Vobleriniai niuansai
Jei reikėtų apsiriboti tik viena spininginių masalų rūšimi, nedvejodamas rinkčiausi voblerius. Kažkada Gintaras Nauckūnas, paklaustas, kaip kuo trumpiau ir tiksliau galima apibūdinti voblerių spalvas, atsakė, kad yra šaltos ir šiltos spalvinės variacijos. Panašiai sakyčiau ir apie masalus, o bene pats šilčiausias būtų vobleris.
Aš neturiu omenyje, kad labiausiai „limpa prie dūšios“ (nors to ir neneigiu), noriu pabrėžti, kad vobleriai gaminami iš plastiko ir balzos, todėl jie šiltesni nei blizgės ar ant švininių, volframinių galvakablių, ofsetinių galvučių kabinami guminukai ir panašūs viliokliai.
Dauguma voblerių savo išvaizda bei forma primena įvairias žuveles, praktiškai visiems jiems nupieštos arba kitąsyk net įstatytos plastikinės akys. Ir šiuos masalus žuvys čiumpa tuomet, kai jie pauzės metu arba užmesti skęsta (skęstantieji, neutralaus plūdrumo modeliai) arba betraukiant sustabdomi ir kyla į paviršių (plaukiantieji modeliai).
Yra voblerių, kurie panašūs į kitus gyvius, tarkim, vabzdžius, varles, žiogus ir panašiai. Faktiškai dauguma mažesnių crank modelių, mano akimis, jau nebus žuvelių imitacijos, tai veikiau kokie nors vabalai, juolab, kad ir juda jie smarkiai vibruodami. Tokius masalus šapalai, salačiai, meknės kartais atakuoja tuomet, kai jie plaukia vandens paviršiumi, jei, suprantama, tai būna plaukiančiosios tų vilioklių versijos.
Dar vienas niuansas – voblerius plėšrūnės kartais atakuoja tuo metu, kai jie tekšteli į vandenį. Tai būdinga praktiškai visiems dirbtiniams viliokliams, netgi metalinėms blizgėms, visgi kuo greičiau masalas skęsta, tuo mažiau galimybių, kad jį tuo metu sugriebs žuvis. Vobleriai, lyginant su savo mase, turi gana didelį kūno paviršių, todėl dauguma jų, net jei yra ir skęstantys, į dugną leidžiasi lėčiau, nei vartiklės ar ant vos masyvesnio galvakablio užmauti guminukai.
Suprantama, kiekvienas masalas turi savų privalumų ir neigiamų ypatybių. Nesiruošiu nagrinėti pastarųjų, nes tektų pasakoti apie atskirus modelius ar jų grupes, tad smarkiai išsiplėsčiau. Nors vieną minusą paminėsiu – tokie masalai yra bene patys brangiausi.
Ir tai kai kuriems spiningautojams tampa problema, nes naujausių „topinių“ modelių jie gali įsigyti gal tik keletą, todėl žuvauja labai atsargiai, kadangi vobleriai, kaip bet kurie masalai, gali likti telkinio dugne. Ir šis faktas labai menkina pastarųjų spiningautojų galimybes.
Berašydamas užmetu akį į savo masalines: vienoje jų sudėta daugiau nei 20 po 15 eurų (su nuolaida!) kainuojančių tos pačios serijos voblerių, kitoje dėžutėje guli apie tiek dar brangesnių, trečioje – pigesni, mažesni, bet jų sudėta gal 30 vienetų, ir taip toliau... Žodžiu, vienos dėžutės kaina – kaip gero japoniško ar amerikietiško spiningo.
Kiek iš viso turiu tokių masalų? Atvirai pasakysiu, kad niekada neskaičiavau, bet maždaug tiek, kiek jų būtų nedidelėje žūklės prekių parduotuvėje. O jei palyginčiau modelių įvairovę – tada kokius penkis sykius daugiau.
Tačiau toks jų kiekis pas mane prisirinko per labai ilgą laiką, tikrai nereikia žvejui šitiek vienodos rūšies masalų. Patikėkit, tai netgi trikdo, kuomet tenka atsirinkti su kokiais konkrečiais modeliais tądien žuvausiu, nes tinkamų, regis, labai daug, o neštis prie vandens visų neverta, o ir nepasiimsi.
Kam man reikia daug voblerių? Visų pirma, šie masalai, kaip, beje, ir kiti viliokliai, dažnai būna kibūs sezoną, du, gal tris, po to atsiranda geresnių tos rūšies gaminių. Pasitaiko, kad senieji modeliai vėl „iššauna“, bet būna, kad ir ne. Todėl aš juos tebelaikau, nedovanoju, nepardavinėju – gal dar pravers. Pačių geriausių visada perku bent po du vienetus (kalbu netgi apie konkretų spalvinį variantą), nes nutraukęs visada turiu atsarginį masalą.
Kita vertus, galėčiau apsiriboti ir mažesniu voblerių kiekiu, tačiau, kalbu atvirai, naujausius modelius dažnai perku vien tam, kad išbandyčiau, nes kitu atveju mano rašliavos paprasčiausiai baigtųsi – atsilikčiau nuo nūdienos. Nesyk žvejai man sakydavo, neva pavydi, jog darbas sutampa su hobiu. Taip sako, nes nežino ir neįvertina visų šio darbo niuansų...
Turėkite omenyje, kad vobleriai yra labai įvairūs, o tai išplečia jų panaudojimo spektrą, nes galima, tarkim, tvičinguoti, velkiauti, dar kažkaip juos animuoti, žvejoti sekliai, vandens paviršiuje, viduriniuose vandens sluoksniuose ir labai giliai. Tačiau kiekvienai šių vilioklių grupei, reikalingi ir atitinkami įrankiai.
O jei dar pridėsime faktą, jog skirtingos masės masalams reikia ir vis kitokio užmetimo svorio, galbūt ir kitokios akcijos spiningų, kitokio diametro valo, ričių, tuomet žvejo išlaidos padidės dar nežinia kiek kartų, jei jis bandys žuvauti bent jau dalimi tų būdų, kurie tinkami žuvaujant vobleriais.
Tik nereikia manyti, jog voblerio kibumą apsprendžia vien jo kaina. Neretai arba gana dažnai – taip ir yra. Bet tikrai ne visada. Turiu neįtikėtinai pigių (3–5 eurai šiame kontekste atrodo juokingai), tačiau labai gerų tos rūšies masalų, kurie pasiteisina praktiškai kasmet, jų turbūt nemainyčiau į pačius brangiausius voblerius.
Bet atsirinkti tokius modelius sudėtinga, prireikia daug sezonų, kol imi suprasti, kad ir molio duobėj gali rasti aukso gabalą. Net ir šįmet žadu atsisiųsti bent tuziną nebrangių balzinių voblerių (jų jau nebegamina, tačiau radau, kur dar galima gauti), jiems jaučiu ypatingus sentimentus. Beje, žuvys irgi...
Veikiausiai derėtų papasakoti, dėl ko nukainuojami vobleriai. Yra kelios priežastys. Aišku, galimai juos prastai perka, nes jie nekibūs arba kibūs, tačiau tokiais modeliais mažai kas žuvauja. Kitas variantas – parduotuvėse lieka prastesnių spalvų masalai. Tačiau galimi ir teigiami dalykai, tuo aš dažnai pasinaudoju – parduotuvės įsigyja panašius ar net tokius pačius, bet naujų spalvų modelius, o senesnius tiesiog nurašo ir beveik tiesiogine prasme „iššluoja“ sandėlius.
Pasitaiko, kad kai kurie vobleriai paprasčiausiai pasensta morališkai, tarsi atsilieka nuo laikmečio, o jų lentynose dar yra. Pastarųjų visada stengiuosi nusipirkti, nes žinau, jog tokių daugiau nebegamins. Būna, jog parduotuvės bankrutuoja arba jų savininkai pradeda kitą verslą. Tada visos prekės parduodamos pusvelčiui...
Beje, žinot, kuo vyrai skiriasi nuo moterų? Dauguma dailiosios lyties atstovių kantriai laukia nukainavimų, o vyrai perka jiems reikalingus daiktus dažnai nežiūrėdami į kainas, suprantama, jei kišenė ne per siaura. Neretai vyrams (ypač jaunesnės kartos žvejams) nukainavimas atrodo tarsi to masalo ar įrankio visiškas nuvertinimas – jie regi tik anksčiau minėtą pirmąją priežastį.
Jei jau prakalbau apie brangius ir pigius masalus, reikia pabrėžti, kad nežinau nė vienos firmos gamintojos, kurios absoliučiai visi vobleriai būtų kibūs mūsų sąlygomis. Paprastai yra dvi, trys, tebūnie keturios serijos modelių, kurie „limpa“ lietuviškoms žuvims, o kiti – ne. Todėl vien firmos pavadinimas ar voblerio kaina man nieko nesako.
Žinoma, garsi bendrovė, kuri daug metų specializuojasi šių vilioklių gamyboje, dažniau nei kitos pasiūlo tikrai vertų dėmesio voblerių. Tačiau kai kurios serijos perkamos (tiksliau – išsyk perkamos, po to – jau ne) vien dėl jos vardo, firmų nevardysiu. Ir čia aš nekalbu apie tai, kad mes nemokame tų masalų pritaikyti – tiesiog jie mūsų vandenyse nekibūs ir taškas. Taip nesakyčiau, jei žuvaučiau nebendraudamas su kitais spiningautojais, nes galbūt koks nors žvejys „lupa“ tais masalais žuvis, o aš nemoku. Bet ir kiti patvirtins tą patį.
Vobleriai yra unikalūs viliokliai. Sakysite, kad bet kuris masalas toks. Tačiau vobleriai turi ypač išreikštą savo „charakterį“, nes kiekvienas modelis žaidžia vis kitaip. Įdomu, jog neretai skirtingose firmose gaminami labai panašūs tokios rūšies masalai (konkretūs modeliai), jie nukopijuojami beveik identiškai, pagal išvaizdą kartais net sunku atskirti.
Tačiau animuoja visi jie nevienodai. Devyniadešimt procentų kopijų būna prastesnės už originalus. Likusius dešimt procentų paskirstyčiau po lygiai – penki atitektų tiems vobleriams, kurie praktiškai prilygsta kopijuojamiems, o dar penki procentai – netgi geresni už juos. Taip, man yra pasitaikę ir tokių modelių.
Nė vienas masalas savo spalviniais variantais nepranoksta voblerių. Dėl to galiu ginčytis su bet kuo, nors, manau, niekas nesakys kitaip. Spalvos ir tų spalvų derinimas šiems masalams taip pat suteikia unikalumo. Dar daugiau – rimtos firmos gamintojos savo siūlomus voblerius dažo tam tikru stiliumi.
Ne visos, rastume nemažai panašių ar net identiškų spalvinių derinių, bet kai kurių bendrovių masalus galima neklystant atskirti pagal savitus voblerių „piešinius“. Beje, paprastai jie būdingi visiems tos pačios bendrovės modeliams, nesvarbu, kokios serijos jie bebūtų.
Kartais tai labai gerai, o kartais – ne. Būna, kad savitai dažyti vobleriai negundo mūsiškių žvynuotųjų, nors, tarkim, kur nors Japonijoje ar Kalifornijoje, vietinės žuvys dėl jų eina iš proto. Tenka perdažyti, o jei nemokate, tada niekuo negaliu padėti – prašykit draugų, mokėkit pinigus, nes yra žvejų, kurie tuo užsiima.
Pasitaiko, kad besistengdamos gerinti savo masalus, firmos gamintojos juos tik sugadina. Kartais išties padaro geresnius, bet man kažkodėl regisi, kad pirmasis variantas dažnesnis. Ir kalbu būtent apie spalvas, nes pakeitus voblerių formą, tai jau bus kitos serijos modeliai. Nebent pagaminami mažesni ar didesni, giliau ar sekliau neriantys tokie patys vobleriai, bet aš dabar ne apie juos.
Žodžiu, nutinka, kad sėkmingai spiningauji kažkurios serijos masalais, ten paprastai būna kibios yra trys ar keturios spalvinės variacijos, kitos – tik šiaip sau. Beje, tai irgi faktas, kurį dera įsidėmėti. Tačiau po kelerių metų dingsta puikiai ir vidutiniškai dažyti modeliai, ir toje pačioje serijoje atsiranda kokie nors hologramomis, žvynelių imitacijomis ar dar kažkaip ypatingai nuspalvinti masalai, o senų spalvinių variacijų firma jau nebegamina.
Darsyk pabrėšiu, kad daugiau niekas tuose vobleriuose nepakito, modelių pavadinimai išliko. Bet žuvys jau nebenori kadais buvusių kibių masalų, jos skaityti nemoka. Taip man yra nutikę ne sykį ir ne dešimt kartų...
Romualdas Žilinskas
