Vidurvasario karšiai. Žūklės taktika ir kibimo tvarkaraštis
Nors ši vasara kol kas ne tokia tvanki, kaip pernykštė ar užpernykštė, tačiau visi žvejai sutiks, kad vidurvasarį sunku ir žvejui, ir žuviai. Pirmasis mažai pagauna, nes, kaip žinoma, žvynuotosios tokiu metų laiku būna ypač vangios. Sakoma, jog liepa – itin prastas žūklei mėnuo. Kita vertus...
Gal ne toks ir nevykęs metas, veikiau meškeriotojai pasirenka ne visai tinkamas žvejybai vietas arba gaudo žuvis ne tuo paros laiku. Žvynuotosios vidurvasarį iš tiesų būna apatiškos, bet visiškos dietos nesilaiko, paprasčiausiai maitinasi kiek kitokiu ritmu. Be abejonės, dažniausiai vakarėjant, naktį ir anksti ryte. Juk ne veltui liaudies patarlė sako, kad ankstyva varnelė snapą rakinėja, o vėlyva – akis krapštinėja, ją, suprantama, taikau žūklautojams.
Tik nepradėkite niurzgėti
Nors spiningautojų liepa irgi dažniausiai nedžiugina, bet jiems kas: jei nekimba, tai bent jau paupiais, paežerėmis pasivaikšto, valtele paplaukioja ir jokių nuostolių – rytoj ir vėl galima laimę bandyti. Gal nutraukia vieną kitą brangesnį masalą, tačiau tai juk užgyvenamas dalykas, nusipirks kitą tokį patį.
Prasčiau sėslų meškeriojimą mėgstantiems plūdininkams, kurie net susirietę šilumos ir giedros perteklių keiksnoja: pačirška kėdėje ant saulės lyg kotletai keptuvėje, suverčia į vandenį kibirą jauko, masalus karštyje taip sušutina, kad juos tenka išmesti, ir kitai žūklei ruošdamiesi vėl sugaišta mažiausiai pusdienį. Jei kokią dėkingesnę dieną ir pagauna ką nors, tai būna dažniausiai išvargtas ir dėmesio nevertas laimikis: aukšlių sauja, keletas smulkių kuojų, plakių porelė ar koks nupiepęs šapaliokas.
O kur dingo didžiosios žuvys, kur, tarkime, karšiai dydžio sulig ližėmis prapuolė? Juk norisi namo grįžti pakelta galva, kad kolegų akys iš pavydo blizgėtų, kad kaimynė žmonai ne užuominomis apie „kažin kur“ išvažiuojantį vyrą kalbėtų, o kaip ir seniau su giliu atodūsiu vis pridurtų: „Tavasis tai nors šviežios žuvies parneša...“
Parneša ar neparneša, čia kiekvieno meškeriotojo asmeninis reikalas, gal jis sužvejotas žuvis paleidžia, gal ir pasiima, aš dabar kalbu visai ne apie tai. Noriu pasakyti, kad nereikia niurzgėti ar verkšlenti. Nuo to žuvys geriau kibti nepradės, o sau ir namiškiams tik dar labiau nuotaiką sugadinsite.
Pabandykime išsiaiškinti, kur tie karšiai per karščius slepiasi ir kaip juos galima suvilioti. Bent jau man liepa beveik kasmet padovanoja visai nemenką šių žuvų laimikį. Gal jus nustebins, bet ypač – jei ji karšta, sausa, o vanduo upėse ir ežeruose ženkliai nukritęs ir šiltas. Mūsų platumose tai normalu, todėl žvynuotosios prisitaiko prie saulėtų, tvankių dienų. Nors žuvys ir keičia savo ankstyvesnę dienotvarkę, bet ji bent kurį laiką išlieka pakankamai pastovi, o šis faktas yra nemažas pliusas žvejams.
Blogiau, kuomet liepa ir rugpjūčio pradžioje pasitaiko vėsūs ir lietingi orai. Tada surasti karpines žuvis bei atspėti jų aktyvumą iš tiesų sudėtinga.
Neskubant, apgalvojant
Į karšių žūklę nusistovėjus karštiems bei saulėtiems orams reikia išsiruošti labai anksti. Liepos mėnesį dienos jau trumpėja, rugpjūtį tai ypač akivaizdu, bet vis tiek naktis palyginti dar neilga.
Paprastai prie vandens stengiuosi atsidurti net nepradėjus švisti. Kol susiruošiu meškerę, kol išsidėstau kuoliukus, kėdę, masalus ir jauką ant kranto, žiūrėk, jau ir pusvalandis praeina. Nemėgstu ruoštis paskubomis. Jei dar pernelyg tamsu, geriau truputį pasėdžiu, apmąstau artėjančią žūklę, kavos iš termoso pagurkšnoju.
Jauką į vandenį beriu vos atėjęs. Žinoma, jei tik vieta pažįstama. Jei ne – galbūt dar neverta, pirmiau pasižiūriu, kaip mano plūdė vandenyje stovi. Jei gaudau upėje, tuomet net ir žinomoje vietoje gylis bei srovė per trumpą laiką gali būti pakitę. Kaip žinia, Nemunas, Neries ir Nevėžio žemupiai šiuo atžvilgiu niekada nenuspėjami. Tad galbūt verta prievilą mesti toliau ar arčiau – nebūtinai ten, kur žvejojau prieš kelias dienas.
Kai pagaunu pirmąją žuvį, tada dažniausiai ir nusprendžiu, kur link reikia sviesti jauko rutulius. Gal nelabai tokią taktiką pagirtų žvejai sportininkai, bet aš turiu savas teorijas. Tiesa, viena jų sako, jog tos pirmos žuvies gali ir nesulaukti. Jei nesulauksi pirmos, tuomet nebus ir sekančių. Retas, tačiau visai įmanomas variantas.
Karšiai vasaros viduryje pradeda kibti labai anksti. Dažnai ramiomis naktimis jie masalus ragauja nuo vėlaus vakaro be pertraukos. Ryte, jei tik įmanoma ant kabliuko užnerti vilioklį, jau galima tikėtis pirmojo kibimo. Siūlau pabandyti ir dar anksčiau, jei jau atvykote prie žūklavietės, tik pasiimkite žibintuvėlį, manau, kad nepralošite.
Ne visada, bet ir neretai pirmasis laimikis būna tą dieną viena iš didžiausių, o gal ir didžiausia žuvis. Tykų ankstyvą rytą traukiamas svarus plačiašonis karšis veikiausiai kuriam laikui išbaido atsargius stambiausius savo gentainius, gal todėl po to ilgesnį laiką masalu gundosi smulkesnės tos rūšies žuvys.
Galimas dalykas, kad pirmas didelis karšis pakliuvo lyg aklai vištai grūdas, vėliau užkibę stambesni buvo suvadinti į žūklavietę įbėrus jauko. Galbūt ir taip, bet tuomet tas „grūdas“ irgi ne visai atsitiktinis, reiškia, kad žūklavietė pasirinkta teisingai, jaukas ir masalas žuvims tiko.
Įdomu, jog prietemoje karšis plūdę kartais skandina sau nebūdingu stiliumi, tačiau jei ir paguldo ant vandens, tai vėliau labai narsiai ją nardina. Kuo darosi šviesiau, tuo atsargiau ima kibti netgi neūžaugos karšiokai. Pastarieji kartais mėgsta erzinti žvejį plūdę guldydami ir vėl pastatydami, bet iki antrosios kibimo fazės, t. y. jos nardinimo arba traukimo į šoną, taip ir nesugeba prisiruošti.
Veikiausiai supratote, kad turiu omenyje žvejybą su waggler plūde. Nors kitąsyk panašūs žuvų „išsidirbinėjimai“ galimi ir meškeriojant įprastine – daug kas priklauso nuo sistemėlės, vandens telkinio tipo.
Jei žuvys šitaip elgiasi, pakirsti reikia tuo metu, kai plūdė atsigula. Gaudant karšius dar gerai neprašvitus arba jau beveik sutemus, labai dažnai masalą toje vietoje ima ryti plakiai. Pastarieji, o ypač smulkūs, be galo įkyrūs tamsoje ir kartais meškeriojant naktį gali sugadinti visą žūklę. Bet dabar kalbu apie ankstyvą rytą, kol dar neprašvito, kuomet būna tik įžanga prieš būsimą žūklę...
Jei imtume žiūrėti į laikrodį...
Taigi jei imtume žiūrėti į laikrodį, karšius liepą patarčiau pradėti žvejoti maždaug nuo 4 valandos ryto. Rugpjūčio pradžioje, kuri, beje, Lietuvoje dažnai būna itin karšta, tas laikas „pasislenka“ valanda į priekį.
Kimba karšiai tartum bangomis: ištrauki kelis, tada pusvalandį ar valandą gali būti ramu. Kiek ilgiau masalus šios žuvys ragauja anksti ryte, vėliau kylant saulei tie tušti laiko tarpai tik ilgėja. Vis dėlto karšiai, kitaip nei plakiai ar kuojos, tinkamoje vietoje, o jeigu dar pabėrus tinkamo jauko, gali vilioklį griebti ir beveik prieš pietus.
Meškeriodamas šias žuvis niekada neskubu vynioti meškerės net tada, kuomet karšiai nustojo visiškai domėtis masalu daugiau nei porą valandų ir artėja popietė. Dažniausiai neapsirinku.
Nežinau, kodėl taip yra, bet maždaug apie 11–12 valandą vis pasiseka suvilioti labai stambių egzempliorių. Nedaug, vieną, du ar labai retai ir tris, tačiau netgi nepriklausomai nuo vandens telkinio tipo, taip atsitikti gali ir upėje, ir ežere, ir tvenkinyje. Beje, stovinčiame vandenyje netgi dažniau.
Po pietų, dabar turiu galvoje „vakarinę“ žūklę, scenarijus jau kitoks. Jei tą dieną pradeda temti apie 22 valandą, tuomet karšiai ima domėtis masalu maždaug apie 17–18 valandą, kuomet temsta apie 21 valandą – plačiašoniai suaktyvėja tarp 16 ir 17 valandos.
Tačiau bet kokiu atveju ant kranto būnu jau valandą ar dvi iki kibimo pradžios. Žinau, jog menkas malonumas sėdėti saulėje be darbo, bet geriau jauką įberti į vandenį iki prasidedant toms akimirkoms, dėl kurių čia atėjome. Juk vis tiek didžiąją dalį prievilo reikia sumesti iš karto, vėliau teks jaukinti tik papildomai. Tegul įvairi smulkmė pakramto ir įsitikina, kad į vandenį sumestas jaukas skirtas ne jos gerklei.
Kita vertus, prievilo rutuliai vandenin krinta garsiai, tai ar verta juos dažnai svaidyti tada, kai ims kibti. Daugumoje vandens telkinių tas garsas gal ir nebaidys karšių, bet niekada negali būti tikras.
Iš pradžių veikiausiai užkibs smulkesni karšiai. Jie drąsesni, anksčiau pradeda maitintis. Didieji atplauks vėliau, veikiausiai apie 19–20 valandą. O didžiausia tikimybė pričiupti tos dienos stambiausiąjį laimikį tada, kai saulė užlenda už medžių, bet dar tebėra šviesu.
Jei kibti liovėsi, vis tiek nerekomenduočiau eiti namo – dar verta, jei tik įžiūrėsite plūdę, kokią valandą pasėdėti prietemoje. Net jei nesiruošiate žuvauti per naktį. Mat tik sutemus po vandeniu staiga pakinta apšvietimas ir žuvys kurį laiką turi prie to prisitaikyti.
Atkreipkite dėmesį, kad ryte atsitinka panašiai. Brėkšta pamažu ir staiga blyksteli saulė. Po tokio šviesos pliūpsnio maždaug pusvalandžiui žuvys aprimsta ir po to vėl pradeda kibti.
Tad dar pasėdėkite ant kranto, gal karšiai ir dar puls guldyti ir nardinti jūsų plūdę. Nors gal ir neverta to daryti, nes po to įsijausite žvejybą ir pasiliksite neplanuotai nakčiai...
Kaip meškerioti karšius tamsiuoju paros metu esu rašęs ne vieną straipsnį, jie yra Salmo internetinės parduotuvės svetainėje. O šito rašinio tęsinį skaitykite kitą dieną.
Romualdas Žilinskas
