Viskam savas laikas
Kažkada buvau užkietėjęs natūraliai dažytų voblerių šalininkas, nemėgau ryškių guminukų ir juo labiau veidrodiniu spindesiu tviskančių blizgių. Tačiau vėliau ne kartą įsitikinau, kad mano vargu ar kuo pagrįstas požiūris buvo kaltas dėl to, jog iš žūklės grįždavau nukabinęs nosį. Todėl pastaruoju metu stengiuosi prisiversti spiningauti vadovaudamasis ne jausmais, o blaiviu protu, loginėmis išvadomis, kas, kaip pastebėjau, turi vien teigiamos įtakos žvejybos rezultatams.
Esu užsispyręs lyg ožys ir kol pats neišbandau vieno ar kito masalo, vieno ar kito spalvinio varianto, tol negaliu tvirtinti, kad tas vilioklis yra kibus. Net jei kolega prie mano akių juo ištraukia kelias lydekas ar sterkus, man tai dar joks įrodymas. Galbūt svarbus buvo ne vilioklis, gal tai žvejo sugebėjimas jį pateikti taip, kad plėšrūnai negalėjo atsispirti. Be to, juk labai įmanoma, kad jam paprasčiausiai nusišypsojo fortūna – žūklėje tai nėra retenybė.
Deja, tokiais atvejais neretai koją pakiša ir išankstinė nuostata. Bet juk žmogiška – sunku „perlipti per save“ net tuomet, kai bandai išgirtąjį masalą, nes visada surandi priežastį, dėl ko tas vilioklis nėra toks kibus, kokiu jį „nupiešė“ kiti žvejai.
Dabar jau net tiksliai nepasakysiu, kodėl man nepatiko ryškios masalų spalvos, juk tam tikromis žvejybos sąlygomis jos išties gali būti vienintelės, kurios patrauks plėšrūnių dėmesį. Mane visokios „citrinos“, alyvų spalvos ar ryškiai išmarginti viliokliai nuteikdavo ne kaip, o tai jau yra psichologinis veiksnys – jei netiki, tai vargu ar ką nors gero pagausi. Gal todėl spiningaudamas ryškiai dažytais masalais rezultatais nusivildavau vėl ir vėl...
Išimtis būdavo gaudant šapalus, upėtakius arba meknes. Juk visai logiška, kad šios žuvys turėtų domėtis įvairiaspalviais viliokliais – vabzdžiai gali būti ryškūs. O kokių asociacijų sukels lydekai, tarkime, „ugninis tigras“?
Ne sykį skaičiau, jog plėšrūnės reaguoja į erzinančias spalvas, nes tai joms sukelia savotišką erzinantį impulsą, agresiją ir grobuonės vien todėl atakuoja masalą. Kad taip atsitiks prie lizdo tupinčiai lašišai arba šlakiui – tikiu, bet lydekai... Čia aš nemačiau logikos, toks teiginys man neatrodė įtikinamas.
Tiesa, reikėtų paminėti, kad šitas mano pasakojimas apie „grįžimą į praeitį“ nesusijęs su lašišų žūkle, tuomet jų paprasčiausiai nebuvo leidžiama gaudyti, todėl ir šių žuvų pastarasis straipsnis neliečia. Juolab, kad lašišos vadovaujasi kitais principais puldamos masalus. Šlakiai tam tikru metų laiku – taip pat, tačiau jų galima sužvejoti ne vien migracijos laikotarpiu. Bet grįžtu prie temos...
Sunkiai, lėtai po kurio laiko, kaip jau minėjau, savo nuostatas pakeičiau. Ir paaiškinimą, kodėl kartais labai ryškūs ir nieko bendro su aukomis neturintys viliokliai gali būti kibūs, radau.
Svarbu, mano nuomone, ne agresyviai nuteikiančios spalvos, jos tik mums nenatūraliai atrodo, o tai, kad tos spalvos būna... žuvims gerai matomos. Panagrinėkime atskiras žvynuotųjų rūšis ir tam tikras žūklės sąlygas.
Lydekos
Lydeka, lyginant su kitomis plėšrūnėmis, yra trumparegė. Ji labiau nei kitos grobuonės reaguoja į vandens vibraciją, kurią sukelia plaukianti auka ar aukos imitacija, ir tik galutinį („užtvirtinamąjį“) jos apsisprendimą atakai nulemia rega.
Beje, pastarasis jutiminis organas „išsijungia“ ar bent jau maksimaliai nusilpsta tamsoje, nes kiek teko naktimis vilioti (ir, beje, ne taip ir retai suvilioti) lydekas, didelio skirtumo kokios spalvos bus vobleris ar guminukas nejutau. Tiesa ta, kad tuomet šviesus bet kokios rūšies vilioklis išties geriau nei juodas ar rudas, bet tai tik tiek, nes esminio skirtumo tarp ryškiai geltono, šviesaus salotinio ar balto nepastebėjau.
Veikiausiai derėtų išskirti „fosforinius“ silikoninius guminukus. Bet ir vėl – tai gali būti labiau psichologinis aspektas pačiam žvejui, nes tokiu paros tiesiog dažniau šiuo masalu gaudoma. Spiningautojas mąsto maždaug taip: jei matau masalą aš, tai veikiausiai geriau matys ir žuvis. Gal taip, o gal ir ne...
Tačiau pavasarį, kai vanduo dar drumstas, ryškūs masalai iš tiesų turi racijos, kadangi dantytoji plėšrūnė juos pastebi didesniu atstumu. Panašiai būna po liūčių susidrumstus vandeniui, ypač jei dangus dar neišsigiedrijo. Ryškių spalvų viliokliai pasiteisina ir „žydinčiame“ vandenyje.
Bet niekaip negaliu paaiškinti fakto, jog tada labai neprastai lydekos kimba gaudant ryškiai žaliais masalais – žaliame fone žalias – keista... Lygiai tą patį pastebiu spiningaujant smarkiai vandens augalais prižėlusiuose vandenyse. Gal taip spalvintas masalas atrodo labai natūralus?
Panašiai nutinka ir spiningaujant žiemą. Tuo metų laiku kibiausi paprastai būna pieno baltumo (antri pagal paklausą „sidabro“) šonais vobleriai. Ir ne vien lydekos tada tokius masalus mielai čiumpa – praktiškai visos plėšrūnės. Po vandeniu, suprantama, sniego nėra, tačiau pakrantės visgi baltos.
Rudenį būna kelios savaitės, kuomet lydekos geriausiai reaguoja į ryškiaspalvius voblerius bei guminukus – tai atsitinka tada, kai vanduo dar galutinai neišskaidrėja, bet vandenžolės jau ima nykti ir vandens storymėje gausu pūvančių jų dalių. Stovinčiuose vandens telkiniuose šis reiškinys nelabai juntamas, tačiau upėmis plaukiantys augalų likučiai nuolat kabinasi už masalų ar valo.
Ešeriai ir sterkai
Ešerių žūklėje minėtomis sąlygomis taip pat praverčia ryškūs masalai, gal net labiau nei lydekoms, nes rainuotieji plėšrūnai ir šiaip jau linkę atakuoti nenatūraliai dažytus vilioklius. O taip yra todėl, kad jie iš prigimties itin godūs. Plaukiodami būryje ešeriai stengiasi būti pirmesni už savo gentainius prie masalo, nes jei nespėsi nutverti tu, tai ta proga netruks pasinaudoti šalia esantis.
Todėl netgi skaidriame vandenyje šie plėšrūnai gali labai neprastai kibti gaudant citrininiais ar oranžiniais, itin blizgiais masalais. O raudona ešeriams apskritai yra tartum širšėms medus – šita spalva veikiausiai jiems užkoduota genuose kaip pati skaniausia – tokia yra juk uodo trūklio lervų.
Kita vertus, ešeriai be galo smalsūs, tai išskirtinis šios žuvų rūšies charakterio bruožas. Todėl gali būti, kad ryškiai dažyto vilioklio jie net nesiruošia ryti, tačiau bent jau apžioti pabando. O kuo tai baigiasi, tikriausiai suprantat.
Bet kodėl tada jų „smalsumas“ labiausiai pasireiškia po neršto, kuomet vanduo yra dar drumstas? Kiek menu, pavasarį siūlyk ešeriams kuo ryškesnius, kontrastuojančių spalvų voblerius – pagausi garantuotai. Vasarą, beje, irgi būna tokių dienų. Bet rudeniop vėstant vandeniui raini plėšrūnai kažkodėl labiau pageidauja natūralesnių masalų atspalvių.
Vėlgi, sėdžiu ir mąstau: gal tai susiję ne vien su vandens temperatūra ar jo skaidrumu, nes rudeniop telkiniai išskaidrėją, tačiau dar ir su dominuojančiu tuo metu apšvietimu? Juk mūsų klimatas toks, kad antroje rudens pusėje paprastai įsivyrauja lietingi, apniukę orai, o įpusėjus pavasariui smarkiai padaugėja saulėtų dienų.
Veikiausiai derėtų viską sumuoti – tiek vandens skaidrumą, tiek apšvietimą, tiek paros laiką, tiek grunto, aplinkos (fono) spalvą ir kitus faktorius.
Pavyzdžiui, dideliame gylyje ypač esant prastam apšvietimui (smarkiai apniukę, ankstyvas rytas, jau temsta ir panašiai) daugelis spalvų dingsta – jos paprasčiausiai tampa kokio nors intensyvumo pilkomis. Bet plėšrūnės, įpratusios medžioti gelmėje, pagal tą intensyvumą gali identifikuoti spalvas. Galbūt ne taip, kaip mes suprantame, netiesiogiai, tačiau tam tikro ryškumo pilkumas žvynuotosioms tada atrodo pats patraukliausias. Ta prasme, kad žuvys pagal pilką toną skiria, kuri spalva bus kuri, neretai kibimui reikšmę turi net ir masalų atspalviai.
Tai ypač būdinga sterkams, kurie visai neprastai mato net ir tamsoje. Kad čia faktas, nereikia nė įrodinėti, nes sutemus gali puikiai šiuos grobuonis gundyti oranžiniai ar geltoni, bet bus visiškai ignoruojami rausvi ar balti masalai. Arba atvirkščiai. Dar įdomiau, kuomet sterkas naktį griebia blankiai oranžinį guminuką, tačiau tokios pačios spalvos ryškesnį masalą ignoruoja.
Salačiai
Salačiai tikriausiai yra patys akyliausi ir jiems įsiūlyti ryškų masalą itin sunku. Turiu omenyje dažytą kokia nors nenatūralia spalva. Labai retai, tačiau pasitaiko, kada šie plėšrūnai griebė vilioklį puldami aukšles veikiausiai tik iš inercijos – žvejui pasisekė užmesti masalą salačiui vos ne tiesiai į gerklę.
Tačiau čia ir vėl susiduriama su paradoksu – salačiai vasaros vakarais pakankamai dažnai gundosi ant „šaltibarščių“ spalvos emale dengtų vartiklių. Esu jų sužvejojęs ir ryškiais vobleriais. Nors tai jau galėčiau paaiškinti – šie grobuonys neatsisako vabzdžių.
Gal kas netiki, bet vaikystėje aš juos gaudydavau ant kabliuko pamovęs laumžirgius. O ir dabar (tarkim, pernai vasarą) vėlyvą vakarą, net sutemus joks stebuklas būdavo suvilioti salatį mažu salotine ar ryškiai geltona spalva dažytu paviršiumi plaukiančiu šapalams skirtu crank vobleriu, kuris niekaip nesiderina su tipiniu salačiams skirtu masalu. Ir tokius vilioklius jie kartais čiumpa net saulėtą vidurdienį.
Bet kitąsyk tie patys salačiai demonstruoja tiesiog neįtikėtiną išrankumą – jie daug geriau kimba gaudant labai spindinčiomis balto metalo blizgėmis arba mieliau čiumpa tamsinto sidabro, vario, geltono metalo spalvos vartikles. Apšvietimas, kuomet šiems plėšrūnams saulėtą dieną labiau patinka tamsesnė, apniukusią – šviesesnio metalo blizgė, būna jau nesvarbus.
Gegužės pabaigoje net ir giedriausią dieną, jei vanduo dar drumstas, geresnių rezultatų galima pasiekti gaudant itin spindinčiomis vartiklėmis. Tada jiems gerai net ir minėti netipiniai shad ar net crank ryškūs vobleriai. Bet rudenį, atvėsus ir išskaidrėjus vandeniui, salačiai rezultatyviau žvejojami „apmusijusiomis“ varinėmis blizgėmis ir natūraliai, t. y. balsvais, pilkšvais šonais bei tamsiomis nugaromis, dažytais vobleriais.
Labai greitoje nevienalytėje tėkmėje, putojančiose rėvose salačiams vos ne visą atviro vandens sezoną labiau patiks cinkuotos, nikeliuotos ar kitaip paryškintos blizgės, „sidabriniais“ šonais vobleriai, kadangi vanduo čia raibuliuoja, laužia krintančią šviesą, blyksi. Panašiai nutinka juos viliojant ir vasaros naktimis.
Tiesa, salačiai smarkiai nukritus vandens temperatūrai atsitraukia nuo seklumų ir greitų rėvų, bet taip atsitinka tik vėlų rudenį.
Trumpiau tariant, viskam savas laikas. Čia aš taip galvoju žiemos vakarą rašydamas šį straipsnį ir per „pertrauką“ dažydamas voblerius. Pernai atradau labai gerų „salatinių“ modelių seriją, nusipirkau jų daugiau nei yra firminėje spalvinėje paletėje ir dabar bandau „fantazuoti“ – dalį masalų dažau netipinėmis salačiams spalvomis. Šįmet pažiūrėsiu kiek ir kokios tai turės įtakos šių žuvų kibimui...
Romualdas Žilinskas