Žiema, didelės lydekos ir antys

Būna ir kitaip. Kelias dienas šalo, tad mažesnieji vandens telkiniai apsitraukė skaidria pluta, netgi didesniųjų pakraščiai blizgėjo nuo ledo stiklo, tačiau tai truko neilgai, nes vėl atšilimas, vėl vėjuotos naktys ir ta plona ledo plutelė pradingo. Na, ir kas, jei temperatūra naktimis nukrenta iki poros laipsnių šalčio – to neužtenka, kad didelio ir gilaus ežero arba tvenkinio plotas apsitrauktų stipriu vientisu šarvu.

Tokiomis sąlygomis poledinės žūklės entuziastai keikia lietuvišką žiemą ir kasdien landžioja po įvairias meteorologines svetaines žiūrinėdami, kada gi pagaliau spustels normalus šaltukas. Spiningautojai irgi nelabai linkę tokiu oru pakrantėmis vaikštinėti, o juo labiau sėdėti valtyse viduryje, regis, „numirusio“ ežero.

Jei nori jausti malonumą žvejodamas

Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad toks oras yra šlykščiausias, jau daug geriau, kuomet šąla, kad ir iki dešimties laipsnių žemiau nulio, nei drėgme persmelkta „nulinė“ temperatūra. Tačiau tinkamai apsirengus galima nors ir visą dieną šalia vandens telkinio arba valtyje prastypsoti. Šiuo metų laiku spiningavimas yra gana stacionarus, turint omenyje, kad vietas keiti retai, paprasčiausiai atsistoji krante šalia duobės ir tiesiog „droži“. Žvejų žargonu tai reikštų: mėtai masalą į vandenį, kol rankos pavargsta.

Gaudant iš valties irgi daug neplaukioji. Patikrini dvi ar tris potencialias žūklavietes, o galbūt apsiriboji vos vienintele, kuri pernai, užpernai ir dar anksčiau tau padovanojo laimikį. Kalbu apie lydekas. Ir ne bet kokias, nes kažkodėl būtent pačios didžiausios tokiomis oro sąlygomis ir bus aktyviausios. Šįsyk apsieisiu be teorinių ar ichtiologinių nukrypimų – tai yra faktas ir nė vienas spiningautojas, kuris bandė šiuo metu žvejoti, to nepaneigs.

Visgi labai didelių lydekų gaudymas turi vieną neigiamą aspektą – tokių žuvų nėra daug. Tai bene pagrindinė priežastis, kodėl tenka, kaip jau minėjau, svaidyti į vandenį masalus iki „pamėlynavimo“. Stambi plėšrūnė gaudo stambų grobį, jį ilgai virškina, juolab šaltame vandenyje šis procesas sulėtėjęs, tad tenka laukti iki grobuonė įsigeis vėl užpildyti skrandžio tuštumą.

Bet dar norėčiau grįžti prie minties apie žvejo pasiruošimą tokiai žūklei. Aš čia apie aprangą, apavą...

Spiningaujant šaltyje tenka rengtis taip, kad būtų ir šilta, ir drabužiai nevaržytų kūno judesių. Galima vilktis žiemai skirtus kostiumus. Bet su tokiais nelabai patogu atsilošus stipriai mojuoti rankomis. O ir vaikštai „išsipūtęs“ tarsi balionas, nes šių kostiumų įvairūs vidiniai pašiltinimai drabužį daro pernelyg platų, jis galbūt patogus kilnoti rankas aukštyn ir žemyn, bet ne pirmyn ir atgal. Na, ne tam šie kostiumai skirti.

Todėl geriau apsivilti po apačia šiltų apatinių dvi poras, nei susisukti į žieminį „kokoną“. Dabar daug svarbiau apsisaugoti nuo drėgmės, kadangi nežinai, kada ims drėbti šlapias sniegas arba pradės lyti tegul ir nesmarkus, bet tikrai malonumo nesuteikiantis šaltas lietus.

Jei man reikėtų rinktis, imčiau Norfin Verity Pro Bue arba Norfin Verity Pro Grey striukę ir Norfin Pro Grey kelnes. Kalbėjau apie kostiumą, bet čia iš principo yra tas pats, paprasčiausiai galima įsigyti striukę ir kelnes atskirai, nors abeji drabužiai sudaro bendrą komplektą. Beje, kelnės, kurios dengia krūtinę, tokios ir yra Norfin Verity Pro Grey, šiuo atveju netgi rekomenduotinos, kadangi „nepamesite“ kūno šilumos, jei tektų lauke atsisegti striukę.

Striukių Norfin Verity Pro Blue ir Norfin Verity Pro Grey labai patogūs kapišonai, apykaklės paaukštintos ir maloniai priglunda prie kaklo, bet jo nevaržo. Kišenės tiek kelnėse, tiek striukėse pilnai apsaugotos nuo drėgmės, jų pakanka, kad susikaišiotumėte reikalingas žūklei smulkmenas, kišenių išdėstymas patogus, todėl nereikės jokių liemenių. Apie medžiagą nėra ką kalbėti – membraninis audinys, kuris išgarina vidinę drėgmę, bet visiškai atsparus išorinei, siūlės perklijuotos, kad neprasismelktų drėgmė ar vėsa, žodžiu, pasirinkimas tikrai būtų geras. Itin lengva, nevaržanti apranga, todėl spiningausite „atsipūtę“.

Po apačia, bent jau aš, velkuosi dvejus apatinius. Vieni, suprantama, labiau prigludę prie kūno, kiti – tarsi papildomas pašiltinimas, nors faktiškai yra dar net šiltesni už pirmuosius. Gaunasi toks savotiškas kiaušinio principas, kada trynys – pirmi apatiniai, baltymas – antri apatiniai, o lukštas – jau minėta striukė.

Pirmiausiai velkuosi Norfin Thermo Line 2 apatinius, kurie aptempia kūną ir tampa tartum antra oda. Labai elastingi ir visiškai nevaržantys judesių laisvai „kvėpuojantys“ apatiniai. Ant jų – Norfin Winter Line, o jei žinau, kad šals, teks labai ilgai stypsoti krante arba sėdėti valtyje – Norfin Nord Air apatinius. Neaprašinėsiu tų drabužių savybių, kur kartosis tos pačios ir iš principo mažai ką paprastam žvejui pasakančios frazės. Pasakysiu, kad ir vieni, ir kiti apatiniai leidžia laisvai judėti, išlaiko kūno šilumą, tikrai nesuprakaituosite, nepaisant, kad po jais pasivilkote ir jau minėtus Norfin Thermo Line 2.

Batai visų pirma turėtų būti šilti ir neslidūs. Tokie yra Norfin Klondaik, nes turi pade specialius dyglius. Nebijokite, batai lengvi, tie dygliai tikrai ne arklio pasagų svorio. Bet sėdint valtyje, o jos guma labai traukia šaltį ir ypač šąla kojos, patarčiau autis žieminę Norfin Klondaik versiją Norfin Huntin Klondaik Camo. Šitie batai tikrai tiktų auksakasiams Klondaike, nes nė vienas nesušaltų ir 40 °C minusinėje temperatūroje. Beje, su tais batais irgi nepaslysite ant apšerkšnijusio kranto arba dumble, padas skirtas žuvauti ant ledo, todėl patys suprantate...

Apie kojines ir glaudes gal nekalbėsiu, nors ne paskutinėje vietoje ir šitie dalykai. Visa esmė žūklėje, o ir apskritai būnant žemoje temperatūroje, kad nešaltų galūnės ir galva, nes tada nepadės net ir pati šilčiausia apranga. Bet rankom, kaip ten bebūtų, vis tiek bus šaltoka. Galima jas apsaugoti tik maksimaliai, bet ne visiškai. Juk pirštai nuogi, juolab nuo vandens neatsiribosite, jie visada šlaps.

Prieš keletą metų buvau nusipirkęs Norfin Pro Angler Scut Gloves pirštines, kurios būtent ir pritaikytos spiningauti šaltesniu oru. Turiu iki šiol ir labai patenkintas, nes drėgmės nesulaiko, išdžiūsta tiesiog ant rankos, prigludusios, neslidžios, pirštai atviri – spiningauju komfortiškai. Aišku, pirštų galų neapsaugosi, bet su tuo tenka susitaikyti. Per daug įsitraukiau į aprangos detales, grįžkime prie žūklės.

Lydekoms bet ko neįsiūlysi

Kaip supratote, masalai bus labai dideli. Neturėtų stebinti, kadangi didžiosios lydekos dabar ryja ir atitinkamų gabaritų aukas. Dešimties kilogramų plėšrūnė be vargo sudorotų ir kilograminę žuvį, bet iki tokių gabaritų vilioklių gal „nenugrybausime“.

Visgi jų dydis turėtų būti nuo 20 iki 30 cm. Siūlyčiau riperius, nes pastarųjų žaidimas primins labai vangias žuvis, jų spalvos, forma irgi atitinka realybę, galima bus toli užmesti, traukti palei dugną ir lėtai, tad judesiai – itin tikroviški. Reikėtų pasakyti, kad lydekos šiuo metų laiku gana įtarios ir joms bele ko neįsiūlysi. Tai prieš porą mėnesių grobuonėms būdavo aktyvumo „priepuoliai“, o dabar plėšrūnės masalus vertina jau visai kitaip.

Šiuo metų laiku rekomenduočiau guminukus iš minkšto arba minkštesnio silikono, aptakesnius (storesnius) savo kūnu arba tas kūnelis turėtų būti platesnis, nepaisant kokio tipo vandens telkinyje gaudysite – ežere, tvenkinyje, upėje. Taip todėl, kad plėšrūnė tikrai matytų arba jaustų šonine linija, jog „auka“ verta dėmesio. Čia aš dabar apie formas, o minkštas silikonas tam, kad lėtai traukiamas riperis judintų savo uodegą plačia amplitude. Tokia masalo animacija irgi yra natūrali, ji atkartoja pusiau apsnūdusios žuvies judesius. Nors, aišku, nieko naujo nepasakiau, spiningautojai puikiai patys tokius dalykus suvokia.

Be abejonės, kad šitokių gabaritų guminukams reikalingi ir atitinkamos masės galvakabliai. Kita vertus, persistengti irgi nereikia, kitąsyk pilnai pakanka ir 18 g galvutės, daug kas priklauso nuo gylio ir gaudymo nuotolio. Gal skamba keistai, nes daugelio žvejų supratimu, dabar lydekos tvenkiniuose ir ežeruose turėtų būti kažkur labai toli nuo kranto ir lindėti duobėse. Ir taip, ir ne. Nes, tarkim, tvenkiniuose tikrai galima rasti vietų, kur duobės kraštas vos nesiremia į kranto skardį. Be to kalbu ir apie žūklę iš valties, tad šiuo atveju užmetimo nuotolis priklausys tik nuo to, kaip toli nuo žūklavietės užsiinkaruosite.

Lengvesnių galvakabliu privalumas – galima riperį vesti labai lėtai. Sunkesnių – masalą užmesti toliau, greičiau pasiekti gelmę, nuosekliau apgaudyti numatytą plotą.

Guminukai liniuotės dydžio

Kadangi jau straipsnio pradžioje pradėjau konkretizuoti kalbėdamas apie aprangą, tęsiu ta pačia gaida. Guminukus, ką ir sakiau, imčiau labai didelius.
Kaip vieną iš tinkamų šiam metų laikui masalų rekomenduočiau Daiwa Prorex Side Kick riperį, kurio dydis yra 23 cm. Nors šio vilioklio silikonas galbūt ne iš pačių minkščiausių kategorijos, bet tą akcentuotą animacinį plastiškumą, kuomet riperis plačiai ir lėtai vingiuoja, jam suteikia vos ne iki pusės kūnelio nutįsusi ir dantytai išpjaustyta nuploninta uodega bei stačiu kampu atlenktas labai platus uodeginis „pelekas“. Daiwą Prorex Side Kick pradeda itin plačiai mojuoti uodega net pasmeigtas ant labai lengvo galvakablio kabliuko ir traukiamas visiškai lėtai.

Kadangi masalų spalvos šiuo metų laiku yra labai svarbios, parinkau variantą, kuris būtų kibus spiningaujant šviesesniame dugne gelmėje. Vanduo dabar labai skaidrus, bet orai dažniausiai apniukę, dienomis būna lengva prietema, tad tokią spalvinę variaciją naudočiau, pavyzdžiui, tvenkiniuose, kur vyrauja molio, mažai dumblu apneštas smėlio gruntas.

26 cm dydžio riperis Balzer Seawaver labiau orientuotas į jūrinę žūklę, tai galima suprasti iš pavadinimo. Bet lydekai pavadinimai nesvarbūs, jai svarbu, kad masalas primintų tame vandens telkinyje esančias aukas.

Šio vilioklio gamintojai pasinaudojo kitu principu, norėdami, kad riperis judintų uodegą plačia amplitude – Balzer Seawaver kūnas yra platus ir sąlyginai plonas, o platokas pelekas palenktas gana stačiai, platus, užapvalintas. Todėl uodega lengvai ir išraiškingais mostais lankstosi vos masalui pajudėjus.

Spalvinė variacija, sakyčiau, kad klasikinė. Tokia tinkama visais metų laikais, ji savo patrauklumo nepraranda ir žiemą. Tiek pati šio riperio forma, tiek ir perlamutrinis blizgesys masalui suteikia natūralumo. Visgi taip nuspalvinti guminukai man labiausiai pasiteisindavo ten, kur yra tamsus dugnas, akmenynuose, taip pat labai dideliuose gyliuose. Nesakau, kad nieko nepagausite ir seklumose, bet kalbu apie optimaliausią tokios spalvinės variacijos panaudojimą. Balzer Seawaver geriau dirba su sunkesnėmis galvutėmis, bet juk ir siūlau gaudyti didesnėse gelmėse.

Bene vieni kibiausių bus Lucky John 3D Kubira Swim Shad riperiai, kurių dydis siekia beveik 23 cm. Lucky John guminukai pagaminti iš labai lankstaus, minkšto silikono, nors jis yra kartu ir labai tvirtas. Na, tas „labai“ – sąlyginis, bet lyginant su kitais tokio pat minkštumo masalais – tikrai ne greitai pažeidžiamas ir lengvai neplyšta nuo lydekos dantų. Suprantama, kad ir animuos Lucky John 3D Kubira Swim Shad taip, kaip dabar to reikia.

Spalvinių variacijų pasirinkimas didelis, bet matote vieną konkrečią, kurį rekomenduočiau tuomet, kai diena bus šviesesnė arba netgi saulėta, kas šiuo metų laiku tikrai reta. Kita vertus, lygiai taip pat sėkmingai jį lydekoms galima siūlyti ir apniukusią dieną, netgi lyjant ar sningant. Toks spalvų derinys, kada derinama šviesi pilka ir geltona spalvos retai spiningautojų bandoma, bet ji – mano naujausias atradimas. Beje, gerai matoma drumstame vandenyje, dugno spalva nevaidina didesnės reikšmės, sakyčiau, kad universalus variantas.

Naujesnė ką tik minėto guminuko versija, kuri skirta būtent rekordinio dydžio plėšrūnių žūklei, yra Lucky John 3D Kubira Swim Shad Set BBS. Galima buvo pavadinti kažkaip trumpiau, nes nesunku suklysti berašant... Bet tai turbūt vienintelis šio masalo minusas, nes jis, kaip ir pirmtakas Lucky John 3D Kubira Swim Shad, turi jau nupasakotus silikono privalumus, taip pat 3D technologijas, kas riperį daro dar panašesnį į natūralias žuvis.

Dar vienas šio guminuko teigiamas akcentas – speciali vielos sistemėlė iš dviejų trišakių kabliukų, spyruoklės, kuri įsisuka į masalo priekį ir jį tvirtai laiko, žiedelio bei suktuko. Šių sistemėlių būna pirkti atskirai, jos vadinasi Stinger System SSW – patogus įrenginys, kuomet tenka žvejoti dideliais silikoniniais viliokliais. Tokiu atveju trišakiai kabliukai kabo riperio papilvėje (analogiškai būna vobleriuose) ir galima naudoti ofsetinę galvutę.

Ofsetinės galvutės gaudant šaltame vandenyje neretai yra pranašesnės už įprastinius galvakablius. Esmė tame, kad taip pritvirtinti guminukai dar ir juda visu kūnu, kas labai patrauklu vangioms lydekoms, sterkams.

Lucky John 3D Kubira Swim Shad Set BBS galima nusipirkti ir be Stinger System SSW – tuomet tektų prie galvakablio segti papildomą trišakį, pačiam konstruotis sistemėlę, nes visgi šito riperio dydis yra 26 cm. Tą patį pasakyčiau ir apie kitus išvardytus silikoninius masalus: vien galvakablio, kurio kabliukas paprastai nesiekia ir guminuko vidurio, neužteks.

Rekomendacinę spalvinę variaciją parinkau „dūminę“. Jų kažkada nebūdavo, ankstesniais laikais pasidarydavau dėdamas baltą arba pilkšvą vienspalvį guminuką į masalinę tarp „tepalinių“, rudų guminukų, kad įsigertų dalį jų spalvų, ir dar spalvindavau vandeniui atspariais markeriais. „Dūminė“ arba kaip kažkada vadindavome „murzina“ yra viena kibiausių tuomet, kai oras nesmarkiai apniukęs, o vanduo skaidrus ir šaltas. Grunto spalva ypatingos reikšmės neturi – ši spalvinė variacija tinka ir prie smėlio, ir prie visai juodo dumblo.

Spiningavimo technika ir taktika

Spiningaujant tokiais guminukais reikės ir atitinkamos įrangos. Dabar jau praverčia ilgi ir labai didelio užmetimo svorio spiningai. Jie ir šiaip gerai, juk gaudome ne kilograminę, bet tikrai stambią grobuonę. Visgi esmė – masalo dydis ir svoris, nes pats guminukas taip pat įsiskaičiuoja į bendrą vilioklio masę. Ilgas spiningas turi reikšmę, kuomet tenka vilioklį sviesti toli. Aišku, gaudant iš valties „karčių“ nereikės.

Masalas pravedamas lėtai džigaujant. Labai išsiplėsčiau aprašinėdamas visus įmanomus tokio spiningavimo variantus, paminėsiu vieną ir labai paprastą.

Meti guminuką, lauki iki jis pasiekia dugną. Su didelio svorio masalu suvokti, kada jis paliečia gruntą problemų nebus – valas staiga atsilaisvins, pajausi netgi gaudant nespecializuotais džigavimui spiningais. Tada: trys lėtos ritės apsukos, lengvas patempimas į save atlošiant ranką ir pauzė, kurios metu koto viršūnė palenkiama į buvusią padėtį, susukamas laisvas valas laukiant iki vėl vilioklis bakstels dugną. Viskas vyksta lyg sulėtintame kine, jei, suprantama, guminukas neužkabintas ant labai sunkaus galvakablio kabliuko.

Kadangi žuvaujame ant duobių šlaitų, vilioklis visada tarsi kopia į kalną. Nors, suprantama, gali pasitaikyti ir savotiškų pakopų – aikštelių, tada masalas plauks virš lygaus dugno. Tokiose vietose ypač didelė tikimybė suvilioti lydeką.

Reikėtų paminėti, kad tokiu metų laiku pinta gija neretai apledija. Žvejojame ir šiaip jau storoka, ne plonesne nei 0,18 mm diametro, bet apšalusi ji pasidaro dar storesnė. Tai sąlygoja, jog vilioklis ilgai grimzta. Tačiau nėra blogai, juk ilgas guminuko skendimas tik parankus viliojant vangią plėšrūnę.

Blogiau, kad valas tampa standus, tarsi sukietėja, dėl to sunkiau juntamas kontaktas su masalu. Beje, neretai lydekos atakuoja guminuką būtent pauzių metu, tad žuvaujant giliai ir toli nuo kranto kibimą galima net pražiopsoti.

Dabar bandykime paieškoti lydekų. Faktas, kad jų ieškosime duobėse, bet nebūtinai giliausiose ežero arba tvenkinio vietoje. Lydekos gal ir tūno giliai, bet medžioti pakyla į duobių pakraščius.

Todėl statūs krantai, kur netoliese yra skardis, bus užuomina, kad netoli kranto duobė. Taip yra tiek tvenkiniuose, tiek ežeruose, tiek ir upėse. Visgi labai gilių ežerų turime nedaug, na, bent jau tokių, kur nuo kranto lengvai pasiektume net ir didesnių duobių kraštus. Upėse šis orientyras gali būti ne visai tikslus, kadangi prie skardžių neretai greitai bėga vanduo, o tai dabar yra nepageidautina, reikia ramesnių vietų, vagos, kur tekėjimas lėtesnis, tolygesnis. Bet tvenkiniuose tai pasitvirtins bene 90 procentų.

Aš kalbėjau tik apie tikėtinas lydekų buveines, tai reiškia, jog nebūtinai plėšrūnių ten bus. Bandai, ieškai ir galiausiai randi. Jei radai vienais metais, labai tikėtina, kad toje pačioje duobėje žuvys bus ir kitąmet, šiuo atžvilgiu jos, na, bent jau stambios plėšrūnės yra konservatyvios. Tada tik laiko klausimas, jei teisingai pasirinkai masalą ir jį tinkamai pravedinėji, kada lydeka paklius ant kabliuko.

Įdomu tai, kad kitąsyk net labai stambios lydekos tarsi nuklysta nuo „kurso“ ir išplaukia pamedžioti į visai seklias vietas. Tačiau jos niekada to nedaro aklai, taip pat niekada netolsta toli nuo žiemojimo duobių. Visgi galima jų sužvejoti ir metro gylyje. Skamba neįtikėtinai, bet taip man nutikdavo žuvaujant naktimis Nemune.

Ir taip gali būti spiningaujant dieną tvenkinyje. Sakau „gali“, kadangi nesu pagavęs, tačiau teko girdėti iš kitų žvejų. Ir pasitaikydavo pagauti stambių lydekų ne kažkur, tačiau miesto arba gyvenvietės ribose. Kodėl taip? Atsakymas glūdi... vandens paukščiuose.

Vėstant vandens telkiniams, dalis paukščių neišskrenda žiemoti. Dabar tapo norma, kad antys, gulbės lieka netoli miestų ir miestelių, jei tik šalia esančiuose ežeruose, tvenkiniuose, upėse lieka neužšalusio vandens properšų. Žmonės paukščius maitina, neretai tuo pasirūpina net savivaldybės. Ir tas maitinimas prasideda dar rudenį. Dalis įbertų į vandenį grūdų, duonos ir batonų atliekų atitenka žuvims. Žvynuotosios irgi įjunksta atplaukti į paukščių maitimvietes. Suprantama, kad ten būna karpinės žuvys. Tačiau kartais čia apsilanko ir tos didžiosios lydekos... Oi, tik nepagalvokite, kad ančių ryti – tai sena pasaka.

Romualdas Žilinskas