Velykinės kuojos arba pagiriamasis žodis Boland jaukui
Visada geriausiai rašyti straipsnius kitą dieną po žūklės. Vykusi toji žvejyba ar ne, bet rašiniai tuomet gaunasi išsamiausi ir nesumeluoti, kadangi praėjus kuriam laikui ir gerai išsimiegojęs gali įvertinti viską realiai, o ne pagautas vis dar neatlėgusios žvejybinės „bangos“, pasverti tai, kuo žadi pasidalinti su skaitytoju.
Velykų šventės mano platumose, o tai reiškia, kad Vidurio Lietuvoje, paprastai sutampa su žiobrių gaudymo sezono pradžia arba meškeriotojai vis dar tebelaukia tos kitos šventės, kuri turi tuoj, tuoj prasidėti.
Šįmet yra antrasis variantas, kadangi staiga sušilęs kovas vėl atvėso. Maždaug iki to mėnesio trečios savaitės Nemuno, Neries, Nevėžio žvejai labai sėkmingai traukė stambias kuojas, pasitaikydavo karšių, Nemune pakliūdavo neprastų meknių.
Bet atšalęs oras, mėnulio fazių kaita pakoregavo žūklę ir neprastai kibusios žuvys labai nenoriai ėmė ragauti masalus. Suprantama, kad į orų permainas sureagavo ir visų laukiami žiobriai, tad jų laimikiais aplinkiniai žvejai pasigirti negali.
Žuvavęs, beje, nesėkmingai, tris dienas iš eilės, nutariau padaryti pertrauką ir pakeisti žvejybos taktiką. Lig tol vis laimę mėginau dugninėmis, bet, kaip sakiau, „užsirišo“ ir tik dykai leidau laiką ant Nemuno arba Neries kranto. Na, gal ne visai tuščiai, bet, lyginant su tuo kas buvo, tai – tik žvejybiniai „trupiniai“. Reikia bandyti plūdinę...
Tiesą sakant, šįmet bene mažiausiai ja ir meškeriojau, nes vis dugninė arba spiningas būdavo mano žūklės įrankiai. Plūdine meškere gaudžiau vos tris kartus, o tai – išties menkas skaičius, žinant, jog dabar pavasaris. Kita vertus, yra ir svari priežastis – aplinkinių upių vandens lygis labai aukštas, plūdinė įranga tokiomis sąlygomis ne pats geriausias pasirinkimas.
Nežinau, ar čia Dievulis švenčių proga pravaikė niūrius debesis, ar tiesiog sutapimas, tačiau prieš pat Velykas nugrumėjo griaustinis, ėmė giedrėti ir atšilo, nors vėjo kryptis vis dar išliko labiau rytinė nei vakarinė. Tokia ne pati geriausia žūklei.
Na, bet juk oras plačiąja prasme keitėsi, todėl bedažydamas, o vėliau bedaužydamas velykinius kiaušinius, nutariau, kad antroji švenčių diena bus skirta žūklei plūdine.
Per šventes žūklės parduotuvės nedirba
Turėjau dar prieš mėnesį įsigijęs įvairaus lenkiško Boland jauko, todėl bus gera proga išbandyti ir jį. Sudėtingiau tik apsispręsti, kokią pasirinksiu žūklavietę, nes vanduo vis dar aukštas, negana to, Neryje jis nuolat tai kilo, tai leidosi. Veikiausiai tai baltarusių „pokštai“, nes Lietuvoje didelių kritulių nebuvo.
Nemune, Nevėžio žemupyje tokie dalykai mums labiau įprasti – čia Kauno HE tai stabdo, tai atidaro savo turbinas, todėl ir šios upės tai greitėja, tai lėtėja, tai kyla, tai senka... Nemune ilgainiui žuvys įprato prie dažnų vandens lygio pokyčių, tačiau kitose upėse, jei tai vyksta ne nuolatos, žvynuotosios būna tarsi pasimetusios.
Velykų dienai baigiantis net nežinojau, kur lik eisiu meškerioti. Pasikviečiau draugėn bičiulį Sergejų, nes jei jau testuoti jauką – tai visapusiškai, dviese bus matyti išsamesni rezultatai. Beje, bičiulis net nežadėjo keisti įrangos, žvejos dugnine, tad – juo labiau... Visgi nusprendėme nevažiuoti nei į Nemuną, nei į Nevėžį, pakaks vietoj tekančios Neries plotų, kadangi po pietų Sergejus turėjo kitų planų.
Tiesa, iškilo šiokių tokių problemų ruošiant jauką. Prievilo turėjau į valias, bet kitų sudėtinių dalių iš anksto nepasiruošiau. O čia dar šventės, tad žūklės parduotuvės nedirba, teks apsiriboti tuo, kas yra namuose. Paprastai jauką gaminuosi iš vakaro, nemėgstu „terliotis“ tuo metu, kai yra geriausios žūklės valandos – juk meškerioti ateini paprastai anksti ryte.
Iš gana didelio Boland asortimento pasirinkau Boland Pop Roach Black 1 kg pakuotę. Tiksliau – dvi pakuotes, nes žuvausime juk dviese. Tokio kiekio prievilo pusdieniui pavasarį turėtų užtekti. Turėjau ir Boland Pop Roach Coriandier 1 kg, tačiau, mano galva, šitas prievilas specifinis, labiau iškvėpintas, ir nors kalendra labai patinka kuojoms, bet taip bus vėliau, kai vanduo daugiau sušils.
O dabar labiau tiks paprastesnis jaukas. Be to jis yra juodas, tad nereikės berti juodžemio ar tamsaus molio, nes juk vis tiek bandysime vilioti kuojas ten, kur yra šiek tiek dumblo – prievilas mažiau išsiskirs dugno fone.
Tiesa, bemaišant sudėtines dalis jauko spalva vis tiek pakito, jis tapo šviesesnis, su rudu atspalviu, nes įbėriau dar kelias saujas džiūvėsių, o lipnumą pagerinau savo daugsyk išbandytu priedu – verdančiu vandeniu apšutinta kukurūzų koše. Įmaišiau ir porciją „matilių“ bei senų, jau pradėjusių virsti lėliukėmis „dzikų“.
Gal pernelyg sotus jaukas pavasariui, na, bet surizikuosiu. Tiek džiūvėsėlių, tiek susmulkintų kukurūzų galima rasti žūklės parduotuvėse, būtų pigiau, bet, kaip sakiau, buvau priverstas tenkintis tuo, ką turėjau po ranka.
Tirštas rūkas – geras kibimas
Rytas nuteikė optimistiškai – temperatūra kokie 8–9 ° vos švintant, tirštas rūkas, praktiškai jokio vėjo. Sodri migla paprastai pranašauja kylantį atmosferinį slėgį ir giedrą dieną. Kadangi išgiedrėję jau kelios paros, taip išeina, jog oras nesikeis – tai jau neblogai.
Dar vienas teigiamas dalykas – atėjus prie Neries matėsi, kad vanduo per naktį gerokai „pasėdo“. Šios upės specifika – žuvys pavasarį suaktyvėja senkant vandeniui. Nemune visada yra priešingai bet kuriuo metų laiku. Čia vasarą žvynuotosios geriau kimba pagal „nemuninį“ scenarijų, tačiau kovo, balandžio mėnesiais, vėlai rudenį būna kitaip.
Žūklavietės ilgai neieškojom, nes senkant vandeniui jų Neryje atsiranda daugiau. Pritūpėm didelėje įlankoje, kurią žinom kaip savo penkis pirštus. Aš galėsiu neskubiai plukdyti savo plūdę išilgai įlankos iki pat grįžtamosios srovės posūkio, kuri susidaro pagrindinei tėkmei maždaug 30 ° kampu atsimušus į įlankos kraštą. Sergejui bus patogu mesti dugninę ties grįžtamosios srovės galu, ten yra nedidelio ploto duobė – maždaug 0,5 m dugno pagilėjimas.
Užsimetėm meškeres, sėdim abu vos ne užpakalius suglaudę. Suprantama, prieš tai žuvis pajaukinom, likusį prievilo dalį vėliau rutuliais svaidėm bežuvaudami.
Nespėjom užmesti – abiem kimba. Faktas, kad žuvys tiesiog griebia masalus, nes į prievilą dar būtų per anksti reaguoti. Aš kertu – tuščia, apkramtytas tik slieko galas. Sergejus į krantą parsiplukdė stambią kuoją. Po penkių minučių man vėl kimba, vėl kirtau – vėl tuščia. Mano masalą žuvys ragauja dažniau, bet kokia nauda...
Reikėtų pasakyti, ką kabinam ant kabliukų. Abu kol kas bandom tik mėšlinius vidutinio dydžio sliekus. Bičiulis ant didesnio kabliuko jų veria du, o aš ant mažesnio kabliuko maunu vieną. Keisčiausia, kad jis pakerta žuvį, o aš – ne.
Kuomet šalia stambių kuojų Sergejus išsitraukė ir vieną kelis sykius mažesnę, supratau, kur šuo pakastas. Didesnės žuvys nori ir stambesnio masalo, o mažesniosios kuojos tampo už slieko galo, va, tik viena smulki kažkodėl sugebėjo susigrūsti į gerklę du kirminus.
Todėl pakeičiau kabliuką į didesnį – Gamakatsu LS- 2120F Nr. 6 ir dabar jau aš kabinau du sliekus, ieškojau dėžutėje netgi riebesnių kirminų. Reikalai pajudėjo teigiama linkme ir pakirsti žuvis sekėsi kur kas geriau.
O ir kibo stambesnės kuojos. Pasitaikė ir mažų, toks įspūdis, kad žuvys žūklavietėje buvo tik dviejų standartų: vienos – iki 100 g, o kitos – 300–400 g.
Jei jau užsiminiau apie įrangą, tai reikėtų pasakyti, kad tądien dar bandžiau ir naują monofilamentinį valą Preston Float Max 150 m. Gaudžiau 0,16 mm storio gija, kurią vyniojau ant neseniai įsigytos Okuma Ceymar XT Match ritės. Puiki ritė, esu labai patenkintas, juolab, kad ji turi atsarginį būgnelį, kas labai pravartus plūdininkui. Ant antrojo privyniojęs 0,16 mm gijos, jei staiga žuvys taptų vangesnės.
Rišau irgi Preston firmos jau pernai išmėgintą bei mano išgirtą Preston Accu Power 100 m monofilamentinį valą, t. y. tos gijos 0,16 mm diametro pavadėlį. Kaip matote, valo privyniota ritinėliuose po 100 m, gamintojai nurodę, kad ši gija skirta būtent pavadėliams, bet ją naudodavau ir kaip pagrindinę spiningaudamas mikromasalais. Nuo jau minėto Preston Float Max šis valas skiriasi plūdrumu ir spalva – yra vos pilkšvas, o Preston Accu Power – visiškai skaidrus.
Naudojau 3,0 g plūdrumo apversto lašo formos plūdę, sistemėlę rišau „grandinėlės“ principu. Nenoriu leistis į visas smulkmenas, tai įprasta sistemėlė apie kurią esu pasakojęs nesyk, yra mano rašiniuose ir jos pavyzdžiai.
Tiesą sakant, gerai, kad labai „nenuploninau“ valo ir pavadėlio, nes kai kurios kuojos kibo tikrai nemenkos. Ir aršiai besipriešinančios, nors masalą rijo, sakyčiau, gana atsargiai, tekdavo išlaukti pakirtimo momento.
Sergejus vieną net pasvėrė – 530 g. Gaila, kad buvo toks tirštas rūkas, kad rasojo fotoaparato objektyvas, ir sveriama žuvis, deja, liko „už kadro“. Bet ji yra ant bičiulio meškerės, jo rankose. O dėl svorio teks patikėti mano žodžiu.
Reziumė
Taip ir neperskaitėte „pagiriamojo žodžio“ Boland jaukui, rašau jį tik dabar. Prievilo poveikis išryškėjo vėliau, kuomet šalimais su plūdine įsitaisė irgi pažįstamas meškeriotojas.
Jei mudviem kuojos kibo tik su nedidelėmis pauzėmis, praktiškai stabiliai, tai atėjusiam ir netoliese įsitaisiusiam žvejui jos plūdę judino tik kaip kada. Ištraukia dvi arba tris žuvis ir po to pusvalandį ar valandą vien permetinėja masalą. O ir kibo meškeriotojui dažniausiai smulkios kuojos, pagavo vos porą stambesnių.
Aišku, galima visa tai „nurašyti“ skirtingoms žūklavietėms, tokio fakto niekada neatmesčiau. Tačiau ne šį kartą, kadangi norint galutinai įsitikinti jauko poveikiu, tenka skrosti laimikį. Namuose taip ir padariau. Ir pamačiau kai ką intriguojančio. Smulkios kuojos skrandžiuose neturėjo prievilo, tai reiškia, kad jos tiesiog kibo ir tiek.
O stambiųjų kuojų skilviai buvo prigrūsti Boland. Mes dar su Sergejumi stebėjomės, kad jos ne tik didelės, tačiau ir tokios storos. Taip, dauguma buvo neišneršusios, tačiau šis faktas netrukdė dar labiau pūstis pilvams nuo jauko.
Meškeriodami bandėme ir uodo trūklio bei musės lervas, nes galbūt tuo masalu susidomės pirmieji žiobriai. Bet jų kibimo taip ir nesulaukėme. Sulaukėme tik žinių iš šalimais gaudžiusio žvejo – dar užvakar jis buvo Dubysoje, ten žvejų daug, bet žiobrių – nė vieno.
Apie 9.30 val. rūkas ėmė sklaidytis, saulė vis labiau kaitinti ir kibimas silpo. Dar pažuvavom dvi ar tris valandas ir patraukėm namo...
Romualdas Žilinskas
