Vobleriai, su kuriais sudėtinga spiningauti
Turbūt visi spiningautojai žino, kad vobleriai būna trijų rūšių: plaukiantieji, skęstantieji ir neutralaus plūdrumo. Neabejoju, kad pirmiausiai atsirado plaukiantieji, kadangi juos kažkada kažkoks žvejys išdrožė iš medžio. Vėliau spiningautojai patobulino šiuos masalus įmontuodami į jų kūnelius gramzdus ir taip gimė nauja voblerių rūšis – skęstantieji. Ir tik palyginti neseniai, įdiegus šiuolaikines technologijas, imta iš plastiko gaminti neutralaus plūdrumo modelius arba kitaip „suspendingus“.
Nepradėsiu gilintis į visų minėtų vilioklių gamybines peripetijas ar plėstis pasakodamas jų atsiradimo istoriją, noriu pakalbėti tik apie vieną voblerių rūšį – skęstančiuosius. Bet apie tai vėliau, nes reikėtų dar šiek tiek praplėsti įžangą.
Kiekvienas spiningautojas, pažvelgęs į nusipirkto voblerio pakuotę, gali rasti užrašus, kur yra apibūdinta to modelio dydis, svoris, panirimo gylis ir plūdrumas. Pastaroji nuoroda būna dažniausiai sutrumpinta, tačiau nesunku susivokti, kad, raidė S atitinka žodžio „sinking“ sąvoką, F – reiškia „floating“, o SP – „suspending“.
Tai supranta ir pradedantysis žvejys, tačiau jis gerokai didesnį dėmesį skiria masalo panirimo gyliui. Nuostata maždaug tokia: jei užrašas ant voblerio dėžutės teigia, kad tas modelis ners, pavyzdžiui, į 1,5 m gelmę, tai faktas, kad traukiamas nuolatos plauks būtent tokiame gylyje.
Ir taip, ir ne, kadangi „užkoduotos“ ribos vobleris laikysis tik tada, kuomet bus vedamas atitinkamu greičiu. Tiesą sakant, koks masalo traukimo greitis turėtų būti, niekur nenurodoma. Nors net jei ir rastume panašią nuorodą, vargu ar galėtume tai nustatyti tiesiog sukdami ritę.
Todėl iš čia „išsirutulioja“ ir kitas faktas – kuomet plaukiantįjį voblerį vesime pernelyg lėtai, jis plauks paniręs mažiau nei privalėtų, o pauzės metu apskritai pakils į viršų. Skęstantysis priešingai – lėtai traukiamas gali plaukti giliau nei nurodyta, sustabdytas – nuskęs. Neutralaus plūdrumo vobleris, kuomet jį vesime labai lėtai, veikiau nenunirs iki atitinkamos ribos, o nustojus vynioti valą, grims tik iki tam tikro gylio, kuris, beje, atitinka jo apibrėžtą panirimo ribą.
Vėlgi kalbu apibendrintai, nes niuansų yra begalė, juolab žadėjau pasakoti tik apie skęstančiuosius modelius.
Ne vien minnow puikiai vilioja žuvis sraunumose
Kuo dar ypatingi skęstantieji vobleriai? Turbūt tuo, kad jie yra patys sunkiausi ir šiuos modelius galima toliausiai nusviesti. Taip pat jie giliausiai nyra ir yra stabiliausi greitoje tėkmėje. Dabar turiu omenyje tos pačios serijos voblerius, jei jie būtų dar ir plaukiantieji arba neutralaus plūdrumo. Regis, tokie viliokliai turi vien teigiamus privalumus, bet pradedančiųjų spiningautojų masalinėse jų rastume turbūt mažiausiai. Gal buvo ir daugiau, tačiau dalis jų jau guli upės dugne.
Kaip supratote, bėda ta, jog skęstančiuosius voblerius gana sudėtinga traukti, nes jie greičiau „pagauna“ dugną, o ne žuvį, ir nepatyrusiam žvejui tai sukelia nemenką problemą, kuri atsiliepia dar ir finansiškai. Tai yra faktas kaip blynas, pats tą esu patyręs anksčiau, nors neišvengiu ir dabar. Sakysite: na, jau – pusė amžiaus žvejybinio stažo, o nemoka dorai vesti voblerių...
Taip, nemoku, nes kiekvieną naują modelį tenka bandyti vis iš naujo ir iš naujo, kol perpranti jo animaciją, skendimo greitį, todėl ir nutrauki ne vieną masalą. Nepaisant to, skęstančiuosius voblerius mėgstu, naudoju labai dažnai. Jie, mano nuomone, turi galbūt netgi daugiau privalumų nei tos pačios serijos plaukiantieji ar neutralaus plūdrumo modeliai. Veikiausiai vienintelis skęstančiųjų minusas – jie ne taip išraiškingai dirba, kaip tos pačios serijos plaukiantieji ir (ar) neutralaus plūdrumo modeliai. Tačiau ne visada plėšrūnės ir nori labai aktyviai virpančių, o be to juk galima masalą priversti įvairiai judėti savo rankų ir galvos pagalba.
Kai kuriuos šių voblerių privalumus jau minėjau, o būtent – galimybę toliau nusviesti ir didesnį stabilumą tėkmėje. Tiesa, antrojo faktoriaus negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi daug kas priklausys nuo modelio formos. Greitoje tėkmėje dažniausiai naudojami minnow modeliai salačių, migruojančių lašišažuvių gaudymui ir crank, kuriais viliojami šapalai. Faktiškai tai yra visiškai nepanašių tipų modeliai ir žūklė jais taip pat skiriasi iš esmės.
Įvairesni, nors ir mažų gabaritų „sroviniai“ skęstantieji modeliai taikomi spiningaujant nedidelėse upėse, kuomet tikimasi upėtakių. Tuomet geri būna ir shad arba tarpinio tarp minnow ir shad, „grynakraujai“ shad skęstantieji modeliai. Taip pat tokie masalai, bet jau žymiai didesni ir giliau neriantys, yra tradiciniai gundant lašišas bei šlakius.
Nors aš nevengiu jais spiningauti ir didelėse upėse salačius, stambius šapalus ar meknes, pakliūva ir didesnių ešerių. Pernai įsitikinau, kad gerai išsilaikantys tėkmėje, bene populiariausi pas mus (kalbu apie dydį) 7 cm ar ir vos didesni shad tipo modeliai – puikus masalas srovėje faktiškai visoms plėšrūnėms.
Aišku, minnow tipas yra tarsi skirtas žūklei tokiomis sąlygomis, kai upės vanduo bėga greitai arba ir labai greitai, o kai kurie shad virsta ant šono greičiau patraukus. Bet čia jau reikėtų kalbėti apie konkrečius masalus.
Bet ir vėl – stiprioje tėkmėje nederėtų užsiciklinti tik ties salačių ar šapalų gaudymu, kadangi, sušilus vandeniui, sraunumose, galima sugundyti faktiškai bet kokios rūšies plėšrias žuvis: lydekas, šamus ir gana dažnai sterkus. Pastarieji kartais tarytum pakeičia salačius ir kai kuriose srauniose rėvose, medžioja vos metro gylyje. Bent jau taip būna Nemune, Neryje vasaros vakarais. Tuomet netgi sunku suprasti, kokios rūšies plėšrūnai čia maitinasi. Meti voblerį tikėdamasis salačio, o užkimba lydeka arba sterkas.
Ne kiekvienas skęstantis skęsta vienodai
Nereikia galvoti, kad rėva yra vientisas greitas vandens srautas tam tikroje upės vietoje. Netgi čia vanduo kai kur bėga greičiau, o kai kur lėčiau, sūkuriuoja, tėkmė skyla į įvairių krypčių sroves, kai kur net užsisuka priešinga upės kryptimi. Žinoma, ne taip, kad apimtų didelį plotą, tačiau, pasikartosiu, nedideliuose rėvos ploteliuose taip nutinka, kuomet į dugne yra pagilėjimais ar iškilimai, vanduo atsimuša į paskendusius ar plika akimi regimus didelius akmenis. Beje, už akmens gali susidaryti ir visiškai stovinčio vandens lopinys, kur bus puiki vieta tupėti lydekai, šapalui, meknei.
Štai čia skęstantieji vobleriai ir būna nepakeičiami, kadangi reikia ne tik taikliai, o kartais dar ir toli užmesti, tačiau privalu greitai nuskandinti masalą į atitinkamą gylį, kad vos pradėjus traukti jis jau būtų tam tikrame vandens sluoksnyje. Aišku, kuomet spiningauji rėvose, kur gelmė yra menka, su horizonto pokyčiais daug nepavarijuosi, čia jau po kelių sekundžių pauzės nuo to momento, kai masalas tekštelėjo į vandenį, gali jį palikti tarp akmenų.
Visgi net ir sąlyginai nedideliame gylyje voblerio traukimas skirtingame horizonte gali atnešti ir skirtinus rezultatus – ne tas pats, vesi masalą palei pat dugną, vidury vandens ar kone pačiu paviršiumi. Žvejui tik atrodo, kad vos pusantro metro siekiančiame gylyje plėšrūnė pamatys ir puls voblerį, kad ir kokiame vandens sluoksnyje jį betrauktum. Taip gal ir būtų ramesniame vandenyje, tačiau greitoje tėkmėje vanduo raibuliuoja ir, tarkim, prigludusi prie dugno lydeka, jei ji yra vangesnė, nebūtinai susigundys aukštai virš jos greitai plaukiančia „žuvele“. Bet ji mielai pagriebs tą „žuvelę“, kuomet pastaroji „leisgyvė“ grimzta į dugną.
Aš, suprantama, hiperbolizuoju, kalbu perkeltine prasme turėdamas omenyje, kad pauzės metu skęstantis vobleris primins plėšrūnei būtent tokią auką. Juk nusilpusi, sužeista žuvis iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti pusiausvyrą ir skęsta pakėlusi galvą. Dauguma šiuolaikinių skęstančiųjų voblerių sukonstruoti būtent taip – didesnis jų svoris yra uodeginėje dalyje, dėl to šiuos vilioklius toli galima užmesti, o jie grimzta panašiai kaip ir toji žuvelė. Beje, skęsdami jie dar ir virpa, todėl nenuostabu, kad kitąsyk kibimo sulauki dar nepradėjęs sukti ritės.
Tačiau yra ir tokių, kuriuose svorio centras vandenyje labai greitai išsilygina, todėl pastarieji modeliai link dugno artėja tolygiai visa savo plokštuma. Kuomet gaudai aktyviai besimaitinančias plėšrūnes arba tas, kurios medžioja grobį vidury vandens arčiau paviršiaus – geriau bus pastarieji modeliai. Jei bandai pataikyti „į dešimtuką“ ir kone po nosimi pakišti grobuonei masalą – tada labiau tiks pirmieji.
Skęstantieji vobleriai turi ir skirtingą skendimo greitį, kuris, beje, gali ir nepriklausyti nuo jų masės bei dydžio santykio. Tai lemia jų konstrukcija, kūno forma. Ne ant visų modelių, bet ant kai kurių galima rasti žymenis SS – tai reikštų „slow sinking“ arba lėtai skęstantis, FS – „fast sinking“ arba greitai skęstantis, ir netgi MS – „moderate sinking“ arba skęstantis vidutiniu greičiu. Poros metrų gylyje, juolab srovėje, vargu ar suprasi, kad vobleris skęsta „vidutiniškai“, bet SS ir FS masalai net ir tokioje gelmėje tarpusavyje tikrai skirsis.
Kadangi nemėgstu įterpti į jau parašytą tekstą minčių, tenka grįžti prie to, apie ką kalbėjau anksčiau. O kalbėjau, kad spiningautojai, kol neperpranta naujų, dar nebandytų skęstančiųjų modelių savybių, dalį tų masalų paprasčiausiai nutraukia, naujokai tokios bėdos neišvengia praktiškai niekada. Kaip reikėtų vesti voblerį, kad jis neužsikabintų už dugno akmenų, paskendusių medžio šakų ir kitų kliuvinių?
Atvirai kalbant, tokių dalykų niekas niekada nepaaiškins, nes spiningautojas tiesiog turi jausti masalo darbą, reaguoti į kiekvieną jo virptelėjimą, stuktelėjimą į akmenis ir panašiai. Tai greičiau perpranta žvejai, kurie turi ilgalaikę spiningavimo praktiką ir žuvauja su gerai suderinta, jautria įranga.
Kalbėjau, kad su skęstančiaisiais vobleriais galima žaisti įvairiau. Taip, darsyk patvirtinu tuos žodžius, bet apie tokių masalų animavimą parašysiu kitą straipsnį. Nors nebūtinai rytoj ar poryt...
Romualdas Žilinskas
