju metu tokia žvejyba kažkodėl tampa mažiau populiari, bet anksčiau velniais iš valčių žuvaudavo tikrai nemažai meškeriotojų.
Įdomiausia, kad jau kelios žiemos, kada mariose iš po ledo velniais dryžuotuosius plėšrūnus sugundyti tapo labai sunku. Žvejai ėmė skųstis, kad ešeriai įprato prie tokio masalo ir jis šiame vandens telkinyje tapo neveiksmingas. Bet visi šie pasvarstymai apvirto aukštyn kojomis, kada ne vienas žvejys gyrėsi iš valties „prilupęs“ po kibirą 200–300 g ar net stambesnių ešerių.
Kuomet jie būdavo aktyvumo pike, neturėjo reikšmės net velnio dydis. Tačiau kai ešeriai užsiožiuodavo, efektyviausia sistemėlė pasirodė paprasčiausias svarelis su virš jo ant neilgo pavadėlio parištu kabliuku su kraujo plazma, raudonais karoliukais ar tokios pat spalvos siūleliu.
Dar geriau, kuomet ant kabliuko žvejai užnerdavo uodo trūklio lervas arba jų imitacijas. Būtent tokiais atvejais šitie pakaitalai praktiškai niekuo nenusileidžia natūraliems masalams ir aš jau kelias žiemas ant savo velnių ar blizgučių kabliukų vis dažniau bandau mauti „netikrus matilius“.
Kitąsyk geriau kibdavo tada, kai ir virš velnio tvirtindavau papildomą vilioklį, t. y. jau minėtą ant atskiro pavadėlio pririštą arba pagrindiniu valu slankiojantį kabliuką su musele, spalvotais karoliukais arba kraujo plazma. Pasitaikydavo, kad ešeriai, kartais ir kuojos gundydavosi tik papildomu masalu, bet tai – jokia naujiena...
Avižėlėms reikalingi ilgesni kabliukai
Labai sėkminga žūklė iš valties yra paprasčiausiomis žieminėmis avižėlėmis. Nors galbūt kai kuriais atvejais mažybiniu vardu jų pavadinti negalima, nes dideliame gylyje, juo labiau esant tėkmei, o tvenkinio vagoje ji pakankamai juntama, prireikia 10–15 g ar net sunkesnių tokio tipo masalų. Kokio dydžio avižėles pasirinksime, priklausys dar ir nuo to, kokias žuvis ruošiamės gaudyti.
Jei tai bus karšiai, kuojos, plakiai ar ešeriai – pakaks ir sunkesnių žieminių avižėlių, bet jei stengsimės suvilioti sterką arba lydeką, tuomet be savadarbių avižų (beje, parduotuvėse neteko matyti nė vienos šiam reikalui tinkamos) neišsiversime. Visgi šių masalų sėkmę 90 proc. nulemia ant jų kabliukų pakabintas natūralus masalas – uodo trūklio lervų kuokštas arba sliekai. Ant pačių didžiausių galima nerti net naktinį slieką. Kitaip nei anksčiau minėtiems viliokliams, žvejojant avižėlėmis kokių nors papildomų kabliukų ar kitų avižėlių rišti nebūtina.
Taikiųjų žuvų arba ešerių žūklė avižėlėmis iš principo beveik niekuo nesiskiria nuo mums įprastos poledinės žvejybos. Tiesa, yra kai kurių niuansų, bet netgi juos kartais žvejai pritaiko žuvaudami iš po ledo, jei lede išsikerta plačią skylę. Kalbu apie galimybę apgaudyti didesnį plotą, kada ištiesta ranka arba meškerėle šiek tiek toliau siūlomas žuvims masalas.
Tą patį galima padaryti pasinaudojus tėkme – avižėlei leidžiama ridentis dugnu, o po to ji savotiškais šuoliukais partraukiama atgal. Tai tas pats, kaip žvejojant patraukimo būdu. Bet ne visuomet šitoks manevras pasiteisina, kitąsyk žuvys labiau nori elementaraus masalo virpinimo arba lėto lingavimo, kartais kimba, kai vilioklis guli dugne nejudėdamas. Čia tenka išbandyti įvairius žaidimo variantus, juolab gali būti taip, kad kuojos norės vienokių masalo judesių, o ešeriai – kitokių.
Tačiau bet kokiu atveju avižėlė turi būti tokio svorio, kad nepabostų laukti, kol ji pasieks dugną, kadangi gaudoma didelėse gelmėse. Kita vertus, visą laiką turime jausti kontaktą su masalu.
Nors minėjau, kad šiuo atveju labai praverčia poledinės žūklės patirtis, visgi ne visos avižėlės tinka tokios, kokiomis gaudome žiemą. Turiu omeny ne tik jų svorį, tačiau ir formą bei kabliuko ilgį. Pastarasis faktorius gana svarbus, nes nuo trumpakočių kabliukų dažniau atsikabina žuvys, ant jų negalima užnerti stambesnių masalų. Tai žiemą tokie dalykai mažiau reikšmingi, nes viskas labai delikatu.
Ilgas kabliuko kotelis reikalingas dar ir todėl, kad pačios kibiausios avižėlės atviro vandens sezonu dažniausiai būna ištęstos formos. Tai „lašas“, „ištęstas lašas“, „kriaušė“, „skruzdė“, „ištęstas trikampis“ ir pan., arba asimetriškos, tačiau irgi pailgos avižėlės. Pažvelgus į šių masalų formą, galima pastebėti jiems visiems būdingą bendrą bruožą – savo išvaizda tokie viliokliai primena mailių. Kita vertus, negalima tvirtinti, kad būtent tai lemia jų išskirtinumą, nes visos tokio tipo avižėlės turi ir panašų žaidimo braižą.
Panašios ir šių masalų spalvos. Gerokai atvėsus vandeniui pačios kibiausios būna neryškios: „apmusijusios“ varinės, beveik juodos, pilkos. Turbūt geriausios yra paprasto pilko švino spalvos, nors nebūtinai švininės.
Tokių galima pasigaminti ir pačiam netgi neturint specialių liejimui skirtų formelių. Užtenka padaryti įdubas gipse ar išskaptuoti jas medyje. Po to teks truputį padirbėti dildele. Be to darantis avižėles namuose, galima pagal savo norą pritaikyti kabliukus – ilgakočius, plonavielius, tvirtus ir aštrius.
Dar nuo senų laikų turėjau keletą sunkių „tarybinių“ švininių avižėlių. Žvejojant iš valties jos labai patiko žuvims, deja, turėjo vieną esminį trūkumą – ypač prastus, neaštrius kabliukus, kai kurie jų jau surūdiję. Tačiau šių avižėlių forma yra itin vykusi ir jos man praverčia kaip pavyzdžiai. Pasigamindavau avižėlių namuose, bet dabar jau ir aš aptingau, be to lydomo švino kvapas...
Labai geros, be abejonės, ir volframinės avižėlės, kadangi jų svoris, lyginant su dydžiu, gerokai didesnis nei švininių. Kurį laiką gana sunku buvo rasti parduotuvėse reikiamų spalvų, nes visi didmenininkai lyg susitarę pas mus atveždavo ryškiai dažytas, šviečiančias ar hologramines. Vienu metu tai buvo lyg ir kokia mada. Bandžiau persidažyti, tačiau ant jas padengusios emalės sunkiai laikosi dažai ir po kiek laiko jie nusilupa. Tiesa, dabar volframinių avižėlių spalvinis spektras gerokai padidėjo ir reikiamų tikrai nusipirksite parduotuvėse.
Tačiau yra nutikę, kada žuvys norėjo visiškai kitokių avižėlių – apvalių ir plokščių, be to dar iš balto metalo ir ryškiai tviskančių. Ir kibdavo labai stambūs karšiai bei svarūs ešeriai. Bet tai greičiausiai išimtis iš bendros taisyklės, juolab šie išskirtiniai atvejai atsitiko tik kelis kartus šiltuoju metų laiku – rugpjūčio mėnesį ir rugsėjo pradžioje. Taip, taip – vasarą irgi žvejodavau iš valties avižėlėmis.
Na, o ryškiaspalvės, fluorescuojančios, tviskančios mažo lyginamojo svorio avižėlės tinka jau anksčiau aprašytais atvejais, kada jos naudojamos kaip papildomi masalai prie švytuoklių. Tuomet renkuosi plokščias ir dažniausiai ne metalines, o pagamintas iš kieto plastiko avižėles. Labai neblogos yra skirtos stintų žūklei. Tokiomis avižėlėmis ir taip žvejojant Kauno mariose gundosi žiobriai. Deja, šiame vandens telkinyje jie nebūna dideli.
Gaudymas XXL dydžio avižomis
Plėšrūnėms orientuotos avižos yra gerokai didesnės, sunkesnės ir jų kabliukai pritaikyti ne uodo trūklio lervoms, o bent jau vidutinio dydžio mėšliniams sliekams. Žinoma, ne volframinės, nes iš šio metalo pagamintų tinkančių tokiai žūklei nesu net regėjęs. Jos paprasčiausiai liejamos iš švino. Beje, labai nebloga forma yra „šaukštas“ apverstas plokštuma į viršų, tik gal kiek daugiau nusmailėjęs į vieną galą nei tas, su kuriuo valgome sriubą. Tai lyg ir savotiškas galvakablis, kadangi turi kilpelę valui užrišti.
Tokių masalų pats nepasidarysi, nebent bus galima užsisakyti pas garbaus amžiaus auksarankius meistrus. „Aukščiausios rūšies“ gaminys netgi turi plokščiojoje dalyje įtaisytą spalvotą holograminę plokštelę. Beje, nuotraukoje tokią avižą ir matote. Fotografuota gal prieš 15 metų, tačiau ja suviliotas sterkas buvo tikrai įspūdingo dydžio, nenustebkite, kad matosi labai storas valas – žvejys buvo solidaus amžiaus ir gaudė virvės storio monofilamentine gija. Veikiausiai senolis sužvejodavo ir dar stambesnių laimikių, kažkodėl labai nesigyrė...
Žuvaujant įprastinėmis didesnėmis avižėlėmis ir gaudant avižomis skiriasi pats žūklės principas, netgi abiejų masalų panaudojimas.
Kuomet ruošiamės meškerioti avižėlėmis, pirmiausiai echolotu susirandame žuvų būrį ir toje vietoje iš abiejų valties galų nuleidžiame po inkarą. Taigi bent kurį laiką žuvaujame stacionariai – tartum žiemą. Jei nekimba – ieškome kitos vietos.
Norėdami patikrinti didesnį plotą, valtį prilaikome vienu inkaru. Tuomet ji sukiosis puslankiu ir žūklės zona prasiplės. Taip lengviau rasti gylį, kuriame maitinasi žuvys. Labai dažnai jos būna kur nors ties skardžio kraštais, tačiau echoloto parodymai nėra tokie tikslūs, kad būtų galima jais be išlygų pasitikėti. Kartais pakanka nuleisti ar pakelti masalą 10 cm žemiau ar aukščiau, kad ešeriai arba kuojos jį čiuptų nedvejodami.
Viliojant plėšrūnes stambiomis ir labai sunkiomis savadarbėmis avižomis valtis plaukia nesustodama, o masalas laikomas pakeltas keletą ar keliolika centimetrų virš dugno, ritmingai juo stuksenant gruntą – atliekami patempimai ranka tarytum velkiaujant vobleriais su šrato sistemėle, apie tai esu rašęs.
Jei randi duobės šlaitą, reikėtų pasistengti plaukti išilgai jo – čia daugiausiai šansų įsiūlyti avižą lydekai arba sterkui, nors seni žvejai pasakojo, kad joks stebuklas sugundyti šamą, salatį, itin stambų karšį. Valtis turi judėti neskubiai, pasirenkamas pats minimaliausias greitis, nes kitu atveju vargu ar ką pagausite.
Kažkada šitoks žūklės būdas Kauno mariose buvo itin populiarus, bet tais laikais visi savo valtis plukdydavo irklais. Ir net tokiu atveju stengdavosi irkluoti labai lėtai.
Apie įrankius
Įsijautęs į masalų aprašymus, vos neužmiršau paminėti vieno bene svarbiausio dalyko – meškerėlės žvejybai iš valties. Tokio tipo meškerykočių parduotuvėse rasite pakankamai – tai bus firminės žieminei žūklei skirtos ilgesnės žieminės meškerėlės pritaikytos gaudyti blizgėmis, balansyrais, sunkiomis avižėlėmis ir panašiai. Būna labai neblogų, kurias gamina vietiniai meistrai, galima pasidaryti ir pačiam. Tiks įvairios, svarbu, kad jos nebūtų trumpesnės nei 40 cm, dabar ne anie seni laikai ir šių įrankių asortimentas žūklės parduotuvėse labai didelis.
Su labai trumpomis meškerėlėmis nepatogu, nes teks žvejoti ištiesus ranką, priešingu atveju valą vėjas gali spausti prie valties borto. Šiaip jau optimalus tokių įrankių ilgis yra 50–60 cm. Labai ilgomis meškerėlėmis gaudyti irgi negerai, kadangi jos mažiau jautrios ir žuvaujant lengvais masalais, ypač avižėlėmis, išgauti tinkamus vilioklių judesius sudėtinga.
Geriausia turėti keletą meškerykočių, kuriuos pasirenkame priklausomai nuo naudojamų masalų. Gaudant didžiule aviža, gali prireikti ir trumpesnio spiningėlio, čia tiktų drop shot būdui pritaikyti kotai.
Rinkdamiesi meškerėles atkreipkite dėmesį į jų blanką. Ploni ir šmaikštūs anglies pluošto blankai yra pakankamai jautrūs, tačiau turi neigiamą savybę – ilgai vibruoja pajudinus masalą ir todėl išgauti optimalų blizgutės ar avižėlės darbą jais sunku. Gaudant velniais tai neturi didesnės reikšmės. Pagaminti iš stiklo pluošto bus pernelyg lankstūs, jei naudosime masyvesnius masalus, bet gaudant dideliame gylyje jie visai neblogi.
Galbūt pats geriausias variantas yra iš kompozitinių medžiagų padarytos meškerėlės. Be to jos tvirtos, neblogai laiko užkibusią žuvį, nėra brangios. Nors pačios smagiausios bus tos, kurias pasigaminsite patys. Tai neužima daug laiko ir ne taip jau sunku. Susiraskite parduotuvėje dugninėms meškerėms skirtas standesnes ir tvirtesnes viršūnėles, nusipirkite žiedelius, išsitekinkite sau patogią rankeną ir žvejodami tokia meškere jausite kur kas didesnį malonumą nei su pirkta firmine.
Tiesa, jei gaudysite lengvais masalais, nepamirškite prie meškerės galo pritvirtinti sargelį. Pats jauriausiais skirtas poledinei žūklei avižėlėmis netiks, geriau standesnis ir lengvai praleidžiantis valą. Ritę, suprantama, teks naudoti neinercinę. Tiks bet kokia mažesnė. Kitaip nei vasarą, dabar valo nereikia vynioti iki pat ritės būgnelio kraštų. Pakaks tiek, kad jis, skęstant masalui, be kliūčių nusivyniotų. Dabar toli masalo nereikia sviesti, meškerėlė laikoma šiek tiek palenkta, ir nusivyniodamos nuo ritės valo kilpos gali „pasigauti“ viena kitą, jei būgnelyje bus per daug gijos.
Pačiam valui kažkokių ypatingų reikalavimų nekeliu. Jo storis ir tvirtumas priklauso nuo naudojamų masalų ir gaudomų žuvų. Bet kokiu atveju geriau plonas pintas (išimtis, jei žvejojama avižėlėmis), nei pernelyg storas vienagyslis.
Baigdamas straipsnį noriu pasakyti, kad praktiškai visais šiais masalais, taikant tokią pat arba panašią žūklės techniką ir taktiką žvejojama bet kuriuo metų laiku. Ir netgi labai sėkmingai.
Romualdas Žilinskas
