Žieminė įranga „baltai“ žuviai
Ešerių ir karpinių žuvų gaudymas ant pirmojo ledo iš principo mažai kuo skiriasi. Dabar tenka daug judėti, gręžti aibę ekečių, kadangi ir dygliuotieji plėšrūnai, ir „baltos“ žvynuotosios nestovi vietoje: nuolatos plauko po telkinį ieškodamos maitintis palankių vietų. Žuvys, kurį laiką pasisukinėjusios viename plote, ieško kito.
Priklausomai nuo oro sąlygų, gali kisti ir vandens lygio horizontai, todėl kitąsyk tenka bandyti laimę siūlant masalus ne tik priedugnio zonoje, bet ir kur nors tarp dugno ir ledo arba visai netoli paviršiaus. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo žuvų rūšių, nes, tarkim, karšiai vargu ar kils labai arti ledo, o raudės, kuojos tai daro palyginti dažnai. Vienaip ar kitaip, einame, gręžiame, ieškome...
Kad būtų patogu ant ledo
Esant tokioms žūklės sąlygoms reikalinga ir atitinkama ekipuotė bei žūklės įranga. Apie meškeriotojo aprangą tikriausiai nepasakysiu nieko naujo – ji turi būti patogi, lengva, kad žvejys nesuprakaituotų judėdamas ir nesušaltų stovėdamas. Tam dabar tinkamiausi yra ne tokie šilti, tačiau gerai garinantys vidinę drėgmę šiuolaikiniai žieminiai kostiumai. Batai irgi nereikalingi „mokasinų“ tipo, tiks ir lengvi guminiai su veltine vidine įmaute, svarbu, kad jie neslidinėtų ant kol kas mažai apsnigto ledo bei nepraleistų vandens, jei pabjurs oras.
Žinoma, naujausio modelio pagal paskutines technologijas pagaminti speciali žiemos žūklei skirta avalynė nesulyginama su niekuo, ji gal brangoka, tačiau tai yra investicija ateičiai – nešiosite, kol nusibos, ji tikrai ilgai nesusidėvi.
Tiesa, dar pirštinės... Tačiau apie jas rašysiu atskirą straipsnį, tad paliksiu išsamesnį aprašymą kitam kartui.
Grąžtui taip pat nerekomenduočiau taupyti pinigų. Prastos kokybės šios rūšies įrankis taps nervų gadinimu ir bereikalingu jėgų eikvojimu, tada nepadės ir šiuolaikiškiausia apranga – išmuš „devyni prakaitai“. Aišku, ant pirmledžio to nepajusite, bet grąžtas, kaip ir drabužiai bei avalynė – investicija ne vienam sezonui.
Aktyviai žūklei, o kaip tik tokią dabar turiu omenyje, dėžės įrankiams susidėti nereikia didelės, kadangi vis tiek ilgai nežvejosime stacionariai. Be to, ir tų įrankių nebus daug, na, nebent žuvies kalną žadate prigaudyti, – esmė, kad savo sėdynę turėtumėte kur padėti, kai nusibos klūpėti arba tupėti prie eketės.
Dviejų tipų meškerėlės
Apie žiemines meškerėles norėčiau pakalbėti kur kas plačiau. Aš tokiu metų laiku karpines žuvis gaudau avižėlėmis dviem būdais: su natūraliu masalu arba be jo. Daugelis avižėlių naudojamos žvejybai be natūralaus masalo, bet tinka žūklei ir su viliokliais ant kabliuko. Visgi bent dvi skirtingas meškerėles reikėtų turėti, nors be abejo, ir viena, ir kita tiks žūklauti abiejų tipų masalais.
Pirmoji, suprantama, bus plačiai žinoma „balalaika“ (1 pav.) arba į ją panaši, kadangi dabar yra pačių įvairiausių to kadais Rusijoje sugalvoto įrankio modifikacijų. Ši meškerė turi gana trumpą strypelį, kadangi tokia lengviau virpinti avižėles be masalo, įmanoma išgauti įvairesnį avižėlių žaidimą. Neretai komplekte būna ir iš plastiko pagamintos kojelės, kurios leidžia pastatyti meškerėle ant ledo. Bet mums šiuo atveju jos nebus reikalingos – juk žadame meškerioti aktyviai.
Kažkodėl daugelis žvejų galvoja, kad „baltoms“ žuvims yra kone būtinos „balalaikos“ ilgais strypeliais, nes kuojos, karšiai, plakiai mėgsta plastišką avižėlių animaciją. Yra ir su prailgintais strypeliais tokio tipo meškerėlių arba meškeriotojai juos pasidaro patys ir būtent tam lėtesniam masalo žaidimui. Žinoma, racijos yra – lėtas ir plastiškas masalo judėjimas kitąsyk iš tiesų vilioja karpines žuvis, bet dažniausiai tik tada, kai ant kabliuko kabinamos uodo trūklio lervutės.
Kita vertus, trumpa meškerėle lygiai taip pat sėkmingai mes galime avižėles judinti naudodami atitinkamus sargelius, tačiau apie juos vėliau.
„Balalaika“ yra labai patogi, bet tik tuo atveju, jei meškeriojame iki 4–5 m gylyje, giliau jau kyla problemų greitai suvynioti valą bei nuleisti masalą iki dugno. Aišku, galima tai atlikti visiems žinomu būdu, t. y . traukiant valą tiesiog rankomis ir metant įrankį ant ledo. Bet toks būdas geras įsibėgėjus tikrai žiemai, o pradžioje sezono, kai sninga ir lyja, oras staiga šąla ir šyla – valas gali lipti prie ledo, kabintis už ledokšnių, žodžiu, komfortas bus menkas.
Žvejojant giliau rekomenduočiau jau kitokio tipo meškerėlę, kuri vadinama skandinaviško tipo (2 pav.), nes pastarosios rite lengviau suvynioti giją. Įgudus virpinti avižėlę ja įmanoma meškerioti praktiškai taip pat, kaip ir su „balalaika“. Tai – daug rečiau žvejų naudojama meškerė su klavišiniu stabdžiu inercinėje plastikinėje ritelėje. Jos paprastai dažniau naudojamos arba bent jau rekomenduojamos naudoti, kuomet gaudome blizgėmis bei balansyrais, todėl gaminamos gana tvirtos.
Toks „gamyklinis“ įrankis būtų pernelyg grubus nedidelių ir lengvų avižėlių be masalo virpinimui, tad tinkamo galbūt greitai ir nerasite. Dažniausiai šios meškerėlės būna su strypeliu, kuriame įtaisyta kilpelė. Tačiau tai – nedidelė bėda, kadangi galima pačiam pasikeisti šios meškerės strypelį, tik nereikia tingėti.
Įpratusiems prie „balalaikų“ meškeriotojams iš pradžių dažnai iškyla problemų laiku ir tinkamai nuspausti ritės „klavišą“, kai reikia užfiksuoti stabdį. Bet ilgainiui įprasite. Žinoma, jei gaudysite šia meškerėle, aš ją pateikiau veikiau kaip pavyzdį, o ne rekomendaciją, apie trūkumus ir privalumus juk sakiau.
Nevardysiu visų esamų žieminės žūklės meškerėlių, nes ne tokia šio straipsnio tema. Jame kalbu apie tai, ką „statistinis“ meškeriotojas ras žūklės prekių parduotuvėse. Juk, tarkim, aš kai kurias meškerėles žiemai užsisakau pas Kauno meistrus, kurie jas gamina namuose, kitas pasidarau ir pats. Tas pats ir su sargeliais – jų yra įvairių, tačiau minėsiu tik tuos, kurie populiariausi ir nesunkiai įsigyjami.
Apie valą ir sargelius
Avižėlėmis žvejojama plonu valu, jo diametras paprastai neviršija 0,01 mm, tad netgi stambi kuoja arba įnirtingai nusiteikęs puskaršis 4–5 m gylyje gali nutraukti masalą. Kita vertus, pradedantis meškeriotojas net ir gaudydamas „balalaika“ kitąsyk patiria tą patį fiasko, jei labai priveržia ritelę. Prastesnės kokybės „balalaikose“ tarp ritės ir korpuso yra tarpeliai, juose stringa valas, renkasi vanduo, kuris gali ir užšalti, žodžiu, ir šį įrankį kaskart derėtų pasitikrinti.
Vėlgi, valo storį pateikiau tik tą vadinamą „aukso vidurį“, kadangi yra žvejų, kurie meškerioja itin mažais masaliukais, jų avižėlės mažesnės už degtuko galvutę, lengvos, tad pastarųjų gera animacija gaunama su labai plonu valu, gijos diametras būna iki 0,08 mm.
Bet čia kraštutinumas, kaip ir kai kurių, tarkim, Kauno mariose nuolat eketes gręžiojančių vyresnio amžiaus žuvų gaudytojų. Pastarieji savo avižas (na, juk piršto galo dydžio švino gabalo su kabliuku kitaip nepavadinsi) nardina į duobių dugną, ten bando gundyti karšius ant avižų kabliukų užnėrę kuokštą uodo trūklio lervų arba net slieką. Arba žvejojantys Nemuno duobėse tėkmėje su panašaus dydžio bet iš volframo pagamintomis avižėlėmis. Tada ir valas gali būti 0,16 mm. Bet jau nukrypstu nuo temos.
Pasikartosiu 0,10–0,12 mm valo diametras yra vidurkis, o 0,02 mm diametro atsargą dar pridėjau tam atvejui, jei naudosite fluorokarboninę giją, kuri yra truputį silpnesnė už gerą, kokybišką monofilamentinį valą.
Tikriausiai vienas svarbiausių meškerėlės sudedamųjų dalių yra sargelis. Jis gali būti padarytas iš įvairių medžiagų, nors pas mus bene populiariausi lavsaniniai ir metaliniai, tokiais žvejoju ir aš.
Lavsaninis arba panašios polimerinės medžiagos sargelis labai jautrus, tad karpinių žuvų žūklei paprastai naudoju vos 8–12 cm ilgio sargelius. Tokios rūšies sargeliai būna su paprasčiausia skylute ant jų galiuko, gali būti su kilpele. Ir vieni ir kiti geri, bet kartu ir turi savų trūkumų.
Sargelis su skylute (3 pav.) šąlant orui, kuomet ledija valas, sunkiai praleidžia pro tą skylutę giją, ji tiesiog užstringa. Kita vertus, tokie sargeliai, bent jau daugumos žvejų nuomone, yra jautriausi. Jie labai pigūs, todėl galima nusipirkti visą šūsnį ir žirklutėmis ilginti bei trumpinti sargelius, švitriniu popieriumi ploninti jų viršūnėles ir taip pritaikyti įvairių svorių avižėlėms. Galiuką nusidažyti nesunku vandeniui atspariu markeriu, o skylutę pradurti įkaitinta adata.
Sargeliuose su kilpele (4 pav.) apledijęs valas nestringa, tačiau jais šiek tiek sunkiau labai tiksliai išvirpinti avižėlę, nes gija turi daugiau laisvumo. Tokie sargeliai dažniausiai būna ir ilgesni, bet juk nesudėtinga nukirpti kitą sargelio galą.
Metaliniai sargeliai taip pat yra kelių tipų. Populiariausi, bent jau gaudant avižėle be masalo, yra spyruokliniai-kūginiai (5 pav.), labai trumpi, bet tai ir yra jų privalumas, kuomet nori suteikti avižėlei itin subtilius judesius. Visgi juose, kaip ir lavsaniniuose sargeliuose be kilpelės, gali būti labai siaura skylutė, tada gali nutikti jau minėta bėda – „pastorėjęs“ nuo ledo valas įstrigs.
Taip pat tokio tipo metalinių sargelių kūgio forma ne visada atitinka reikalavimus. Dabar juos gamina bet kas ir bet kaip, todėl geriausiai įsigyti savadarbius, kuriuos daro patyrę savo amato meistrai. Sargelis nuo avižėlės svorio turi išlinkti maždaug 30° laipsnių kampu.
Kai kurie meškeriotojai mėgsta palenktus į viršų sargelius. Nesmarkiai – apie 10–15°. Jei įsigijote tokio tipo sargelį, galioja tas pats principas – nuo masalo svorio jis turėtų būti palinkęs žemyn 15–20° kampu. Tik taip sureguliuota meškerėle galima bus tinkamai virpinti avižėlę.
Beje, būtent taip palenkti būna plokšti metaliniai sargeliai (6 pav.) – savotiškas, tik standesnis, lavsaninių sargelių atitikmuo, nes yra plokšti, nors, suprantama, kad ne tokie jautrūs, geresni gaudant masyvesnėmis avižėlėmis. Valas juose nestringa, nes gale turi plačią kilpelę, bet tokia konstrukcija mažina masalo virpinimo galimybes.
Kadangi metaliniai sargeliai yra kietesni nei lavsaniniai, todėl reikalingi ilgesni – 15–18 cm. Beje, labai ilgi sargeliai, kaip ir ilgi meškerėlių strypeliai, nevirpins avižėlės be masalo tankia amplitude, todėl šio masalo žaidimas su jais bus ne toks įvairus. Kitąsyk gal to ir nereikia, bet kai žuvys neaktyvios – tenka labai įnirtingai šokdinti avižėlę.
Meškeriotojai dažnai kaltina vėją, kuris trukdo tinkamai žaisti avižėle. Galima nuo jo nusisukti, kiek įmanoma žemiau nuleisti įrankį, tačiau gūsingas arba besikeičiančios krypties vėjas niekais pavers ir šias pastangas.
Esant tokioms sąlygoms reikalingos meškerėlės su patrumpintais sargeliais. Tokie padeda ir ten, kur yra povandeninės srovės, kadangi ilgi sargeliai tekančiame vandenyje praranda savo jautrumą ir gali būti sunku suteikti masalui norimą žaidimo braižą.
Tad šio straipsnelio apibendrinimas būtų toks: poledinei žūklei reikia turėti bent tris skirtingas meškerėles. Sakau „bent“, nes jos turėtų būti dar ir sureguliuotos pagal naudojamų masalų svorį. Galima kaitalioti sargelius, tačiau tai daryti sugrubusiomis nuo šalčio rankomis bus sudėtinga.
O vietoje „P.S.“ mažytė paslaptis pradedantiesiems, kurie nori išmokti virpinti avižėles be masalo, bet nežino, kokią pradžiai išsirinkti meškerėlę ir sargelį. Kartais jų pavadinimuose būna nuoroda „Sport“. Faktas, kad meškerėlės ir sargeliai padaryti pagal žvejų sportininkų naudojamus įrankius. O pastarieji tikrai nevargsta ant avižėlių kabliukų nerdami uodo trūklio lervas...
Romualdas Žilinskas
