Velkiavimas su paternoster – sterkus mažais vobleriais
Paternoster arba šoninio pavadėlio sistemėlė yra bene labiausiai paplitusi sistemėlė, kadangi ją galimą naudoti žuvaujant praktiškai visais žūklės būdais. Šiame straipsnių cikle kalbėjau apie spiningavimą, o velkiavimas yra tarsi savotiška spiningavimo atmaina, tad šįsyk – apie paternoster pritaikymą gaudant plėšrūnes iš plaukiančios valties. Beje, kol dar didieji ežerai, tvenkiniai ir upės visiškai nepasidengė ledu, žvejyba velkiaujant su tokia sistemėle bus itin perspektyvi.
Tiesą sakant, naudodamas paternoster lygiai taip pat sėkmingai velkiaudavau visais metų laikais, nemačiau skirtumo vos nutirpus ledui ar per vasaros karščius. Tačiau dabar paternoster privalumas ypač išryškėja, kadangi ledas vėliausiai padengia didžiausius ir giliausius vandens telkinius, kur plėšrūnės lindi itin dideliame gylyje, o su šoninio pavadėlio sistemėle joms galima pasiūlyti praktiškai bet kokį masalą bet kokioje gelmėje.
Išimtys iš taisyklių
Paprastai velkiaujant šaltuoju ar netgi šalčiausiuoju metų periodu sterkai, lydekos gundomos giliai neriančiais vobleriais arba big bait serijos silikoniniais masalais, kurie maunami ant labai sunkių galvakablių. Bet kokiu atveju tai būna dideli viliokliai ir visai logiška, kadangi tuo metu galioja nerašyta taisyklė, kad plėšrūnės yra vangios, medžioja retai, tad linkusios neeikvoti energijos smulkmei.
Bet žūklė tuo ir įdomi, kad visada būna išimtys arba (ir) ne visas taisykles galima pritaikyti atskiroms žuvų rūšims.
Jei aš dabar pasakyčiau, kad gruodžio mėnesį per vieną dieną esu pagavęs Nemune tris šamus (išties tai buvo iki 7 kg šamukai), veikiausiai niekas nepatikėtų. Beje, jie buvo sugundyti ne pačiais didžiausiais masalais, o standartiniais 7 cm riperiais bežvejojant sterkus. Nieko aš neįtikinėju, bet žinau atvejų, kuomet ilgaūsius plėšrūnus bene savaitę laiko vieną žiemą Kauno mariose labai sėkmingai gaudė būtent velke 9–10 cm dydžio giliai neriančiais crank vobleriais. Taip pat pažįstu žvejų, kurie laukia būtent šio metų laiko, nes kasmet tikslingai vilioja šamus velkiaudami. Tiesa, jie šiuos plėšrūnus gaudo dideliais riperiais.
Dabar kalbėjau daugiau apie pirmąją išimtį, nes šamai, mūsų supratimu, o ir ichtiologų teigimu, aktyviausi šilčiausiuoju metų laiku, tad ištrauktas tokios rūšies grobuonis ant sniego atrodytų išties egzotiškai.
Antroji išimtis būtų sterkas, nes šis plėšrūnas visais metų laikais linkęs čiupti, palyginus su jo dydžiu, gana smulkų grobį. Na, taip, rekordiniai sterkai išties dažniausiai užkimba ant didesnių masalų, neatsisako jie ir itin didelių riperių, kai kurie žvejai ežeruose rezultatyviai šiais masalais vilioja trofėjinius blausiaakius plėšrūnus. Tačiau vandens telkiniuose, kur itin gausu menkaverčių žuvų, net ir tie stambiausieji sterkai labai dažnai kimba ant visai nedidelių guminukų arba voblerių.
Ir tuomet iškyla problema – kaip pasiūlyti sterkams mažą masalą dideliame gylyje. Tam ir reikalinga paternoster sistemėlė. Kita vertus, dabar velkiavimo mėgėjams žūklės parduotuvėse siūloma įvairiausių gramzdiklių, kai kurie jų, pasitelkus šiuolaikines technologijas, „surišti“ specialiomis programėlėmis su echolotais ar išmaniaisiais telefonais, žodžiu, artėjame iki to lygio, kuomet po vandeniu galėsime pamatyti ne tik kimbančią žuvį, tačiau žinosime kokios ji rūšies ir kokio svorio.
Kas pinigų neskaičiuoja, tas mielai perka šią įrangą ir laimikiais nesiskundžia bei kitiems pataria ją įsigyti. Aš taip pat tam pritariu. Bet, kaip sakiau, galima apsieiti ir be firminių užgilintojų. Taip patogu nebus, bet užtat daug paprasčiau.
Tačiau grįžkime prie sterkų, nes rašydamas apie paternoster pritaikymą velkiavime, orientuosiuosi būtent į šių žuvų gaudymą.
Pasiūlykim gelmėje sterkui mažą voblerį
Kaip ir sakiau, blausiaakiai plėšrūnai net ir vėlų rudenį arba žiemą neretai nori smulkesnių masalų. Kiek gaudau šias žuvis, pamačiau vieną dėsningumą – universalus masalas bet kokio dydžio sterkams yra maždaug 7–9 cm dydžio riperis arba minnow tipo vobleris. Aš netgi rinkčiausi iš nurodytų dydžių mažesnį. Bet jei velkiaučiau, sterkams siūlyčiau ne silikoninį masalą, o būtent voblerį.
Todėl žvejodamas Kauno mariose, kituose dideliuose stovinčio vandens telkiniuose iš plaukiančios valties, daug nesuku galvos ir konstruoju paternoster sistemėlę bei siūlau sterkams tuos sąlyginai mažus voblerius, kurių panirimo gylis paprastai nesiekia net pusantro metro. Idealiausias variantas – panyrantys 0,3–1,2 m modeliai, o jų plūdrumas – skęstantieji, suspender tipo ar plaukiantieji – beveik neturi reikšmės.
Tokia mano įsitikinimai ir jie daug metų nekinta, bet veikiau tik tvirtėja. Paaiškinimas tam būtų labai paprastas – sterkai įvairiuose stovinčio vandens telkiniuose į valias atsižiūrėję silikoninių masalų, nes juos visgi galima nuskandinti į giliausias duobes nuo kranto arba įsibridus, dar patogiau – iš stovinčių valčių, ką ir daro daugelis spiningautojų. Bet mažesnių voblerių taip paprastai nepanardinsi.
Kita, gal net svarbesnė priežastis, kodėl guminukų šiuo atveju beveik nenaudoju, yra ta, jog vobleris gerai laiko stabilią būseną horizontalioje padėtyje, nes velkiaudamas masalą trauki netolygiai, nebent tiesiojoje, kai plauki vienodu greičiu jo greitis bus daugmaž vienodas. Stabtelint, darant posūkį vilioklis atsipalaiduoja ir gali staigiai pakeisti kūno padėtį.
Gaudant vobleriu toks sulėtėjimas arba pagreitėjimas neretai yra netgi privalumas – tuo metu masalą ir sugriebia paskui plaukiantis plėšrūnas. Bet guminukas tada neatrodys taip gundančiai, kaip, tarkim, džigaujant, nes plėšrūnui labiau patinka ritminga silikoninio masalo animacija.
Įprastai spiningaujant, skirtumas nardinat plaukiantįjį ir skęstantįjį voblerį yra akivaizdus, bet gaudant su paternoster sistemėle masalo plūdrumas netenka reikšmės. Vobleris nuolatos tempiamas, tad bet kokiu atveju plaukia jau paniręs. Faktiškai jo panirimo gylio skaičiavimas prasideda nuo tos vietos, kur yra sistemėlėje prie pagrindinio valo pririštas pavadėlis – šį tašką galime lyginti su vandens paviršiumi, kuomet spiningaujame įprastai.
Dažniausiai žvejai velkiaudami meškerykočius įstato į stovelius ir į kibimą sureaguoja tik tuomet, kai spiningo viršūnėlė ima lankstytis. Naudodami firminius užgilintojus meškeriotojai taip elgiasi visada. Gaudant su savadarbe paternoster sistemėle galima pagyvinti kibimą patrūkčiojant voblerį. Laikai spiningą rankoje ir ritmingai greitėjančiu judesiu kaskart patrauki masalą. Kartais sterkai į tai reaguoja labai teigiamai.
Taip trūkčiojant masalą tarp plaukiančiųjų ir skęstančiųjų voblerių jau atsiranda nedidelis skirtumas. Kai patraukimo metu darome pauzę, skęstantysis modelis gali trumpam panirti giliau, galbūt ne nosimi „ars“ dugną, o plaukiantysis tuo metu pakils šiek tiek aukštyn. Kiek tai turi įtakos kibimui, kol kas taip ir nesupratau, nes paprastai žvejoju skirtingais vobleriais. Šį faktą išsiaiškinti galima tik gaudant tokiais pačiais, bet skirtingo plūdrumo modeliais ir tai darant nuolatos pačiomis įvairiausiomis žūklės sąlygomis.
Visgi kartais pastebiu, kad sterkai noriau čiumpa kažkurio vieno plūdrumo voblerį. Ir tuomet sunku nuspręsti – masalas patinka plėšrūnams labiau dėl to, kad to paties modelio plaukiantysis vobleris juda vos agresyviau, o skęstantysis vangiau, ar tai lemia, kad pauzių metu, sulėtinus valties greitį, ties posūkiais, plaukiantysis vobleris kyla, o skęstantysis skęsta, ima plaukti lėčiau ir žemesniame horizonte, gal net atsigula ant dugno.
Nors taip velkiaudamas labiausiai orientuojuosi į patį modelį, kadangi visi jų turi skirtingą žaidimo braižą, ir į spalvines masalų variacijas. Nesiplėsiu, nes tai tikrai plati tema, gal kada parašysiu atskirą straipsnį, nes šio rašinio pagrindinė tema – paternoster sistemėlė, nors keletą kibesnių modelių į pavyzdžius įdėjau, beskaitydami juos matėte.
Sistemėlės ypatumai
Kitaip nei spiningaujant su paternoster nuo kranto arba iš valties, dabar reikės žymiai sunkesnių svarelių, storesnio valo ir tvirtesnių kotų. Metalinis pavadėlis nėra būtinas, nes paprastai 0,4 mm diametro fluorokarboninį pavadėlį atsitiktinai užkibusios lydekos nukanda tik išimtiniais atvejais.
Sistemėlės principas yra toks pats, kaip spiningaujant nuo kranto, tačiau dabar gaudysime ne mažesniame nei 7 m gylyje, o dažniausiai – gerokai giliau, žuvys bus stambesnės, masalai jau kiti, todėl kai ką reikia iš esmės pakeisti.
Svarelį imame tokį, kad galėtume jausti dugną, o greičiau plaukiant gramzdas nekiltų tempiamas, bet nuolat vilktųsi per gruntą. Tačiau svoriu nereikia piktnaudžiauti. Paprastai naudojami apie 100–120 g svareliai, priklausomai nuo pinto valo storio – kuo jo skersmuo didesnis, tuo didesnės masės reikės ir svarelio. Gramzdų forma apvali, nes šratai geriau glunda prie dugno.
Galima tokią sistemėlę velkiaujant taikyti ir gilesnėse upių vietose. Tada neretai pakanka ir 50 g gramzdo. Beje, gaudant sekliau netgi tose pačiose Kauno mariose, kai vilioji su paternoster ešerius, irgi naudojami lengvesni svareliai.
Bet kokiu atveju atstumas nuo svarelio iki pavadėlio turėtų būti 50–60 cm, tačiau vėlgi – kartais pailginus ar patrumpinus nurodytą atstumą, kai kibimas būna vangus, galime sulaukti geresnių rezultatų. Visgi tai labiau tikėtina su paternoster velkiaujant ešerius, jie labiau reaguoja į pavadėlio aukštį nuo dugno.
Ten, kur dugne yra daug midijų ir dreisenų, rekomenduočiau svarelį tvirtinti ant metalinio pavadėlio, netgi ilgesnio arba sukabinti du trumpus vielinius pasaitėlius, nes neretai aštrios moliuskų kriauklės nukerta valą.
Pavadėlio ilgis turi būti apie 1,20–1,50 m, nors, kaip ir kalbėjau apie atstumą nuo svarelio iki pavadėlio, taip ir šiuo atveju, galimos variacijos, kurios turės įtakos kibimui.
Pasaitėliams anksčiau rinkdavausi monofilamentinį, dabar naudoju tik fluorokarboninį valą. Pastarosios rūšies pavadėlis, jei yra 0,40 mm ar storesnis, lydekų praktiškai neperkandamas, tačiau, kai žvejoju ešerius, sterkus, rišu plonesnį jau vien todėl, kad tenka naudoti mažesnius vobleriukus ir stora gija gali varžyti masalų judesius. Bet tada rizikuoju, nes būna, kad net ir smulkų vobleriuką atakuoja visai nemenka lydeka.
Kaip matote, pavadėlis ilgokas, bet tik pasirinkus tokį, galima išnaudoti visas darbines voblerio savybes. Nors, tiesą sakant, kažkaip nepastebėjau didelio skirtumo, tarp pavadėlio ilgio (turiu omenyje tą nurodytą pasaitėlio ilgių diapazoną) ir voblerių plūdrumo, jų galimybių panerti giliau arba sekliau, vėlgi, orientuojantis į mano nurodytus šių masalų panirimo gylius.
Baigdamas straipsnį, norėčiau patarti taip velkiauti su paternoster naudojant ilgesnius spiningus. Aš bent jau, imu 2,70 m ilgio kotą. Taip todėl, kad visa sistemėlė gana ilga ir pakirstą žuvį būna nepatogu prisitraukti prie valties net ir ištiesto graibšto atstumu, jei spiningas yra trumpas. Tai sudaro problemų ir keičiant masalus.
Ir nereikia rinktis tokiai sistemėlei spiningų su itin dideliu užmetimo svoriu, nes tų šimtgraminių svarelių juk nemėtysite, o tik vilksite juos paskui valtį. Pasirodys keista, tačiau aš puikiausiai išsiverčiu su kotu, kurio užmetimo svoris... iki 35 g. Ir skirtas jis džigavimui, o ne specialus velkiavimo spiningas. Nors dar kokie 5 g „plius“ nepamaišytų, galbūt Kalėdoms pasidovanosiu 2,74 m ilgio Lucky John Progress PowerJig 40.
Tad, kol telkiniai dar neužšalo, bandykite pagauti sterką. Nenustebsiu, jei paklius šiais metais stambiausias laimikis.
Romualdas Žilinskas
